Naujausios
Alzheimerio liga įpareigojo rašyti knygas
Ar gali Alzheimerio liga sergantis žmogus parašyti knygą apie dėl tokios negalios įgytą patirtį?
Naujosios Akmenės gyventojas Albinas Žičkus yra būtent toks autorius. Nors kai išleido knygą, — buvo suabejojęs, ar jis iš tiesų yra ligonis.
Vytautas RUŠKYS
Apie ligą — susirgusiojo akimis
„Aš — ne medikas, ir tik susirgęs Alzheimerio liga, ėmiau domėtis, ką apie ją žino medicinos mokslas ir ką aš pats galiu nuveikti kovoje su negalia“, — knygelės “Kai sutrinka atmintis. Ligonio komentarai“ įvade rašo jos autorius Albinas Žičkus.
Iki šiol Lietuvoje nebuvo populiarios literatūros, pasakojančios apie Alzheimerio ligą ja sergančio žmogaus akimis. A. Žičkus, Akmenės rajono Alzheimerio ligos klubo „Memora“ valdybos narys, kolegų raginimą užrašyti patirtį priėmė kaip įpareigojimą.
Autorius mano, kad knygelė turėtų būti naudinga žmonėms, kurie prižiūri ligonius ir ligoniai, kurie nepuola į neviltį.
Kai knygelė dar tebekvepėjo spaudos dažais, autorius pabandė ją platinti pajūryje poilsiaudamas. Daugelis atsakydavo: „Aš dar nesergu“.
„Pajutau likimo paradoksą, — sakė A. Žičkus. — Jeigu žmogus suserga, o simptomus pamato ne jis pats, bet artimieji, — tada reikiamos literatūros ieškos nebe ligonis“.
Ligos priežastys
A. Žičkui liga nustatyta prieš šešerius metus. Penktą dešimtį bebaigiantis vyras pirmiausia nebepajėgė atlikti nesudėtingų aritmetinių veiksmų, pajuto kitus atminties sutrikimus. Ir kreipėsi į medikus.
Jis mano, kad ligą labiausiai prišaukė patirta didžiulė psichologinė įtampa ir užterštas oras buvusioje darbovietėje.
„Kai dirbau Akmenės rajono buvusio sąvartyno operatoriumi, nesutariau su savo viršininkais ir su atitinkamo kontingento darbuotojais, o dar “pjovė“ sąvartyne egzistavęs atskiras bomžų pasaulis, — mena akmeniškis.
Ir anksčiau gyvenime netrūko įtemptų situacijų. Ypatingas buvo darbas Seimo nario padėjėju sekretoriumi, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu.
Ir sergant būtina galva ant pečių
Pirmą kartą besikreipusiam pacientui gydytojas nurodė surašyti galimas ligos priežastis. Ligonis nurodė vos kelias. Kai po poros metų vėl prisėdo rašyti priežasčių — jų įžvelgė gerokai gausiau. Suvokė, kiek stipriai buvo paveiktas ligos ir džiaugėsi, kad gydymas padeda, nes vėl gali mąstyti, suvokti.
„Kiekvienas ligonis gydomas skirtingai, — mano A. Žičkus. — Ir negalima pasikliauti vien medikamentais, nors aišku, jie turi didžiausią poveikį kovojant su liga. Tačiau nelabai ką pasieksi, jei neturėsi galvos ant pečių“.
— Bet galvą alzheimerininkui paveikia liga?
— Iš tiesų — didelė problema. Gerai, kad vaistai man atstatė sveikatą. Kad pradėjau mąstyti. Ėmiau ieškoti visokiausių gydymo priemonių.
Ir dar visa laimė, kad pats pastebėjau savo bėdą, kol stogelis nebuvo visiškai nuvažiavęs, o atmintis nebuvo visiškai sutrikusi. Tad suvokiau, kokių priemonių imtis.
Kai organizmas vis stiprėjo, dar labiau pradėjau ieškoti išsigelbėjimo būdų. Ieškojau specialiosios literatūros, lindau į internetą.
Grįžimas į normalų gyvenimą
Kaip sergantis Alzheimerio liga gali sugrįžti į normalų gyvenimą?
A. Žičkus teigia, kad reikia panaudoti visą puokštę priemonių. Vengti stresų. Valgyti kuo daugiau natūralaus maisto. Reikalingas fizinis krūvis. Dera būti gamtoje.
Vyras to siekia, pirmiausia laikydamasis nustatyto režimo. Nakties poilsiui gula nustatytu laiku — taip išvengia miego sutrikimų. Protas neturi būti labai apkrautas, todėl prie televizoriaus prisėda neilgam, neprisiriša prie serialų.
Protą reikia ir treniruoti. Tai daro, spręsdamas kryžiažodžius, skaitydamas knygas, dažniausiai pažintinio pobūdžio.
Sodyboje netrūksta fizinių darbų. Mėgsta važinėti dviračiu. Tebetraukia žvejyba.
Ligą reikia bandyti tramdyti
„Svarbiausia — nepasimesti, neišsigąsti užklupusios ligos, prieš ją nenuleisti rankų tiek, kad atsigultum į lovą ir lauktum “žavios“ damos su dalgiu ant peties, — sakė A. Žičkus. — Aš mėgstu pajuokauti: nėra nepagydomų ligų, o yra ligos, kurioms pagydyti dar neišrasti vaistai, tad visi turime stabdyti ligą“.
Ir mini medicinos literatūros faktą, kad seniau Alzheimerio liga pakirsdavo žmones per 3 — 4 metus, o dabar tas laikas pailgėjęs 2 — 3 kartus.
„Mano ligai po jos diagnozavimo — 6 metai, tačiau nelakstau gatvėmis, dar prisimenu ką kur esu padėjęs, nesiimu darbų, kuriuos esu jau atlikęs, — džiaugėsi A. Žičkus. — Kita vertus, suprantu kad ligos neįveiksiu, ji neišgydoma, bet suvokiu, kad pajėgiu ją sutramdyti“.
Abejonės dėl ligos
Išleidus knygelę kai kurie A. Žičkaus pažįstami sakė: „Nesergi tu jokiu Alzheimeriu“.
Tuo jis ir pats anksčiau buvo suabejojęs.
Kai nuvyko į Klaipėdos universitete surengtą konferenciją, jos metu sužinojo, kad yra įtrauktas į pranešėjų sąrašą.
„Ir ką — ėjau į tribūną prieš kokių dviejų šimtų žmonių auditoriją, — mena A. Žičkus. — Sunku įsivaizduoti, kai socialiniams darbuotojams, medikams, mokslo darbuotojams skaito paskaitą kažkoks alzheimerininkas. Ir kalbėjau, žiūrėdamas į susidomėjusius veidus“.
Tada buvo sumažinęs vartojamų vaistų dozę. Pasijuto blogiau, todėl grįžo prie įprasto gydymo kurso.
Prieš metus perskaitė apie Alzheimerio liga sergantį amerikietį profesorių. Jis tebeskaito paskaitas, o studentai neturi jokių įtarimų. Tačiau išėjęs iš universiteto neprisimena, kurioje pusėje yra jo namai.
„Tas profesorius pasakė: alzheimerininko atmintis, jeigu yra treniruota, turi sukaupusi rezervų, ir jie išnaudojami ligos metu, — sakė A. Žičkus. — Todėl suprantu, kodėl kelių dešimtmečių senumo įvykius prisimenu, o kas buvo šiandien ar vakar — pamirštu. Tokių duobių man ir būna“.
Išnaudoja galimybes
A. Žičkus turi ir kitos knygos rankraštį. Tema — panaši į ankstesnės knygos. Tik ketina pavadinti „Sutriko atmintis? Nepasiduok!“
„Kai išleidau pirmąją knygelę, apie savo patirtį ėmė pasakoti kiti žmonės, siųsti laiškus elektroniniu paštu, — sakė akmeniškis. — Tad norisi paskleisti mintis“.
A. Žičkus tebejaučia pareigą — su pavojingos ligos grėsmėmis supažindinti kuo daugiau žmonių. Dar nori savo pavyzdžiu pakeisti nuomonę, kad susirgusiojo Alzheimerio liga nebeįmanoma grąžinti į normalų gyvenimą.
„Galiu rašyti galbūt todėl, kad į tai buvau linkęs ir būdamas sveikas“, — mano A. Žičkus.
Kai jis savo knygą nusiuntė vienam iš jį gydžiusių medikų, šis prisipažino nustebęs. Kitos gydytojos komentarą irgi laiko dideliu pastangų įvertinimu: „Nors esu gydytoja, bet perskaityta knygelė privertė susimąstyti“.
Autoriaus nuotr.
AUTORIUS: Alzheimerio liga sergantis Albinas Žičkus savo komentarus apie negalią išdėstė knygoje, kuri yra pirmoji Lietuvoje ir retenybė pasaulyje, parašyta tokią negalią turinčio žmogaus.
KNYGA: 2010 metais knyga išleista pusės tūkstančio egzempliorių tiražu.