Neda Malūnavičiūtė: „Būti savimi man yra didžiulė vertybė“

Asmeninio albumo nuotr.
Trio „Meilės trikampis“: Kostas Smoriginas, Olegas Ditkovskis ir Neda Malūnavičiūtė 2009 . Foto autorius Tomas Piliponis.
Unikali dainininkė Neda Malūnavičiūtė išsiskiria muzikavimo emocionalumu, aprėpiančiu žaismą bei gaivališką spontaniškumą, intymų santūrumą. Balsą ji dažniausiai naudoja kaip lygiavertį ansamblio instrumentą ir niekada nevengia improvizacijos. Šiandien žavioji Neda Malūnavičiūtė – „Biržiečių žodžio“ viešnia.

Papasakokite apie savo vaikystę, tėvų namus, kelio į muziką pradžią.

Būdama maža mergaitė, gal kokių trejų metų, jau pati sėsdavau prie pianino ir iš klausos rinkdavausi melodijas. Tėtis -muzikantas, grojo saksofonu ir klarnetu, sesuo mokėsi fortepiono klasėje, tad namuose visą laiką skambėjo MUZIKA. Kai įstojau į muzikos mokyklą, netikėtai pakliuvau pas V. Čekasiną (garsų muzikantą, pedagogą ir kompozitorių), kuris mane ir įtraukė į džiazo studijas. Tad mokiausi ir klasikos, ir improvizacijos tuo pačiu metu paraleliai. Fleitą pasirinkau pati, nes mėgau nuo mažens jos tembrą ir labai aiškiai žinojau, kad noriu groti būtent FLEITA. Dvariono muzikos mokykla, kurioje mokiausi 7 metus, iš esmės padėjo aiškų pagrindą ir žinojimą, kokiu keliu noriu eiti. Toliau įstojau į Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, kur baigiau fleitos specialybę. Nors nesimokiau vokalo, bet visada traukė dainavimas. Vėliau supratau, kad dainuoti man patinka labiau ir fleita tapo mano šalutiniu instrumentu, kurio niekad „nepamečiau“, groju su ja pačią įvairiausią muziką. Ji visada su manimi.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/