F. Grunskio nuotr.
Poetė ir dailininkė Onutė Lukoševičiūtė – Varnienė eilėmis atrakina duris į savo pasaulį – kokį mato ir jaučia, koks yra jos mintyse ir širdyje.
„Atidėliojimas – darbai nepadaryti, nebesugrįš jiems laikas duotas. Tai, ką turi dabar ir šiandien, šalia, aplink – kiek tiktai matos – brangiausias turtas! Tausoti reikia, saugot, nes laikas rieda praradimo ratais“,- šiomis eilėmis pagrindinį savo gyvenimo credo išsako biržietė dailininkė ir poetė Onutė Lukoševičiūtė – Varnienė, kurios gyvenimo kalendoriuje būtent šiandien, gegužės 31-ąją, svarbi data – jai sukanka 70 metų.

Sakoma, kad vaikystė formuoja visą žmogaus gyvenimą. Kokia buvo Jūsų vaikystė, tėvų namai?

Svarbiausi ir šilčiausi man yra prisiminimai iš vaikystės, su kuriais laiko tėkmėje visada kartu – kur bebūčiau ir ką beveikčiau, jie šildo širdį.

Namas Povilo ir Juzefos Lukoševičių (mano tėvelių) šliejosi prie Biržų girios. Erdvus, dviejų galų, kaip sakydavo, tėvelio išpuoselėtas, be girgždančių durų, šviečiančiais langais, su erdvia veranda... Gėlių darželiai, tvarkinga tvora, prieš vartelius šulinys... Didelis ūkinis pastatas toliau nuo gyvenamo namo. Klėtis, tėvelio „stalaunia“ ir „lazaunia“ – po vienu stogu. Klojimas, kuriame buvo įrengta jauja linams džiovinti – tolėliau, o pamiškėje pirtelė su kalve. Visur tvarka.

Menu, pavasariais prieš Velykas visi maži ir dideli šluodavom, grėbdavom, kad be baimės galėtume bėgioti basomis kojomis. Senelio nepamenu, buvau gal dvejų metų, kai jis mirė, o mėgstamiausia mano vieta būdavo sėdėti bobutės sterblėje ir suptis supynėse...

Tėvelis buvo stalius ir mokėjo taisyti techniką, darbuodavosi kalvėje, na, buvo „visų galų meistras“. Jis mėgo įvairias naujoves, skaityti knygas, muziką, turėjo prisukamą patefoną, mokėjo groti akordeonu, armonika, smuiku, mandolina, to mokė ir mus – vaikus. Mama buvo puiki siuvėja, tad mes niekada nevaikščiojome apiplyšę. Ji gražiai piešė, dainavo, griežė smuiku, rodos, slapčia kūrė eilėraščius... Sugebėdavo atlikti visus darbus, net ne moteriškus. Darbų darbelių užteko kiekvienai dienai, dar vaikučiai keturi: Povilas, Valerija, aš ir mažoji Juzefa. Išliko vakarai, kai ant prieklėčio susėdę, surengdavome koncertus. Sesė Valerija liko ištikima akordeonui – lig šiol linksmina šeimų šventėse, suėjimuose.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/