Paprastoji šantra - prieskonininis, vaistinis, medingas augalas

Fe­lik­so GRUNS­KIO nuo­tr.
PAP­RAS­TO­JI ŠANT­RA - prie­sko­ni­nis, me­din­gas, vais­ti­nis au­ga­las.
Šiais, glo­ba­liais lai­kais bu­vo­me pri­mir­šę, jog esa­me gam­tos vai­kai. Ta­čiau kli­ma­to kai­ta ža­di­na mū­sų pro­tus. Lie­pia gy­ven­ti san­tar­vė­je su me­džiais, au­ga­lais... Nors iš­vys­ty­ta che­mi­nių vais­tų ir pre­pa­ra­tų rin­ka, bet di­dė­ja do­mė­ji­ma­sis vais­ti­niais au­ga­lais. Ti­ria­mos įvai­rių au­ga­lų ga­lios. Štai ne­se­niai bu­vo pa­skelb­ta, jog Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai su­kū­rė, iš­ty­rė ir pa­ten­ta­vo sau­gų ir veiks­min­gą an­tia­rit­mi­nį pre­pa­ra­tą iš kvap­nio­sios aniu­žės žo­lės. "Bir­žie­čių žo­dis" apie šį, kvap­nų daž­ną mū­sų pa­tvo­rių au­ga­lą yra ra­šęs.

Šį kar­tą su­pa­žin­di­na­me su re­tes­niu au­ga­lu - pa­pras­tą­ją šant­ra. Vi­ki­pe­di­joe ra­šo­ma, jog Lie­tu­vo­je au­gan­ti pa­pras­to­ji šant­ra la­bai re­tas au­ga­las. Gam­to­je šant­ra re­ta, ta­čiau dar­ži­nin­kai mė­gė­jai, bi­ti­nin­kai, vais­ta­žo­lių au­gin­to­jai pa­pras­tą­ją šant­rą mie­lai au­gi­na ir šiuo au­ga­lu džiau­gia­si.

Bo­ta­ni­ka

Pap­ras­to­ji šant­ra - not­re­li­nių šei­mos au­ga­las. Lo­ty­niš­kas šio au­ga­lo pa­va­di­ni­mas - Mar­ru­bium vul­ga­re. Šant­ra užau­ga iki 20-80 cm aukš­čio. Stie­bas sta­tus, apau­gęs plau­ke­liais. La­pai ap­skri­ti - kiau­ši­no for­mos, raukš­lė­ti, kar­buo­ti. Vir­šu­ti­nė la­pų pu­sė tam­siai ža­lia, apa­ti­nė ap­augusi pil­kais pū­kais. Apa­ti­niai la­pai - ilgako­čiai, o vir­šu­ti­niai - trum­pa­ko­čiai. Žie­dai bal­ti, smul­kūs, su­si­tel­kę pa­ski­ruo­se men­tu­riuo­se. Šant­ra žy­di lie­pą-rug­sė­jį. Ska­niai kve­pia. Sub­ran­di­na smul­kias sėk­las - 1,5- 2 mm il­gio, 1 mm plo­čio. 1000 sėk­lų sve­ria vos 1 gra­mą.

Pap­ras­to­ji šant­ra na­tū­ra­liai pa­pli­tu­si kai ku­rio­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se, Kau­ka­ze, Vi­du­ri­nė­je Azi­jo­je. Mū­sų ša­ly­je au­gi­na­mas kaip vais­ti­nis ir prie­sko­ni­nis au­ga­las. Ko ge­ro, šant­ra mū­sų pa­dan­gė­je nė­ra eg­zo­ti­nis au­gas, nes liau­dis kai ku­riuo­se ra­jo­nuo­se šant­rą au­gi­no, tik va­di­no ne šant­ra, o šan­ta ar­ba raukš­le. Kai kur pa­si­tai­ko su­lau­kė­ju­sių šant­rų. Jei­gu dau­giau jų au­gin­si­me sa­vo skly­puo­se, tu­rė­tų dau­gė­ti ir su­lau­kė­ju­sių šant­rų. Mat pa­pras­to­ji šant­ra nė­ra reik­li dir­vai, tad be var­go iš­gy­ve­na ir be mū­sų prie­žiū­ros.

Ver­tė

Au­ga­las tu­ri iki 0,06 pro­c. ete­ri­nio alie­jaus, nuo ku­rio ma­lo­niai kve­pia. Kai ku­rio­se ša­ly­se šant­ra nau­do­ja­ma li­ke­rių ir net alaus ga­my­bo­je, far­ma­ci­jo­je. Ža­lią ir džio­vin­tą šant­ros žo­lę ga­li­ma nau­do­ti kaip prie­sko­nį prie įvai­rių pa­tie­ka­lų. Šant­ros sėk­lo­se bū­na iki 30 pro­c. alie­jaus. Žie­duo­se yra kva­paus ne­kta­ro, to­dėl šant­ras gau­siai lan­ko bi­tės. Nek­ta­ras leng­vai pa­sie­kia­mas. Iš šant­rų su­neš­tas me­dus la­bai ska­nus, skaid­rus, kvap­nus. Pa­sak bi­ti­nin­kų, jei­gu į me­dų bi­tės įmai­šo bent tru­pu­tį šant­rų ne­kta­ro, me­dus pa­si­da­ro la­bai kvap­nus. Pas­kai­čiuo­ta, jog iš šant­rų hek­ta­ro bi­tės ga­li su­neš­ti ir pa­da­ry­ti net 50 kg me­daus.

Šant­ros žo­lė­je dar yra der­vų, mi­ne­ra­li­nių drus­kų, rau­gi­nių ir ki­tų ver­tin­gų me­džia­gų.

Vais­ti­nės sa­vy­bės

Vais­ti­nės šant­ros sa­vy­bės bu­vo ži­no­mos se­no­vė­je. Vais­ti­niu au­ga­lu šant­ra yra pri­pa­žin­ta kai ku­rio­se Eu­ro­pos Vals­ty­bė­se, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Tvir­ti­na­ma, kad šant­ros pre­pa­ra­tai re­gu­liuo­ja šir­dies veik­lą. Liau­dies me­di­kai pa­pras­to­sios šant­ros ar­ba­tą pa­ta­ria ger­ti ser­gant bron­chi­ne ast­ma, esant vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų už­de­gi­mui. Šant­ros už­pi­lai pa­de­da at­si­ko­sė­ti. Pa­di­di­na ape­ti­tą. Vei­kia ra­mi­nan­čiai. Slo­pi­na pil­vo pū­ti­mą. Ge­si­na už­de­gi­mus. Liau­dis išo­riš­kai šant­ros pre­pa­ra­tus nau­do­jo opoms, žaiz­doms gy­dy­ti.

Ta­čiau šant­ra nė­ra vi­sai ne­kal­tas au­ga­las. Pers­pė­ja­ma, jog pa­pras­to­sios šant­ros pre­pa­ra­tų ne­pa­ta­ria­ma nau­do­ti esant inks­tų už­de­gi­mui, ser­gant skran­džio opa. Pa­dau­gi­nus šant­ros pre­pa­ra­tų ga­li net su­py­kin­ti. Vi­sa­da rei­kia kliau­tis se­nu ge­ru pa­ta­ri­mu: prieš gy­dan­tis bet ko­kia vais­ta­žo­le, bū­ti­na pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju ar vais­ti­nin­ku. Ta­čiau svei­kam žmo­gui ver­ta šant­ros ar­ba­tos už­si­pli­ky­ti ir ja pa­si­mė­gau­ti. Sup­ran­ta­ma, tam rei­kia tu­rė­ti su­džio­vin­tos šant­ros.

Rin­ki­mas ir lai­ky­mas

Vais­ti­nei ža­lia­vai pjau­na­ma ant­že­mi­nė šant­ros da­lis. Tai da­ro­ma au­ga­lams žy­dint. Žo­lė pa­sklei­džia­ma plo­nu sluoks­niu ge­rai vė­di­na­mo­je vie­to­je ar­ba džio­vi­na­ma šil­do­mo­je džio­vyk­lo­je iki 35 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros. Tin­ka­mai pa­ruoš­ta ža­lia­va - silp­nai kve­pia, yra kar­taus sko­nio. Lai­ko­ma san­da­riuo­se in­duo­se. Tin­ka­mai lai­ko­ma ga­li bū­ti nau­do­ja­ma iki pu­sant­rų me­tų.

Au­gi­ni­mas

Pap­ras­tų­jų šant­rų nė­ra sun­ku už­siau­gin­ti iš sėk­lų. Sėk­los sė­ja­mos pa­va­sa­rį. Su­dygs­ta maž­daug per tris sa­vai­tes. Dai­gai so­di­na­mi 25X 50 cm at­stu­mu. Prie­žiū­ra – kaip ir dau­ge­lio au­ga­lų. Jei­gu sau­sa - rei­kia pa­lais­ty­ti. Jei­gu už­puo­lė pikt­žo­lės, rei­kia šant­roms pa­dė­ti nuo jų ap­si­gin­ti. Pir­mai­siais au­gi­ni­mo me­tais šant­ros pra­de­da žy­dė­ti lie­pos pa­bai­go­je. Sėk­los su­bręsta rug­sė­jo pa­bai­go­je. Per­žie­mo­ja be var­go.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.