Naujausios
Su medumi „nešmugeliuoja“
Dažno, sustojusio prie Danutės medaus, pirmasis klausimas būna: „Po kiek?“ Po to – kitas klausimas: „Iš kokių žiedų medus?“ O kitas, žiūrėk, dar provokacinį klausimą užduoda: „Ar daug cukraus primaišei?“ Danutė juokiasi, kad įmaišydama cukrų į medų, tik sau „markę“ susigadintų. Ji net minties tokios negali sau leisti – apgaus kartą, kitą, o kas tada iš jos bepirks? Medus yra vaistas ir jo gadinti nevalia! Bitininkė turi nuolatinius klientus, kurie gerai žino, kad Danutės medus geras, ji „nešmugeliuoja“.
Darbas – ne vilkas
Yra tokia patarlė: „Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs!“. Tačiau, Danutei darbas iš rankų išsprūdo. Dirbo „Sėlos“ muziejuje, bet... “Yra kaip yra...“- nenori gilintis Danutė į nemalonius prisiminimus. Ir čia pat pasidžiaugia, kad labai gerai, kad likimas pakoregavo, nes dabar su bitelėmis jai labai gera. Jos bitelės labai protingos, beveik kaip žmonės. Ateisi pas jas būdama susinervinusi ar be nuotaikos, bitelės iškart tai pajaučia ir pasidaro taip pat neramios ir piktos, ima gelti. Tai Danutė dabar įsimanė pas jas ateiti su daina, o pirmiausia jas aplankius – pasisveikina, paklausia, kaip joms per dieną sekėsi, ar daug medučio atnešė. Bitelės ją supranta, linksmai dūzgia. Ir orą galima pagal jas atspėti. Būna, kad bitutės nei iš šio, nei iš to sunerimsta, suirzta. Tai ženklas, kad greit bus lietaus.
Lemtinga edukacija ir bičių krikštas
Dirbant „Sėlos“ muziejuje, jai teko dalyvauti edukacinėje pamokoje, kai apie medų, biteles ir jų gyvenimą pasakojo bitininkė Leonora Balčiūnienė. Danutė klausėsi jos, klausėsi ir taip susižavėjo Leonoros pasakojimu, kad panoro pati imtis bitininkystės. Leonora entuziastingai pritarė. Taip Danutė ėmėsi bitininkystės.
Tai įvyko prieš devynerius metus. Pirmiausia ji iš Leonoros nusipirko du avilius. Dar po keletų metų, ėmus „šlubuoti“ sveikatai, Leonora likusius septynis avilius su bitėmis pardavė vėlgi Danutei. Leonora noriai patardavo jaunajai bitininkei bitininkystės klausimais, atvažiuodavo į bityną ir padėdavo Danutei įgyti patirties.
Gal nepadainavo?
Parūpo sužinoti, kaip su tais bičių įgėlimais? Juk yra žmonių, kurie labai alergiški bitės įgėlimui, gali net numirti. „Aišku, kad geldavo. O kaip kitaip?“ – šypsosi Danutė. – „Iš pradžių įgeltos vietos sutindavo, o dabar taip įpratau, kad man nebaisūs jokie įgėlimai. Štai ir šiandien, man įgėlė bent penkios bitės, ir nieko... jos šiandien piktos...“
Įdomu: „Ko supyko? Gal nepadainavote joms?“ Danutė – specialistė, žino, kodėl: „Nebėra iš ko joms medų nešti. Liepų žydėjimas baigėsi... užtat ir pyksta...“ Kitas didelis medonešis bus iš grikių. Sako, kad tai pats geriausias medus, turintis daugiausia gydančių savybių, nors žmonės labiau mėgsta liepų žiedų medų.
Bitininkystės dinastija
Danutės vyras Rolandas taip pat noriai bitininkauja, jis drąsus ir bičių nebijo. Sūnus Mindaugas pasekė Danutės pėdomis ir dabar bitininkauja kartu su mama. Sūnaus Mindaugo bitės lanko Zizonių apylinkių gėles, pievas ir medžius, o mama darbuojasi su bitelėmis kitoje Biržų miesto pusėje – netoli Kirkilų draustinio. Šeima draugiškai pasiskirstė darbus: Danutės reikalai „prie bičių“, o vyrai akiuoja, medų suka. Darbo yra nemažai, nes Danutė turi 25 avilius, o sūnus – 45 avilius.
Dažnai tenka visus avilius apžiūrėti, stebėti, ar nėra pilnų korių su medumi, kuriuos būtina išimti. Jei ne visi koriai užakiuoti, tai paliekami kelioms dienoms, iki kitos apžiūros. Na, darbai tai padalinti, o kaip su užmokesčiu, kaip pinigai dalinami? Kuriam šeimos nariui daugiau, kuriam mažiau? „Mūsų pinigai bendri“ – sako Danutė. Aš juokiuosi – „tai bent bendrumas!“
Krikšto sūnus Tadas – taip pat bitininkas. Danutė bitininkystės amato paskatino imtis ir savo krikšto dukrą. Krikšto dukrai Monikai (Saločiai) bitės taip pat prie širdies. Monika bitininkauja dar tik trejus metus, bet sparčiai plečiasi ir greit pasivys avilių skaičiumi krikšto mamą. Dabar ji jau turi daugiau kaip 20 avilių...
Pašnekesio pabaigoje Danutė išdavė paslaptį: savo šeimos reikmėms pasidaro midaus. Suprantamas dalykas: kaip bitininkas be midaus? Būtų nei šis, nei tas...
Germaniškis ne vien liepom kvepia
Karolis Paulas – germaniškietis. Pradėjus žydėti liepoms, Germaniškio bendruomenės socialinio tinklo paskyroje kasmet atsiranda Karolio skelbimas: parduodu medų. Štai ir šiemet vaikinas parduoda gardžiai kvepiantį medų: liepų žiedų ir facelijų. Net su koriais. Ar su koriais ar be jų, už medaus kilogramą prašo vienodai: 5 eurus. Jaunas 24 metų vaikinas turi net 30 bičių kelmų. Biteles laikyti ir medų kopinėti – tai Karolio hobis. Šiuo užsiėmimu susižavėjo nuo 3 – 4 klasės, kai tėvelis su Karoliu sustojo pavėžėti pažįstamą bitininką su medumi į Latviją. Kelionės metu bitininkas, lyg tai juokaudamas, Karolio paklausė, ar šis nenorėtų turėti bitelių. Karolis noriai sutiko išbandyti. Šiam norui ir dideliam vaiko džiaugsmui tėvelis pritarė ir nupirko dvi bičių šeimas. Kaip pats Karolis sako, pradžioje patiko, kad galima iš medaus keletą eurų užsidirbti, o metams bėgant net nepajuto, kaip bitelės užkariavo Karolio širdį. Dabar tai hobis, kuris užima nemažai laiko ir reikalauja nemažai investicijų. Šiemet jau apie du tūkstančius eurų išleido bitininkystės reikmėms. Džiaugiasi, kad netoli namų gavo nusipirkti nenaudojamą kaimo medicinos punkto pastatą. Dabar turi kur susidėti bitininkystei skirtus rakandus ir nebereikia „užgriauzdoti“ mamos patalpų. Tolesni Karolio ateities tikslai – plėsti bitininkystės ūkį.
Grįžusi namo ragausiu iš dviejų bitininkų įsigytą medų. Įdomu, kieno bitutės suneša skanesnį?
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
