Raimondas Klezys: „Ką suteikia menas, negali suteikti jokia kita veikla“

Jūsų seneliai gyveno Biržuose ir čia Jūs leisdavote vasaras. Kas buvo Jūsų seneliai ir kur gyveno?

Mano senelis buvo Ipolitas Klezys, močiutė Onutė Klezienė ir gyveno jie Biržuose, Gaisrininkų gatvėje, netoli pėsčiųjų tilto.

Kas išliko Jūsų atmintyje iš vasarojimų pas senelius Biržuose?

Prisiminimai kuo šilčiausi: žvejodavome, maudydavomės Širvėnos ežere, eidavome į turgų ir bažnyčią, pirkdavome ledus prie Apaščios tilto, gerdavome šiltą pieną... Biržai man visada buvo kažkokia idilė.

Mano seneliai visą gyvenimą nugyveno Biržuose. Beje, pasirodo, kad ir mano žmonos seneliai gyveno Biržuose. Tad abu leisdavome vasaras Biržuose. Galiausiai, po daug metų, pasipiršau jai ant Biržų tilto.

Jūs esate kilęs Jonavos rajono, Žeimių miestelio. Kas Jus, kaimo vaiką, patraukė į sceną?

Man mokykloje sunkiai sekėsi lietuvių kalba, mat namuose kalbėdavau ne lietuvių kalba. Mano šeima šaknimis kilusi iš Baltarusijos. Todėl namuose lietuvių kalba niekada nekalbėdavo. To pasėkoje mokykloje vis ilgindavau balses, dėdavau nosines, kur nereikia. Lietuvių kalbos pamokose buvo tikrai sudėtinga. Tačiau džiaugiuosi, kad turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Ramutę Dailydienę, kuri mane pastebėjo ir pradėjo ruošti skaitovų konkursams. O tai man sekdavosi ir mokykloje suteikdavo pasitikėjimo savimi. Gal aš ir nemokėdavau lietuvių kalbos, bet važiuodavau į skaitovų konkursus, laimėdavau prizines vietas ir visi žinodavo, kad galiu dirbti renginiuose, esu artistiškas.

Tada ir aš pats supratau, kad galiu ne tik malkas skaldyti, bet ir kažką daugiau daryti.

Baigdamas vidurinę mokyklą žinojau, kad noriu stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Sesuo padėjo užpildyti stojamųjų prašymą, bet aš nebuvau labai atsakingas ir praleidau stojamuosius. Todėl įstojau mokytis teatro ir kino pedagogikos į Lietuvos Edukologijos universitetą. Ten pamatęs žodį „teatras“ ir nusprendžiau, kad tiks. Ir labai džiaugiuosi, kad ten mokiausi, nes teko dirbti su labai gerais specialistais. Trečiame kurse pagalvojau, kad vis tiek turiu pabandyti įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuvykau į stojamuosius, o ten studentus rinko Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis. Yra trys stojamųjų turai, vykstantys tris dienas. Ko gero, tai buvo pati sunkiausia patirtis gyvenime. Antrame ture man nepasisekė – neįstojau. Sulaukiau kvietimo mokytis Kaune. Laimei, šito pasiūlymo atsisakiau, nes neilgai trukus feisbuke sulaukiau dėstytojo Vido Bareikio žinutės: „Vis dėlto ateik į trečią turą“. Atėjau, pasisekė ir paėmė. Taip nutiko, kad pedagoginiame studijavau paskutinį kursą, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tuo pačiu metu – pirmąjį. Visi stebėdavosi, kaip įmanoma mokytis ir ten, ir ten, bet kažkaip išlaviravau. Įgijęs pirmąjį bakalaurą pagalvojau – kodėl nepabandyti įgyti ir magistro? Taip ir bėgiojau iš akademijos į universitetą.

Nenusivylėte?

Tikrai nenusivyliau, nes tai buvo pats geriausias sprendimas, kokį kada nors esu priėmęs, nes mano darbas man suteikia didelį džiaugsmą.

Kokie Jūsų spektakliai ar vaidmenys labiausiai įsirėžė atmintyje ir kodėl?

Esu šokęs, dainavęs, vaidinęs Vido Bareikio kurtuose spektakliuose, šokęs Anželikos Cholinos teatre, vaidinęs Ramūno Rudoko režisuotame seriale „Kam ta meilė“ ir kitų režisierių filmuose. Visko buvo daug, bet labiausiai įsirėžė mano monospektakliai, o ypač „Dulkėti veidrodžiai“, kurį režisavo žmona Ieva. Jį neseniai parodėme Saločiuose ir jį vaidinam jau ketverius metus.

Pernai buvote apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Ką jis Jums reiškia?

Šis apdovanojimas buvo suteiktas už monospektaklį vaikams ir jaunimui „Avinai“ (rež. Justas Tertelis). Aišku, tai yra aukščiausias įvertinimas Lietuvoje teatro kūrėjams. Esu labai laimingas.

Kiekvienas artistas, net ir garsiausias Lietuvoje, vistiek yra linkęs savimi abejoti.

Šis apdovanojimas man suteikė pasitikėjimą savimi ir ženklą, kad viskas vyksta teisinga linkme. Tiek aš, kaip artistas, tiek su savo teatru, kuriam šis įvertinimas irgi yra brangus.

Kas Jums yra teatras?

Ryšys, dialogas su žiūrovu. Kai matai žiūrovą, jo akis, girdi tikrą juoką, matai reakciją, tada supranti, jog esi reikalingas ir suprantamas. Teatras jam tampa priemone kalbėtis, draugauti ir analizuoti. Tai padaryti įmanoma tik vienu būdu – būnant čia ir dabar.

Jūs savo kūryboje susikoncentravote į jaunimą. Kodėl būtent jaunimas? Matote šioje auditorijoje kultūros stoką?

Tikrai taip – yra didelė kultūros stoka. Paauglys išgyvena labai daug visko, jam kyla labai daug klausimų, o su kuo atvirai pasikalbėti, dažnai nebūna. Autoritetų stoka jaunam žmogui yra gana dažnas atvejis. Tai ypač atsispindi periferijoje. Man atrodo, kad per daug dėmesio skiriame dideliems miestams, per mažai būname ten, kur iš tikrųjų reikia pagalbos. Aš tame matau labai didelę prasmę, yra labai svarbu važiuoti į tas vietas, iš kur žmonės išvažiuoja. Tose vietose yra žmonių, kuriems to labai reikia, kuriems spektaklis, pokalbis su tavimi gali pakeisti visą pasaulį arba leisti žinoti, kad jis yra ne vienas.

Mokyklose paaugliai ir jaunimas nėra lepinami profesionalių aktorių pasirodymais. Kaip Jus priima, supranta?

Mes telkiame dėmesį į tai, kad spektaklius būtų galima rodyti mokyklose, nes mūsų teatras – mokykla. O priima puikiai, nes supranta mūsų kalbą, o jei ir nesupranta – po spektaklio yra galimybė diskutuoti. Nepasigilinus gali pamanyti, kad šiuolaikinis jaunimas gyvena visai kitaip nei gyvenome mes. Tačiau yra amžinų temų. Visiems rūpi meilė ir įvairios temos, besisukančios aplink tai.

Kita tema – savo tapatybės paieškos. Labai aktualūs ir aštrūs klausimai „Kas aš esu?“, „Kuo noriu būti?“. Po kiekvienos diskusijos kviečiu pakelti rankas tuos, kurie žino, kuo nori būti. Dažniausiai pakelia vos keli mokiniai iš šimto dvidešimties. Tai – bėda.

Kai vienas ar kitas jaunuolis po spektaklio pasidomi apie aktorystę, raginu juos siekti savo svajonės.

Po savo spektaklių Jūs diskutuojate su jaunaisiais žiūrovais. Kaip sekasi užmegzti nuoširdų kontaktą?

Dažniausiai pasiseka, jie atsiveria. Mūsų teatro „No Shoes‘‘ moto – „dalintis gera“. Mums svarbus kiekvienas dalyvis, svarbu gyvo ryšio užmezgimas, dialogas, tikras kontaktas su kiekvienu atėjusiu ir galimybė tiek man, tiek žiūrovams pasidalinti patirtimi. Kai rodome režisierės Ievos Jackevičiūtės kurtus spektaklius kūdikiams, ji visuomet mini, kad turime užmegzti akių kontaktą su kiekvienu vaiku ir tėvu. Tai svarbu ir vaidinant paaugliams. Mezgu kontaktą dar prieš spektaklį: pasitinku juos prie pat durų, paprašau kokios nors pagalbos, pavyzdžiui, sunešioti kėdes ar sujungti apšvietimą. Taip siekiu, kad pagrindiniu akcentu taptų ne teatras, bet dialogas su žmonėmis. Tuo tarpu pasirodymas būtų pagrindine priemone gilesniam pokalbiui ir ryšiui. Tad ryšio užmezgimas bei diskusija po spektaklio labai svarbi.

Kaip prisijaukinote sceną? Ar jaučiate jaudulį prieš lipdamas į ją?

Anksčiau labai stresuodavau, visada būdavau raudonas, kaip burokas. Dabar jaudulio jau nėra, nes jis nugalimas per darbą, praktiką. Buvo visko, bet tai mane ir augina.

Ko Jus išmokė ši profesija?

Tikslumo, domėjimosi, mokymosi visą laiką laikyti pulsą ant to, kas tikra, reikalinga, kas leidžia atskirti pelus nuo grūdų.

Kas Jums yra didžiausias iššūkis profesijoje?

Labai didelis krūvis, nes atrodo, kad viskas labai svarbu, bet laikui tekant supratau, kad negalima pulti į darbinį fanatizmą, reikia gebėti atsirinkti. Kad ir ką bekalbėtum, profesija yra tik darbas.

Ar sunku kiekvieno spektaklio metu atrasti ir užmegzti ryšį su žiūrovu, ypač, kai tas žiūrovas – paauglys?

Prieš pradėdamas pokalbį su žiūrovu, visada turiu pasiruošęs klausimų, bet visada yra ir korekcijų, nes pagrindinis mano tikslas yra prakalbinti jauną žmogų.

Beveik visada, žvelgdamas į publiką, aš matau žmogų – kuris su manimi kalbėsis, o kuris – ne.

Pradėjus rodyti spektaklius mokyklose, vis dažniau iš mokinių sulaukiu asmeniškų žinučių „Instagrame“: „sveikas, gal gali atvažiuoti su spektakliu?“ ir nurodo mokytojų kontaktus. Tai yra nuostabu, nes parodo mokinių susidomėjimą, alternatyvaus laisvalaikio praleidimo poreikį. Aš ir pats paauglystėje turėjau galimybę lankyti tik sportą, o būčiau norėjęs tikrai daugiau. Tai, ką suteikia menas, negali suteikti jokia kita veikla. Esu tuo įsitikinęs pats dabar – tiek kurdamas, tiek dirbdamas pedagoginį darbą.

Kokių įdomių nutikimų buvo važinėjant su spektakliais po mokyklas?

Yra visko buvę. Prisimenu, vienoje profesinėje mokykloje, ruošiančioje automechanikus, vaikinai siūlėsi mašiną sutvarkyti, o nuvažiavus su spektakliu į įkalinimo įstaigą, sužinojau, kad dėl saugumo ne visą rekvizitą galima įsinešti. Vieni pagrindinių spektaklio daiktų turėjo likti už durų, tad teko improvizuoti.

Būna, kai mokyklos vadovai pamiršta, jog pas juos buvo suplanuotas spektaklis, todėl teko vaidinti lyjant lauke. Įdomus momentas buvo Lentvaryje, kai susirinko tik kelios moterys, o spektaklio metu viena ar dvi išėjo, nes turėjo spėti į autobusą, tad vaidinau trims žiūrovėms, bet smagu buvo. Būna, vaidindamas klausiu retorinio klausimo, o į jį ima ir atsako. Arba daug plepa, komentuoja, atsistoja, pasivaikšto, persėda į kitą vietą ir panašiai. Spektaklyje „Dulkėti veidrodžiai“ yra viena scena, kurioje mano vaidinamas personažas konfliktuoja ir mėto obuolius į sieną. Vieno spektaklio metu, kaip įprastai, mečiau tris obuolius ir, staiga, vienas mokinys sako: „dar!“. Tada mečiau dar. Jis neatstojo ir ėmė garsiai reikalauti dar ir dar. Galiausiai išmėčiau visus, gal dvidešimt, obuolių į sieną. Susikūrė ypatinga atmosfera. Vėliau, jau diskusijos metu, kalbėjomės apie tai ir mokinys pasakė, kad jam tiesiog norėjosi matyti vėl ir vėl į sieną atsitrenkiant dūžtančius obuolius. Tokiu būdu jis tapo ne tik žiūrovu, bet ir spektaklio bendrakūrėju.

Interaktyvumas – kita svarbi ,“No Shoes“ teatro meninė idėja. Kartą, vaidinant, mokiniai pirmąsyk apsilankė ugdymo įstaigoje esančioje aktų salėje, kurią mums atrakino. Erdvė buvo labai skurdi, šildoma šildytuvais – raketomis, niekas nežinojo, kur rozetės ir kaip reguliuojama šviesa. Kito apsilankymo pas jaunuolius metu, kai į sceną kartu su manimi skaityti už kelis personažus kviečiau du mokinius, pats to nežinodamas pasikviečiau vaikiną, kuris labai mikčioja. Tas momentas, kai turi pakviesti sau partnerius iš žiūrovų salės labai trumpas. Išgirdęs jį prisistatant, akimirkai sudvejojau, ar nereiktų pasikviesti kito mokinio. Bet tiesiog jo paklausiau „sugebėsi paskaityti?“, o jis atsakė – „aš sugebėsiu“. Tvirtu žingsniu nuėjo ir paskaitė. Visi sukluso. Tačiau buvo puiku. Jis susiėmė ir tai padarė labai gerai, taip pelnė visos auditorijos pagarbą. Diskusijos metu labai daug kalbėjome apie tai, kaip kartais reikia tiesiog išdrįsti.

Jūs su žmona Ieva visada kartu – ir namuose, ir teatre, ir kūryboje... Nepabosta?

Sunkiausia būna kūryboje, nes man kartais nesinori priimti kritiką, norisi daryti savaip, kitaip. Bet Ieva yra savo srities profesionalė, labai puikiai išmano tai, ką daro ir, jei ji duoda pastabų, tai visada teisingų. Aš kartais bandau padaryti savaip, bet pamatęs, kad nepavyksta, supratu, kad ji buvo teisi.

Ar norėtumėte, kad Jūsų vaikai rinktųsi aktoriaus kelią? Kodėl?

Nemanau, kad mano vaikai rinksis šį kelią. Jau dabar galima matyti, kad turi polinkį į kitas disciplinas. Nebent mažiausia dukrytė.

Kas yra didžiausias Jūsų kritikas ir patarėjas?

Žmona Ieva... Bet dabar ji labiau patarėja nei kritikė. Ji turi labai gerą intuiciją, kuri dažniausiai jos neapgauna.

Kas Jums yra tobulas poilsis?

Vis dar gyvenu Biržais, kuriuose viešėjome su šeima 5 dienas. Tai buvo ir darbas, ir poilsis, nes čia yra viskas, ko žmogus gali norėti... Smagu, kai nėra aiškaus plano, nėra masės žmonių... Plauki valtimi ir matai sustojusį laiką, susimąsčiusį žvejį, ramybės oazę... Atrodo, kad matai, jauti, kaip susilieja dangus ir žemė, laikas ir žmogus.

Kam laisvu laiku skiriate daugiausia dėmesio?

Šeimai. O kai noriu būti vienas – sportuoju, maudausi, susitinku su Žeimių kaimo bernais. Tie susitikimai labai aiškiai parodo, koks trapus yra laikas ir kaip labai greitai auga vaikai.

Be ko neįsivaizduojate savo dienos?

Anksčiau būčiau sakęs, kad be vandens, o dabar manau, kad be juodos kavos be cukraus – diena būtų ne diena.

Kaip atsipalaiduojate?

Atsipalaiduoju grįžęs namo. Čia turime savų taisyklių, pavyzdžiui, neįsileisti į namus bet ko, palaikyti švarą, deginti žvakes, smilkalus – tai sukuria laimės ir pagarbos oazę, į kurią norisi grįžti.

Kokių turite fobijų? Kas labiausiai erzina?

Nebijau nei aukščio, nei greičio, bet bijau vandens žolių, kurios tįsta, raizgosi apie kojas... Nežinau, iš kur ta vandens žolių baimė, gal nuo vaikystės, bet nemalonu.

Mėgstamiausias Jūsų posakis?

Mūsų šeimos šūkis: „Paprasčiau!“ Dažnai žmonės bando gyventi, bendrauti, keliauti, atostogauti, valgyti labai įmantriai, bet aš manau, kad viską reikia daryti daug paprasčiau. Man labai įstrigo neseniai išgirstas posakis: „Kai tau sekasi, pasistatyk ne aukštesnę tvorą, bet ilgesnį stalą“.

Kas Jums svarbiausia žmoguje?

Meilė šeimai ir artimai aplinkai, nes nuo meilės viskas prasideda.

Jei mokytojas nemyli mokinių, tai ko jis gali juos išmokyti? Jei gydytojas nemyli savo darbo ir savo pacientų, tai pacientas tikrai nesijaus gerai ir pan. Man labai svarbus kiekvieno žmogaus elgesys su vyresniais žmonėmis, su gyvūnais.

Artimesnės ir tolesnės ateities planai?

Statysime du spektaklius pradinukams ir paaugliams, su kuriais planuojame apkeliauti 16 miestelių, turime daug edukacijų, net ir Biržuose.

Ar dažnai lankote Biržus? Turite čia mėgstamiausią vietelę?

Atvykstu į Biržus kiekvieną vasarą. Man labai simboliškas yra tiltas, kurį dažnai sapnuoju, nes juk tiltas yra visa ko centras, jungiantis ne tik vietoves, bet ir žmones.

O kada biržiečiai galės išvysti Jūsų spektaklį?

Esame derinimo stadijoje, aš visada noriu ir stengiuosi atvykti, derinuosi, bet jie ne visada gali priimti. Mes savo spektaklius atvežame nemokamai. Pasižadu atvykti, kai tik mus priims.

Jūsų žodis biržiečiams?

Linkiu neparduoti savo prosenelių ir senelių sodybų, stengtis išsaugoti jų autentiškumą, nes jos – tai šaknys, kuriomis kiekvienas žmogus gali ir turi didžiuotis. O mano mėgstamiausias biržietiškas žodis „ku tuje“.