Nemažai tenka keliauti ir stebėti, kaip keičiasi ne tik metų laikai, bet ir pats kraštovaizdis. Pakelėse vis dažniau matau nykstančias vienkiemių sodybas – paliktus medinius namus, pamažu smengančius į žemę.
Kai užgęsta žmogaus gyvybė, neretai ima nykti ir jo namai. Medinės sienos pilkėja, langai užtemsta, stogai įlūžta… Kai kurių trobelių durys užkaltos, kad vidun nesilaužytų vietiniai ar prašalaičiai, tačiau dauguma tiesiog tyliai grimzta į žemę. Kartu su trobesiais baigiasi ir šeimos, sodybos, o kartais ir viso kaimo istorija.
Tuo metu miestų pakraščiuose kyla nauji namai. Žmonės kuriasi priemiesčiuose, tveria aukštas tvoras, važinėja naujais automobiliais. Jaunų šeimų dažnai nebevilioja seni trobesiai – jos renkasi kotedžus ar šiuolaikiškus namus netoli miesto, net jei už juos daugelį metų teks mokėti bankui.
Ir tai nėra blogai. Kiekviena karta kuriasi savaip. Svarbiausia, kad žmogus turi tikslą, dirba, stengiasi ir juda pirmyn.
Tik tas judėjimas pirmyn… Ar visada pasiteisina? Tikiuosi, savaitgalį neteko važiuoti didmiesčių ar Palangos ir Šventosios link. Keliuose dabar – tikras išbandymas. Ir kalbu ne vien apie nesibaigiančius remontus, susiaurėjusias eismo juostas ar kilometrines spūstis.
Kur kas labiau stebina drąsuoliai, o gal tiksliau – skraiduoliai, kurie nepaiso kelio ženklų ir remontuojamais ruožais lekia taip, tarsi būtų įjungę ne autopilotą, o nemirtingumo režimą.
Užtenka vienos klaidos, vieno neatsargaus manevro, vienos sekundės – ir automobiliai susiduria, eismas sustoja, nusidriekia ilgos eilės. Kai lauke beveik 30 laipsnių karščio, valandą stovėti spūstyje – menkas malonumas.
Tačiau tai niekis, palyginti su tuo, ką patiria žmonės, kuriuos kažkieno lengvabūdiškumas sužaloja. Kartais tokia kelionė baigiasi ne sugadintu savaitgaliu, o nutrūkusiu gyvenimu.
Taisyklių tenka paisyti visada, kad ir kaip kartais norėtųsi jas apeiti. Kelyje esame atsakingi ne tik už save, bet ir už šalia važiuojantį, priešais ateinantį ar gale sėdintį žmogų.
Viena sekundė, vienas neapgalvotas manevras ar per stipriai nuspaustas greičio pedalas gali nulemti labai daug.
Nenoriu skambėti kaip močiutė, išlydinti anūką ir vis kartojanti: „Važiuok atsargiai. Laimingai grįžk“… Tačiau kai kone kasdien girdime apie keliuose žūstančius jaunus žmones, toks palinkėjimas nebeatrodo nei senamadiškas, nei tuščias.
Tie į žemę pamažu grimztantys mediniai namai mena žmones, kurie tikriausiai nugyveno ilgą, nors ir nelengvą gyvenimą. Ar jie taip pat visur skubėjo?
Kodėl mes šiandien taip lekiame – tarsi būtume kažko netekę, tarsi mėgintume kažką pavyti? Kelyje skubėjimas dažnai sutaupo vos kelias minutes, tačiau gali atimti visą likusį gyvenimą.
Todėl prieš stipriau spausdami greičio pedalą prisiminkime paprastą palinkėjimą: neskubėk greičiau, negu skrenda tavo angelas sargas.