Naujausios
Leidinys „Passport“ pasižymi ne tik kokybišku turiniu, bet ir atida kiekvienai leidybos detalei – nuo popieriaus parinkimo ir vizualinio pateikimo. Neseniai pasirodė jau trečiasis knygos „Passport“ tomas, supažindinantis su litvakų (Lietuvos žydų) istorija. Papasakokite daugiau mūsų skaitytojams, kurie apie „Passport“ dar nėra girdėję.
Knygos „Passport“ idėja ir formatas yra paprastas — pasakoti Lietuvos istoriją per žmonių istorijas. Čia žmogus yra kertinė figūra. Juk kas geriau gali papasakoti apie šalies istoriją už žmones, kurie ją ir kūrė? Todėl ir kiekvienos knygos sudarymas yra lyg kelionė laiku, kurios pakeleiviai yra knygos bendraautoriai ir herojai, nenuobodžiai pasakojantys savo asmenines patirtis, išgyvenimus ir išmoktas gyvenimo pamokas. Ne kartą esu pasvajojęs, kad būtų įdomu padaryti dokumentinį filmą apie tai, kaip yra kuriama knyga, nuo idėjos iki pat atidavimo spaudai. Tai gyva ir praturtinanti patirtis, visi išgyvenimai ir pokalbiai yra neįkainojami, o visko į knygą juk neįmanoma sutalpinti. Galbūt todėl ir pats knygos formatas nėra standartinis. Čia galima rasti ne tik įkvepiančių pokalbių, įtraukiančių temų ar įdomių įžvalgų, bet ir tapti šios kelionės dalimi. Būtent todėl didelis dėmesys yra skiriamas ir vaizdinei raiškai, kad knygoje esančios raidės ir vaizdai ne tik papildytų vienas kitą, bet ir naudojamas popierius, knygos formatas ir dar daug nematomų dalelių susijungtų į nuoseklų ir nenuobodų pasakojimą ir jausmą, kviečiančią skaitytoją į šią kelionę kartu.
Pirmas įspūdis yra labai svarbus, todėl nesuklysiu sakydamas, kad kartais, nors ir nepažinodami žmogaus, apie jį mes dažniausiai esame susidarę vienokį ar kitokį įspūdį, o susipažinus artimiau mūsų nuomonė visiškai pasikeičia ir nusidažo kitomis spalvomis.
Tai pastebiu iš savo asmeninės patirties, nes dar prieš kalbindamas žmogų visada turiu atlikti namų darbus ir sužinoti kuo įmanoma daugiau tam, kad būčiau kuo daugiau pasiruošęs pokalbiui. Kartais atsitinka taip, kad klausimus, kuriuos esi pasiruošęs, visus gali mesti tiesiai į šiukšlių dėžę, nes viešai prieinamoje erdvėje buvai “nusipiešęs” visiškai kitą žmogaus paveikslą. Bet tuo ši kelionė ir žavi, nes niekada negali žinoti, kur ji tave nuves. Taip atsitiko ir su pirmojo „Passport“ tomo viršelio herojumi — mūsų kraštiečiu Jonu Meku. Negalėjau pagalvoti, kad mūsų netikėta pažintis atves prie pažinties su plačia Mekų gimine ir prisidėjimo prie knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“ atsiradimo.
Kaip apskritai atsidūrei leidybos lauke? Kas tau yra knygų leidyba – menas, amatas?
Dar besimokydamas Panevėžio vidurinėje mokykloje žinojau, kad mokslus tęsiu Jungtinėje Karalystėje. Nors vykdamas ten planavau studijuoti istoriją, paskutinę akimirką nuomonę pakeičiau ir pasirinkau visiškai priešingą specialybę, neturinčią nieko bendro su istorija ar knygų leidyba.
Meilė knygos menui atsirado palaipsniui ir gal net visai netikėtai. Pradžioje tai buvo hobis, o būdamas studentas pirkdavau įvairiausius nišinius žurnalus, kokių Lietuvoje toli gražu nebuvo. Mane visada žavėjo darbai, kurie, iš šono žiūrint, atrodo labai paprasti, bet paliekantys įspūdį. Turiu prisipažinti, kad esu prastas knygų skaitytojas, nes nuo pat mažens apie knygą ir jos patrauklumą spręsdavau iš joje esančių iliustracijų. Sunkiai į rankas imdavau knygas, kuriose būdavo tik raidės. Žinoma, neturiu nieko prieš knygas, kuriose nėra iliustracijų, o toks požiūris ir knygos suvokimas buvo labai vaikiškas, bet, tikiu, kad mažai pasikeičiau. Mano nuomone, knygos leidėjas turi apgalvoti kiekvieną detalę, atlikti begalę namų darbų tam, kad skaitytojui knyga nebūtų nuobodi ir lengva skaityti.
Kaip atsirenki žmones, kuriuos nusprendei kalbinti? Juk, kaip sakoma, vienam pakalbintam tenka eilė nepakalbintų. Ar būta atradimų tau pačiam? Kokį paveikslą siekei išgauti dėliodamas pokalbius su jais?
Mano nuomone, kiekvieno žmogaus istorija yra įdomi ir verta dėmesio, nes kiekviena patirtis išmoko kažko naujo ir neatrasto. Bet ir pati įdomiausia istorija, kuri yra pasakojama nuobodžiai, nebus išklausyta. Tai yra normalu. Galiu suprasti žmones, kurie nesidomi istorija ir jos nevertina. Mano didžiausias atradimas buvo išmokti klausyti ir bandyti įsistoti į kalbinamojo žmogaus batus.
Kas svarbiausia yra pokalbio žanre? Kaip tiems pokalbiams rengiesi?
Smalsumas ir natūralumas. Tai svarbu tiek ruošiantis pokalbiui, tiek pokalbio metu. Labai teisingai yra pastebėjęs prof. Liudas Mažylis: „Įdomus pokalbis yra toks, kai žmonės vienas kitą išgirsta ir pasiūlo pokalbio tęsinį, kuris besikalbantiems atveria kitus įdomius tęsinius”. Ne vieną kartą yra atsitikę taip, kad pokalbis kartais užsitęsdavo daugiau nei pusę dienos, nors pradžioje buvo planuota vos viena ar dvi valandos. Jeigu turi iš anksto paruoštus klausimus, labai dažnai gausi standartinius ar sintetinius atsakymus, jeigu nepavyksta su pašnekovu užmegsti tarpusavio ryšio. Tai pasijaučia ir skaitant interviu.
Jau pirmajame „Passport“ netrūko dėmesio išeivijai. Ta linija kartojasi visose trijose knygose. Kaip apibūdintumei dabartinį mūsų santykį su išeivija?
Jau pirmojo knygos pristatymo metu teatro režisierius Oskaras Koršunovas labai taikliai pasakė: „Žmonės pasakoja apie save, bent jau aš taip dariau. Ir, ko gero, skaitytojui arba besidominčiam tai gali būti įdomiausia. Jeigu prisimintume Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ sampratą: visų pirma, tauta, visuomenė yra Katedra, ir ji pastatyta iš akmenų, o tie akmenys yra žmonės. Jeigu architektūrinę Katedrą mes matome tiktai atsitolinę, tai dvasinę Katedrą, ko gero, matome prakalbinę kiekvieną iš akmenų. Nesvarbu, ar jis kertinis akmuo ar ne, bet tie akmenys gali papasakoti visumą“. Sudarant kiekvieną iš knygos tomų nesinorėjo skirstyti žmonių iš ten ir iš čia, kiekvienas žmogus pasakoja savo istoriją, kuri yra visos istorijos dalis.
Trečioji „Passport“ knyga yra apie litvakus. Kaip apskritai litvakai ir jų istorija atėjo į tavo gyvenimą? Kur augai ir ar žinojai tos vietos žydų istoriją?
Mano vaikystė ir paauglystė prabėgo Panevėžyje, mieste, kuriame buvo ne viena sinagoga ir, kadaise, gyveno didelė žydų bendruomenė. Gaila, kad apie tai sužinojau tik tada, kai pradėjau domėtis Lietuvos žydų istorija. Dabar, žvelgiant atgal, tai yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis, juk žydai Lietuvoje gyveno ne vieną ir ne du šimtus metų, jie, kartu su lietuviais, kūrė Lietuvą, čia jie matė savo ateitį ir...
Reikia pripažinti, kad mes labai dažnai tingime domėtis ar suprasti tai, kas mums yra nepažįstama, nes tai reikalauja nemažai laiko ir, dažnai, noro. Tai sakau iš savo patirties, nes kol nepradėjau domėtis šia, mano nuomone, išplėšta Lietuvos istorijos dalimi, man buvo visiškai neįdomu. Mano nuomonė buvo formuojama kažkieno gandais ir primesta nuomone, o taip neturėtų būti. Pamenu, kai prieš daugiau nei dvidešimt metų atvažiavau mokytis į Jungtinę Karalystę, mane supo daugiau nei 60 tautybių iš viso pasaulio! Daugeliui iš mano draugų šalis, kurioje gimiau ir augau, buvo visiškai nežinoma, o tie, kurie turėjo bent kažkokią nuomonę, ji, dažniausiai, buvo neteisinga. Buvau tiesiog Rytų europietis, dažniausiai tapatinamas su Sovietų Sąjunga ar tiesiog vadinamas rusu. Ir nors bandžiau kiekvienam taip galvojančiam vesti istorijos pamoką, supratau tik vėliau, kad dažnai tai yra misija neįmanoma, todėl, kad daugeliui tiesiog yra neįdomi tavo ar tavo šalies istorija. Manau daug svarbiau yra pačiam stovėti ant tvirto pagrindo, nuolat domėtis ir suprasti ne tik savo šalies, bet ir savo šeimos istoriją.
Viename iš pokalbių minėjai, kad šios knygos gal ir nebūtų, jei ne teatrologė, literatūrologė prof. Irena Veisaitė. Kodėl? Pokalbis su ja šioje knygoje yra tarsi atminimo akmenėlis šiai iškiliai asmenybei. Ko iš Jos išmokai?
Taip, tai yra tikra tiesa. Dar sudarant antrą „Passport“ leidinio tomą, turėjau galimybę ne tik susipažinti ir pakalbinti, bet vėliau ir susidraugauti su šia šilta, nuostabia ir įkvepiančia asmenybe. Laikui bėgant Irena tapo artimu sielos draugu, jos buvimą ir palaikymą jausdavau nuolat. Ji buvo tas žmogus, pas kurį kreipdavausi patarimo, ypač sudarant trečią knygos tomą apie Lietuvos žydus. Jos dėka susipažinau su žmonėmis, kurie prisidėjo prie šios knygos atsiradimo, už tai jai būsiu dėkingas visą gyvenimą.
Iš jos išmokau pagarbos kitam ar kitaip mąstančiam, tolerancijos, paprastumo ir dėkingumo jausmo. Jos gyvenimas man yra pavyzdys, kodėl niekada nereikia pasiduoti, eiti pirmyn ir stengtis išnaudoti kiekvieną akimirką tam, kad pasaulis būtų geresnis. Kiekvienam rekomenduočiau ne tik perskaityti knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, kurią ji paruošė kartu su kultūros istoriku Aurimu Švedu, bet ir susipažinti su iš Vabalninko kilusios Stafanijos Ladigienės asmenybe, kuri išgelbėjo Irenos gyvybę Holokausto metu. Džiaugiuosi, kad visas šias istorijas galėjau išgirsti iš pirmų lūpų ir pajausti tai, apie ką Irena kalbėjo ir mokė kone visą savo gyvenimą — pagarbos.
Knygoje galima susipažinti ir su iškiliomis asmenybėmis, kurių šaknys yra Lietuvoje. Vienas iš jų, žymus Pietų Afrikos teisėjas ir žmogaus teisių gynėjas Albie Sachsas. Papasakok plačiau apie čia Lietuvoje tikrai toli gražu ne visiems žinomą, tačiau Pietų Afrikos Respublikos (PAR) istorijoje ir ten vykusios kovos prieš Apartheido politiką ryškų indėlį palikusią asmenybę.
Pažintis su PAR gyvenančiais litvakais man buvo vienas didžiausių atradimų. Mažai kam žinomas faktas, kad beveik visi ten gyvenantys žydai (daugiau negu 100 tūkst.) yra kilę iš Lietuvos ir didžiuojasi savo litvakiška kilme. Nemažai Lietuvos žydų į šią šalį išvyko dar XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Kai dauguma Lietuvoje likusių ir gyvenusių žydų buvo negailestingai nužudyti nacių ir jų vietinių koloborantų, labai didelė dalis Pietų Afrikoje jau gyvenančių litvakų buvo tvirtai įsikūrę, daugelis ten klestėjo kaip žinomi verslininkai, menininkai ir visuomenės veikėjai. Ne išimtis buvo ir Albie Sachs’as, kurio tėvai paliko Lietuvą 20-o amžiaus pradžioje.
Gimęs Johanesburge 1935 m. sausio 30 d., jaunystėje Albie aršiai kovojo su PAR vykdyta rasinės segregacijos ir diskriminacijos politika – apartheidu, o po jo panaikinimo tapo vienu iškiliausių pereinamojo laikotarpio teisingumo specialistų. Pokalbio metu jis noriai dalijosi atsiminimais ir savo paties mintimis. Jis kovojo už žmogaus teises, be teismo buvo įkalintas. Ištrūkus iš kalėjimo, po kelerių metų, 1988 m., į jo gyvybę buvo pasikėsinta Mozambike, automobilyje įmontavus sprogmenį. Nors Albie prarado ranką ir buvo pažeistas regėjimas, jis išliko gyvas, toliau tęsė darbus Pietų Afrikos Konstituciniame Teisme.
Koks apskritai užsienyje gyvenančių litvakų santykis su Lietuva ryškėja iš tavųjų pokalbių? Kaip mes patys Lietuvoje, tavo nuomone, žvelgiame į Holokausto istoriją – vis dar kaip į jų tragediją, ar vis tik priimame ją kaip kartu ir mūsų tragediją?
Iki Holokausto Lietuvoje gyveno apie 210 tūkst. žydų — nacių okupacijos metais beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Tai sveiku protu nesuvokiama tragedija, apie kurią kalbėti yra nepaprastai sunku. Bet kalbėti apie tai reikia. Statistika ir paviršutiniškas istorijos žinojimas niekada negalės paaiškinti to, ką praradome Holokausto metu. Manau, labai svarbu suprasti, kad tai yra ir Lietuvos istorijos dalis, apie kurią, kažkodėl, vis dar kalbame puse lūpų. Tai nėra žydų tragedija, tai yra visos Lietuvos tragedija. Apie tai nemažai kalbėjome ir su užsienyje gyvenančiais litvakais, kurie noriai bendrauja, ieško dialogo ir atvirumo.
Ką rekomenduotumei aplankyti Lietuvoje siekiant pažinti žydų istoriją?
„Labai svarbu, kad pasaulis žinotų ne tik, kaip mes žuvome, bet ir kaip gyvenome.” Tai karą išgyvenusio Vilniaus geto kalinio citata, kurią pirmą kartą išgirdau iš paskutinio Plungės žydo Jakovo Bunkos sūnaus Eugenijaus Bunkos. Man ji yra be galo svarbi, todėl visų pirma rekomenduočiau nepatingėti susipažinti su savo miesto ar miestelio istorija. Istorijos pažinimas nenutinka per naktį. Tikiu, kad taip negali būti, todėl, kad istoriją yra svarbu ne tik suprasti, bet ir pajausti.
Ar jau turi idėją, apie ką bus kita knyga?
Nors dar anksti apie tai kalbėti, bet labai norėčiau padaryti šios knygos tęsinį.
Projektas: Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
