Jonas Kalvelis: „Kraujas šaukia į Lietuvą, nes čia – mano šaknys“

Lietuviška kalba

Praūžusi Dainų šventė yra tas renginys, į kurį susirenka lietuviai iš viso pasaulio. Joje stengiasi sudalyvauti ir Argentinos lietuvis, LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos Pietų Amerikos kraštų lietuvių bendruomenės atstovas Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis. Lietuviškų šaknų turintis argentinietis, Lietuvoje vadinamas Jonu, žino, kad jo senelis gimė Vabalninke ir su savo tėvais į Argentiną emigravo dar 1926 metais. Per Argentinos lietuvių bendruomenės šokių kolektyvą susipažino ir jo lietuviai tėvai, kurie įskiepijo lietuvybę savo sūnui.

„Pasaulio lietuviai – tarsi medis, kurio šakos esame. Jos nenulūžta, kad ir kur išvyktume. Pasaulio lietuvių bendruomenė visada būdavo tarsi gaivus vėjo gūsis, plūstantis į Lietuvą iš Vakarų. Ir lietuviška kalba skrieja, kaip vėjas. Pasaulio lietuvių bendruomenės užduotis – sklaidyti mitus ir sugrąžinti į gimtą šalį lengvumo jausmą, kuris prasideda nuo susikalbėjimo“,- sako J.I.F. Kalvelis ir pradeda pokalbį apie savo gyvenimą, lietuvybę, šokį...

Lietuvybė nuo.. „ačiū“ ir „prašau“

Kiek Jums buvo metų, kai sužinojote turintis lietuviškų šaknų?

Apie Lietuvą žinojau nuo gimimo, nes mama – lietuvių kilmės. Tik gal tada nedalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje, o nuo 13 metų pradėjau domėtis, šokti, dalyvauti Argentinos lietuvių bendruomenės gyvenime.

Jūs mokėtės lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, Vokietijoje? Kaip ten atsidūrėte ir kokius įspūdžius joje patyrėte?

Nors šeimoje mes nekalbėjome lietuviškai, norėjau išmokti lietuvių kalbos. Esu labai smalsus ir prieš 20 metų, gavęs stipendiją iš lietuvių fondo, atvykau mokytis į Vokietiją, Vasario 16-osios gimnaziją, kurioje, būdamas tarp lietuvių, per 10 mėnesių išmokau lietuvių kalbos.

Prieš atvykdamas čia, lietuviškai nemokėjau nieko, išskyrus „ačiū“ ir „prašau“. Tuo metu buvau vienintelis moksleivis iš Pietų Amerikos ir pirmasis iš mūsų bendruomenės, kuris nemokėjo kalbėti angliškai, vokiškai ar lietuviškai, todėl pradžioje, kad kažko išmokčiau, pasitelkiau gestų kalbą. Labai intensyviai mokiausi ir iš gimnazijos mokinių bei mane supusių žmonių... Iš jų pasiėmiau labai daug – lietuvių kalbą, tautinę kultūrą (šokius, dainas), papročius. Man gimnazija – labai miela, labai brangi vieta. Esu dėkingas tuometiniam gimnazijos direktoriui Andriui Šmitui, kuris man labai padėjo. Visuomet prisimenu šią vietą su šypsena veide. Vasario 16-osios gimnazija visuomet buvo ir bus lietuvių židinys. Ji buvo lietuvių sostinė Europoje.

O atsidūriau ten todėl, kad 2003 metais dalyvaudamas Pietų Amerikos lietuvių jaunimo ir Pietų Amerikos lietuvių bendruomenių suvažiavime išgirdau, kad emigrantai iš Lietuvos, jau daugelį metų gyvenantys Argentinoje, kalba lietuviškai. Panorau išmokti savo prosenelių kalbos ir, gavęs lietuvių fondo stipendiją, savo tikslą pasiekiau. Be to, labai palaikė ir tėvai, todėl per 10 mėnesių, praleistų gimnazijoje, išmokau ir kalbėti, ir rašyti, ir skaityti. Tai buvo neišdildomi įspūdžiai.

Krikšto liudijimas, išduotas Vabalninko bažnyčioje

Kaip toliau klostėsi Jūsų gyvenimas?

Tapau lietuvių bendruomenės jaunimo valdybos pirmininku, lyderiu, gavau daug pareigų, tapau šokių kolektyvo vadovu, puoselėju lietuvybę per kultūrines ir bendruomenines veiklas.

Ar Jūsų proseneliai pasakojo, kada ir kodėl jie, gyvenę Vabalninke, išvyko iš Lietuvos į Argentiną?

Mano senelis, dar būdamas kūdikiu, 1926 metais su tėvais atvyko į Argentiną. O gimė senelis Vabalninke ir pakrikštytas buvo Vabalninko bažnyčioje, turiu net jo krikšto liudijimą. Išsamesnę šeimos istoriją sužinojau, kai per televizijos laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“ suradau Lietuvoje savo gimines. Tai buvo seniai, daugiau nei prieš 20 metų.

Atradau savo gimines iš prosenelės pusės ir iki šiol su jais palaikau ryšius. Jie gyvena Sodelių kaime, netoli Panevėžio. Aš su seneliu nesusitikau, nes jis mirė, kai mano mamai buvo tik 9 metai ir apie jį žinau tik iš mamos pasakojimų. Kodėl jie išvyko iš Lietuvos, tiksliai nežinau, bet tarpukariu iš Lietuvos išvyko daugybė žmonių dėl sunkios ekonominės situacijos, nerimo dėl padėties Europoje ir Rusijoje.

Šalis, kurioje kalba ispaniškai ir visi draugiški

Kaip sekėsi jiems integruotis Argentinoje?

Argentinoje Beriso mieste veikė gyvulių skerdyklos, kurioms tuo metu reikėjo papildomos darbo jėgos. Kadangi į Argentiną atvykę imigrantai galėjo dirbti tik nekvalifikuotus darbus, daugiausia jų įsitvirtino gyvulių skerdyklų mėsos šaldytuvų skyriuose. Berisas iki šiol išlaiko savo, kaip tolerantiško imigrantų miesto, statusą Argentinoje, nes tai – taikos miestas. Todėl ir mūsų asimiliacija vyko visiškai be problemų. Tai yra lyg taikos pavyzdys, kai visi gyvena ir draugiškai sugyvena bei bendradarbiauja. Niekada nejautėme diskriminacijos, o lietuviai tikrai integravosi į vietinių gyvenimą, pakankamai greitai išmoko kalbą, rado darbus ir senieji lietuviai, kalbėję ispaniškai, neperdavė stipriai savo vaikams nei kalbos, nei tradicijų. Todėl mums, jų provaikiams, vaikams ir anūkams, tenka tuo užsiimti, jei norime žinoti savo šaknis.

Jūs gyvenate Argentinos mieste Berise. Koks tai miestas, ar čia galima išgirsti lietuvišką šneką?

Berise gyvena apie 100000 argentiniečių, kurie beveik visi yra imigrantų palikuonys. Čia yra apie 25 kitataučių bendruomenės, bet aktyviausi – lietuviai. Visi kalba ispaniškai, nes senoji emigracijos banga jau beveik išmirusi, o jaunoji karta dažnai lietuviškai jau nesupranta.

Lietuviški patiekalai ir ryšys

Ar Jūsų tėvų namuose buvo kalbama lietuviškai?

Ne, skambėjo tik pora – trejetą žodžių, tokių, kaip „ačiū“, „labas“, „prašau“... Bet lietuviškus patiekalus gamino, išlaikė tradicijas, šoko.

Ar Jūsų tėvai palaikė ryšius su Lietuva?

Ne, pasakojama, kad tik prosenelis turėjo ryšių su gimtine, o jam mirus, visi ryšiai nutrūko. Aš, kaip jau sakiau, televizijos laidoje „Nacionalinė paieškų tarnyba“ ieškojau giminių ir kelis radau, bet jų Lietuvoje turėtų būti daugiau.

O Jūsų šeimoje kalbama lietuviškai?

Deja, lietuviškai šeimoje kalbu tik aš, bet turiu 3 vaikus, o du iš jų šoka ir dainuoja lietuvių bendruomenės ansambliuose, žino Lietuvą, skaičiuoja lietuviškai, myli šią nuostabią šalį. Mažiausiam yra tik 3 mėnesiai, bet manau, kad ir jis paseks savo brolio ir sesės pavyzdžiu.

Ar jūsų šeimoje vis dar gyvos lietuviškos tradicijos?

Lietuviškumas mūsų šeimoje jaučiamas visą laiką: švenčiamos lietuviškos šventės, pavyzdžiui, Velykos, Kūčios, Kalėdos, Motinos diena, Joninės. Klausome lietuviškos muzikos, gaminame lietuviškus patiekalus, be to, beveik visa mūsų šeimyna šoka tautinius šokius, o aš vadovauju ansambliui.

Kiek kartų jau esate buvęs Lietuvoje?

Šiemet buvau dešimtą kartą ir trečią kartą dalyvavau dainų šventėje. Pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje 2009 metais, kai dalyvavau Lietuvos Tūkstantmečio renginiuose. Antras kartas buvo 2014 metais – Lietuvos dainų šventė „Čia mano namai“, 2018 metais atvykau dalyvauti su „Nemuno“ šokių kolektyvu ne tik Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programoje, bet ir aplankėme su koncertais įvairius Lietuvos miestus. Šį kartą – 2024 metais – Argentinos lietuvių delegacija į Lietuvą atvykome dar prieš Jonines ir koncertavome beveik visoje Lietuvoje: Alytuje, Šventojoje, Palangoje, buvome Kryžių kalne ir dar daug kur. Mus visur labai šiltai ir gražiai priėmė, likome sužavėti nuoširdumu.

Kraujas šaukia

Kas čia Jus traukia?

Nežinau, turbūt kraujas šaukia. Man labai svarbu grįžti ten, kur yra mano šaknys ir širdies dalelė – Lietuva, kur susipina praeitis, dabartis ir ateitis. Dar – atsakomybė prieš kolektyvą, kurio vadovas esu, noras būti ten, kur yra didžioji lietuvių tautos dalis ir dirbti vardan tos, Lietuvos.

Kaip, Jūsų akimis, keičiasi mūsų šalis?

Keičiasi daug kas, nes pasaulis nestovi vietoje. Man visada smagu pamatyti gražius dalykus, laimingus žmones, įdomius renginius... Žinoma, ne visada galima su nostalgija žiūrėti į supantį pasaulį, bet man visada geriau pusę stiklinės matyti puspilnę, bet ne pustuštę.

Svarbiausia gyvenimo diena Vabalninke

Ar buvote atvykęs į savo senelių kraštą – Vabalninką?

Taip, buvau neseniai – prieš mėnesį. Mane labai mielai priėmė Vabalninko bendruomenės pirmininkė, parapijos kunigas aprodė bažnyčią, kurioje buvo pakrikštytas mano senelis. Tai buvo viena svarbiausių dienų mano gyvenime.

Kuo patiko Biržų žemė ir kas nustebino?

Patiko viskas – ir vieta, ir žmonės... Turėjau gerą istorijos pamoką. Na, gal šiek tiek nustebino, kad Vabalninko mieste likę tik beveik 800 gyventojų, o kažkada, praeityje, Vabalninkas turėjo net Magdeburgo teises. Bet yra, kaip yra – aš į viską žiūriu objektyviai... Bet istorijos pamoka buvo įsimintina.

Kiek žmonių, save vadinančiais lietuviais, maždaug gyvena Argentinoje?

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus į Argentiną atvyko apie 35 tūkstančiai lietuvių, kurie norėjo rasti sau namus. Argentinoje liko dar senesnės kartos lietuviai, o dabar Argentinoje yra apie 200 000 lietuvių palikuonių, bet tų, kurie aktyviai dalyvauja lietuviškoje veikloje – gal tik 800 – 1000. Pats priklausau „Nemuno“ lietuvių draugijai, kuriai yra jau beveik 115 metų. Kita „Lietuvių sąjunga“ gyvuoja jau daugiau nei 110 metų, „Lietuvių centras“ – 10 metų, lietuvių draugijai „Mindaugas“ yra daugiau nei 93 metai. Taip pat Argentinoje veikia 12 lietuvių tautinių šokių kolektyvų, vienas choras, nes kiekviena draugija turi savo šokių kolektyvą. Vieni lietuviai ateina į vieną draugiją, kiti – į kitą. Džiugu, kad draugijos turi savo patalpas, savo valdybą, savo statutą ir yra nepriklausomos. Sostinėje Buenos Airėse yra „Lietuvių centras“, priemiestyje – „Susivienijimas“.

Ar Argentinoje veikia lituanistinė mokyklėlė?

Čilės lietuvių bendruomenė įkūrė Pietų Amerikos lietuvių mokyklą, kuri yra formali. Dar Argentinoje yra lietuvių kalbos kursai lietuvių draugijose, kuriose veikia neformalios mokyklėlės, gauname praktikantus ir iš Lietuvos, o mes siunčiame savus vaikus mokytis į Lietuvą. Mūsų bendruomenėje veikia vaikų tautinių šokių kolektyvas, kuriame vaikai dainuoja, skaičiuoja lietuviškai – juk geriausiai lietuvių kalbos gali išmokti per žaidimus. Vyksta ir lietuvių kalbos kursai, kuriuos veda minėti stipendininkai, semestrui ar dviem išvykę į Lietuvą. Universitete yra programa, leidžianti studentui atlikti praktiką užsienyje.

Tad Argentinoje sulaukiame Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų, norinčių ir galinčių vesti lietuvių kalbos pamokas Argentinos lietuviams, ir ne tik. Anksčiau Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos lietuviai, įprastai finansuojami lietuvių fondo Čikagoje, mokytis vykdavo į Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde. Šiuo metu situacija keičiasi. Dabar Argentinos lietuvius siunčiame tiesiai į Lietuvą – raginame rinktis studijas Vilniaus, Kauno universitetuose semestrui arba net dviem. Tam yra labai daug galimybių. Šią idėją labai remia LR Švietimo ir mokslo ministerija, Švietimo mainų ir paramos fondas Lietuvoje. Pietų Amerikos, Argentinos jaunimas labai nori vykti į Lietuvą. Šiuo metu Vilniaus universitete mokosi net šeši Argentinos lietuviai – penki iš mano draugijos „Nemunas“, kiti – iš lietuvių susivienijimo. Dalis jų pasilieka Lietuvoje arba grįžta, randa darbą. Mūsų tikslas, kad jie padėtų Argentinos lietuvių bendruomenei ir būtų joje. Kad nebūtų savanaudiški, o bendruomeniški. Vertiname tai, kaip didžiulę investiciją.

Niekas neskuba, o vėlavimas – gyvenimo būdas

Ar Jūs jaučiatės esantis lietuviu gyvendamas Argentinoje?

Nors visa mano šeima yra gimusi Argentinoje ir mes esame argentiniečiai, jaučiantys pagarbą valstybei, kuri kadaise priėmė mūsų prosenelius ir senelius, leido kurti čia ateitį, tačiau tai netrukdo man jausti meilę Lietuvai, jausti savyje lietuviškumą. Mane darbe savivaldybėje vadina Lituano ir, nors kalbu ispaniškai, savyje jaučiuosi lietuviu. Bet sunkiausia išlaikyti lietuvių kalbą, kuria mano tėvai jau nebekalbėjo, kaip nekalba ir daug lietuviškas šaknis turinčių ir jas puoselėjančių Pietų Amerikos lietuvių.

Kuo skiriasi gyvenimas Argentinoje ir Lietuvoje?

Daug kuo skiriasi gyvenimas Argentinoje ir Lietuvoje. Galime rasti daug bendrumo tarp dviejų tautų, pavyzdžiui Argentinoje, kaip ir Lietuvoje, tautos identitetas kuriamas per maistą, dainas ir šokius. Bet argentiniečiai labai nepunktualūs: susitari susitikti devintą, o ateina dešimtą ar net vienuoliktą... Čia niekas niekur neskuba, o punktualumas – nėra nepagarba, bet tiesiog gyvenimo būdas, kultūra. Ir ekonominė situacija labai skiriasi, čia infliacija buvo labai didelė, yra didelė krizė, labai trūksta naujoviško požiūrio į daugelį dalykų.

Darbas studijoje

Jūs jau 18 metų vedate lietuviškas radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ („Lietuvos aidai”). Koks šių laidų tikslas?

Pradžioje tikslas buvo informuoti visuomenę apie tai, kas vyksta Argentinos lietuvių bendruomenėje, vėliau – suteikti informaciją apie situaciją Lietuvoje, Europos Sąjungoje, apie lietuvišką kultūrą, šventes, istoriją, tradicijas, valgius, legendas, mitus. Anksčiau mūsų laidos išeidavo sekmadieniai, dabar – penktadieniais. Žinoma, kiekviena laida reikalauja gero pasiruošimo, informacijos rinkimo, muzikos parinkimo...

Nėra labai paprasta, bet aš turiu puikią komandą, kuri padeda. O tikslas – suteikti visokeriopų žinių ir informacijos Pietų Amerikos lietuviams. Valandėlės vyksta ispanų kalba, nes lietuviškai jau daug kas nebesupranta, o ispaniškai supranta visi, čia gyvenantys. Anksčiau šios laidos klausytis buvo galima tik FM bangomis, todėl visi klausytojai buvo iš Beriso miesto, kuriame lietuvių bendruomenė viena aktyviausių. Bet vėliau laida persikėlė ir į internetą, sukūrėme savo puslapį, atsirado daug daugiau klausytojų, kai kurie net iš Lietuvos. Taip pat turime nemažai klausytojų iš JAV, Brazilijos, Urugvajaus. Išsiplėtus skaitovų ratui, keitėsi ir laidos turinys.

Papasakokite apie savo laisvalaikį, kokiomis veiklomis užsiimate, kai nedirbate?

Sportuoju, bėgu maratonus jau 6 metus. Kartais mano gyvenime atsiranda krepšinis, stalo tenisas, na ir, žinoma, šokiai. Dar esu daugiau kaip 50 metų gyvuojančio lietuviškų tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ vadovas ir šokėjas. Man labai patinka ne tik šokti, bet ir vadovauti jam. Juo labiau, kad mano tėvai susipažino „Nemuno“ kolektyve. Mano tėtis dirbo su lietuviais Argentinoje. Kadangi tuo metu „Nemune“ trūko šokėjų, mano tėtis pradėjo jame šokti ir įsijungė į jo gretas. Tai buvo mūsų šeimos pradžia. Kaip ir mano. Aš taip pat susipažinau su savo žmona „Nemuno“ šokių kolektyve. Mano abu vaikai šoka lietuvių tautinių šokių vaikų kolektyve Argentinoje, gal šoks ir mažasis, kuriam dar tik trys mėnesiai. Šokis mums labai svarbus ir tai yra viena pagrindinių lietuviškų veiklų Argentinoje.

Įspūdžiai iš dainų šventės„Kur giria žaliuoja“?

Šventė buvo super, labai gerai organizuota, viskas buvo įspūdinga, nepakartojama, nepamirštama. Ką reiškia vien šokių diena su 9000 atlikėjų, kurie aikštėje kūrė įspūdingas kompozicijas ar ansamblių vakaras su autentiška trisluoksne kompozicija, dainų diena „Kad giria žaliuotų“, apibendrinusi visą Dainų šventės šimtmetį... Esame be galo dėkingi organizatoriams, LR Seimui ir visiems, kad prisidėjo prie šio įspūdingo renginio organizavimo.

Prašymas padėti surasti giminaičius

Ką be dainų šventės dar planuojate nuveikti Lietuvoje ir kiek laiko čia būsite?

Jau išvykstame namo. O ką planuoju? Kad jau pasiekiau visų tikslų ir... net su kaupu – padariau daugiau nei planavau.

Kas Jums yra Lietuva?

Mano antri namai, aš Vilniuje jaučiuosi, kaip namuose. Man Lietuva be galo svarbi – mano dalis ir savastis. Galiausiai, lietuvybė yra ir mano gyvenimo būdas.

Ieškodami sotesnio duonos kąsnio daug lietuvių jaunimo, šeimų emigruoja iš Lietuvos. Ką Jus apie tai manote?

Nenoriu nieko kritikuoti, o ir kas aš toks, kad galėčiau vertinti žmonių pasirinkimus. Žmonės ieško, kur jiems geriau ir jie tokią teisę turi... O mes bandome atstovauti Lietuvai ir lietuviams pasaulyje.

Gal planuojate kada nors apsigyventi Lietuvoje?

Niekada nesakau niekada.

Ar norėtumėte, kad Jūsų vaikai gyventų Lietuvoje? Kodėl?

Labai norėčiau, kad visi trys mūsų vaikai išmoktų lietuviškai kalbėti, kad gebėtų sujungti tiltus tarp Lietuvos ir savo gimtos šalies... Suaugs ir pasirinks patys, kur ir kaip gyventi. Jei jie gyventų Lietuvoje, aš būčiau be galo laimingas ir visada turėčiau, kur atvažiuoti.

Jūsų žodis biržiečiams ir visiems lietuviams?

Bendraukime ir kartu kurkime Lietuvą, ieškokime savo šaknų, net jei jos toli už Lietuvos ribų. O jei sugalvosite atvykti į Argentiną – rašykite, priimsime, globosime ir padėsime. Ir dar prašymas: jei žinote, kad kažkur apie Vabalninką, Kupreliškį. Pumpėnus, Alizavą gyvena ar gyveno Kačiulis, Kačiulytė, Kalveliai – tai gali būti mano tolimi giminaičiai. Todėl labai prašau – parašykite ar paskambinkite šio rašinio autorei arba „Biržiečių žodžio“ redakcijai ir jie man perduos Jūsų kontaktus. Ačiū Jums.