Daugelyje lietuvių liaudies dainų apdainuotą lietuviškos gamtos grožį vainikuoja mūsų senolių itin garbinami ir mylimi medžiai: jie – ir priebėga karštą dieną nuo saulės, ir šiluma žiemai atėjus. O štai tautodailininkų rankose medžiai prikeliami dar vienam gyvenimui. Jie virsta įstabiomis skulptūromis, akis ir širdis džiuginančiomis Lietuvos miestelių ir kaimų pakelėse. Vienas iš šio meno mylėtojų ir atstovų – tautodailininkas Vidas Jatulevičius, visai neseniai su savo darbais laimėjęs pirmą vietą regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje. Medžio drožybos meną p. Vidas pamilo, galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio, susipažinęs su N. Radviliškyje kūrusio Valentino Karoso darbais. Ir tada, dar besimokydamas mokykloje, davė sau žodį pats gilintis į šio meno paslaptis. Dabar jau aukštą meistriškumo lygį pasiekęs kūrėjas ne tik džiaugiasi pripažinimu, bet ir pasakoja apie savo darbus, svajones ir užsieniečių meilę lietuviškam medžiui.
Penkios Jūsų išdrožtos skulptūros buvo įvertintos aukščiausiu balu „Aukso vainiko“ parodoje. Ar paglosto širdį toks pripažinimas?
Aš dirbu ne dėl apdovanojimų. Man svarbiausia – kad žmonėms patiktų. Aišku, saldu būna, kai kažkas pamato ir įvertina darbą. Tačiau tikrai specialiai nesiekiu jokių prizų ir medalių.
Šiam konkursui pristatėte penkias kompozicijas. Kas jose vaizduojama?
Norėjau sukurti senuosius liaudies amatus vaizduojantį darbų ansamblį. Tad jose atsispindi mano įsivaizdavimas, kokios buvo tos pirmosios mūsų liaudies senolių veiklos. Vaizdavau bitininkystę (darbas: „Bitininko rūpesčiai“), kalvystę („Kalvio kasdienybė“), duonos kepimą („Duonos kelias“), bei puodžių amatą („Puodžiaus šeimyna“). O vėliau dar prie šių amatų prijungiau ir batsiuvystę – jų siuvimą ir taisymą („Batsiuvio dirbtuvėje“). Pačiam įdomu buvo kurti, todėl malonu, jog darbai sulaukė pripažinimo.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com