Henrikas Radzevičius: „Negerai, kad pirmoje vietoje pinigas, o ne žmogus“

Ž. Maniko nuotr.
Biržietis Henrikas Radzevičius tvirtina, kad nereikia niekinti praeities, nes jeigu viskas taip blogai buvo, tai iš kur atsirado šviesuoliai, kurie šalį į Nepriklausomybę atvedė?
Šiandieninis mūsų svečias – realistas su optimizmo prieskoniu, jau įžengęs į devintą dešimtį, klausantis patarimo „saugoti save“, kad smegenys „nesupelytų“, sprendžiantis kryžiažodžius ir santuokoje su ta pačia gyvenantis 62 metus... Tai – Henrikas Radzevičius, su kuriuo kalbame apie tenisą, praeitį, dabartį ir… žmoną.

Esate teniso pradininkas Biržuose. Kuo Jus sužavėjo ši sporto šaka?

Biržų krašto teniso istorija prasidėjo 1901 metais, o pirmoji cementinė lauko aikštelė įkurta grafo Juozapo Tiškevičiaus užsakymu 1900 metais Biržų rajone, Astravo dvare. Taigi, nesu aš nei pradininkas, nei kažkokia teniso įžymybė – tiesiog toks buvo metas ir mes ėmėme tai, kas buvo siūloma, nes nebuvo iš ko rinktis. 1957 metais vyko olimpiada, buvo didžiulis sportinis sujudimas, o aš neblogai žaidžiau stalo tenisą, todėl man pasiūlė rimčiau užsiimti lauko tenisu. Taip ir prasidėjo. Tiškevičiaus aikštyno jau nebuvo, bet buvo lauko teniso aikštelės prie Biržų II vidurinės mokyklos, po kurio laiko „Norfos“ direktorius Balčiūnas įrengė aikštelę. Žaidėme tiek, kiek reikėjo.

Tenisas yra ta sporto šaka, kuri reikalauja daug fizinių jėgų, ištvermės, vikrumo, geros koordinacijos ir sumanumo – aikštelėje reikia iš anksto numatyti ne tik savo, bet ir varžovo žingsnius. Mušdamas kamuoliuką jau turi žinoti, kur jis nuskries, nuspėti, kaip į tai sureaguos varžovas. Visa tai lavina mąstymą, gerina atmintį ir, žinoma, nuotaiką.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/