Naujausios
Susitikimas
Prisimenu kaip kartu su „Biržiečių žodžio“ redakcijos fotografu Zenonu Meškausku saulėtą ir šiltą 1976 metų liepos dieną ėjome į tuomet vienintelį Kęstučio gatvėje buvusį Biržų viešbutį susitikti ir pasikalbėti su iš Vilniaus atvažiavusia kraštiete dailininke Irena Trečiokaite – Žebenkiene. Dailininkė, rodydama savo nutapytus etiudus, pasakojo, kad, ruošdamiesi respublikinei peizažo parodai, daugelis tapytojų išvažiavo į Klaipėdą, Druskininkus ar Palangą, o ji pasirinkusi savo gimtuosius Biržus.
- Man čia viskas miela, įdomu, artima,- kalbėjo tada Irena Trečiokaitė. – Mano akimis žiūrint, niekur nėra gražiau už Biržus. Kai augau – gatvės beveik be medelių, visai tuščios buvo. O dabar miestas pajaunėjęs, liepų žalumoje skendi.
Dailininkė pasakojo aplankiusi jaunų dienų pažįstamus, Biržų girią, tapiusi įvairius miesto kampelius, ieškodama ne tik jaunystės dienas primenančių, bet ir nūdienos Biržų peizažo detalių.
Vaikystė
Ji gimė 1909 metų spalio mėnesio 28 dieną Jurgio (1863 – 1927) ir Daratos (1886 – 1971) Trečiokų šeimoje. Tėvas buvo ne tik talentingas technikas išradėjas, bet ir vienas iš Biržų spaustuvės kūrėjų ir dalininkų, aktyviai dalyvavęs to meto visuomeniniame Biržų gyvenime. Būsimosios dailininkės vaikystė nebuvo lengva, nes prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, Trečiokų šeima pasitraukė į Rusiją, gyveno Gatčinoje, vėliau, bėgdama nuo bado, persikėlė į Ukrainą. Čia, žaisdama su vaikais, Irena pradėjo piešti ir lipdyti.
Kada tėvai grįžo į Biržus, vienuolikametė Irena kartu su broliais Romualdu ir Vytautu pradėjo lankyti Biržų gimnaziją. Mėgo ne tik piešimą. Buvo gabi kalbininkė ir matematikė.
Kauno meno mokykloje
Baigus gimnaziją, svajonė apie dailininkės kelią devyniolikmetę Ireną nuvedė į Kauno meno mokyklą. Kartu ji trejus metus studijavo ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultete, nes žinojo, kad pragyventi vien tiktai iš kūrybinio darbo bus neįmanoma. Tačiau tikrosios jos studijos buvo Meno mokykloje. Vėliau menininkė su dėkingumu prisimins Meno mokykloje dėsčiusius Juozą Mikėną, Kajetoną Šklėrių, Mstislavą Dobužinskį. Juozo Mikėno dėstoma freska bei mozaika taps svarbiausia jaunosios dailininkės specialybe. Septyneri Meno mokykloje praleisti metai buvo reikšmingas laikotarpis dailininkės gyvenime. Čia, kaip rašo menotyrininkė Aldona Griciūnaitė, susiformavo ne tik dailininkės estetinės, bet ir politinės pažiūros, čia ji įsitraukė į visuomeninį judėjimą, o vėliau ir į pogrindinės Komunistų partijos veiklą. Šiandien toks jaunos dailininkės, kilusios iš pasiturinčios, lojalios to meto Lietuvos santvarkai biržiečių šeimos, posūkis į kairę vertintinas kaip klaidingas žingsnis, padiktuotas jaunatviško maksimalizmo, iš pirmo žvilgsnio, neįsigilinus, susižavėjus patraukliomis, maištingomis socializmo idėjomis, kurios buvo taip toli nuo realybės. 1934 metais ji buvo areštuota, tačiau po mėnesio, nesuradus įkalčių, paleista.
Kūrybos keliu
1935 metais, baigusi Kauno Meno mokyklą, dailininkė buvo priimta į Lietuvos Dailininkų sąjungą, dalyvauja dailės parodose, tapo peizažus, tematinius paveikslus ir natiurmortus, sukuria medžio raižinių ir pirmąjį ekslibrisą K. Korsakui, iliustruoja savo buvusio bendraklasio Biržų gimnazijoje Kazio Jakubėno rinkinį vaikams „Bus pavasarėlis“, keletą kitų autorių knygų.
1939 metais lankėsi Prancūzijoje. Paryžiuje įregistravo civilinę santuoką su agronomu Romanu Žebenka (1906 – 1964). Nutapė keletą Paryžiaus peizažų, kurie, kaip ir daugelis ankstyvųjų dailininkės tapytų paveikslų dings karo metais.
1940 – aisiais, Rusijai okupavus Lietuvą, I. Trečiokaitė buvo paskirta Partinio švietimo namų direktore, vėliau kadrų skyriaus viršininke Meno reikalų valdyboje. Antrojo pasaulinio karo metais Uzbekistane dirbo auklėtoja, dailininke atlikėja Navoji teatre, TASS-o referente, kūrybinį darbą su grupe kitų lietuvių dailininkų.
Pedagoginis darbas
Po karo docentė I. Trečiokaitė – Žebenkienė, eksternu baigusi Vilniaus dailės institutą, keletą dešimtmečių darbavosi Dailės institute, vadovavo piešimo katedrai ir freskos – mozaikos studijai. Apie ją dar 1969 metais Dailės instituto rektorius V. Mackevičius rašė, kad „ jos didelių pastangų dėka išleista nemaža gabių mozaikos, freskos ir kitų monumentaliosios dailės sričių jaunųjų dailininkų. Pedagoginiam darbui ji visada skyrė daug laiko ir energijos, parodydama didelę kantrybę, skiepydama studentams ne tik profesionalius įgūdžius, bet ir brandindama jų pasaulėžiūrą“. Nuoširdumas ir darbštumas buvo būdingas dailininkei, kuri visada buvo reikli sau ir būsimiesiems dailininkams.
Mėgo įvairius dailės žanrus
Mėgstamiausia dailininkės kūrybinio darbo sritis buvo mozaika. Dailininkė mėgo tapyti ir įvairių profesijų, skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių portretus. Jos kaip portretistės, talentą ir meistriškumą patvirtina balerinos G. Sabaliauskaitės portretas, kuris vertinamas kaip vienas iš geriausių portretų ne tik I. Trečiokaitės kūryboje, bet ir lietuvių dailės istorijoje. Ekspresyvi, valingo žmogaus kūrybinės minties įtampa jaučiama mokslininkės E. Šimkūnaitės portrete, jaudinantis lyriškumu, ramiomis spalvomis nutapytas Motinos portretas.
Dailininkė savo meninius polinkius išbandė įvairiuose dailės žanruose. Su akvarelėmis ji dalyvaudavo respublikinėse akvarelės parodose, tapė peizažus, istorines kompozicijas, sukūrė freskų, grafikos kūrinių, plakatų, knygų iliustracijų, ekslibrisų. Vienas iš jos darbų – ant tėvo kapo prie Širvėnos ežero esančiose evangelikų reformatų kapinėse esanti dekoratyvinė plokštė mozaika „Žuvėdros“, sukurta iš akmenėlių.
Amžininkai ir artimieji dailininkę prisimena kaip darbščią, kūrybingą ir kuklią kūrėją. Savo vaikų neturėjo, todėl įsidukrino našlaitę Danguolę. Išsiskyrusi su R. Žebenka, gyveno Vilniuje kartu su motina, kuri iki savo mirties prižiūrėjo dailininkės namus. Todėl ji daugiau laiko galėjo skirti savo kūrybai ir pedagoginei veiklai.
Mirė mūsų kraštietė dailininkė Irena Trečiokaitė – Žebenkienė Vilniuje 1985 metų sausio 13 dieną. Palaidota Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.