Biržietė Žavinta žino, kaip uždegti meilę mokslui

Kada nors dirbti licėjuje svajojančiai Žavintai šiandien pagrindinis tikslas – tapti gera mokytoja ir sukaupti kuo daugiau įvairesnės patirties. Todėl jauna mokytoja ne tik dirba mokykloje, bet ir teikia nuotolines korepetitoriaus konsultacijas.

Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvių kalbos mokytoja turi savo nuomonę ir apie dabar taip dažnai vartojamą sakinį, nurodantį kryptį rusų kariniam laivui: „Jeigu ši frazė vartojama tik šiame kontekste, tuomet viskas gerai. Tačiau jeigu imsime siuntinėti visus iš eilės, tai jau tikrai nepagražins mūsų kalbos ir jos nepraturtins“.

Asmeninio albumo nuotr.

Ž. Kakčiukaitė: „Kalbos vartojimas – vienas iš gražiausių ginklų, kuriuos mes turime“.

Asmeninio albumo nuotr.

Paklausta apie autoritetus mokykloje, pašnekovė įvardijo dvi lietuvių kalbos mokytojas, kurias drąsiai vadina didžiosiomis savo profesijos meilėmis. Tai – Pabiržės pagrindinėje mokykloje dėsčiusi Gintarė Andriliūnaitė, komplimentais skatinusi mokinius kurti, bei „Saulės“ gimnazijos mokytoja Virginija Kalvanaitė, uždegusi meile lietuvių kalbai.

Asmeninio albumo nuotr.

Karolina BUTRIMĖ „Biržiečių žodžio“ autorė tel. 862079852 e. p. karolinabutrime@gmail.com „Bir­žie­čių žo­džio“ re­dak­ci­ja vi­suo­met džiau­gia­si, su­lau­ku­si at­ga­li­nio ry­šio iš skai­ty­to­jų. Šį kar­tą mus pa­sie­kė štai to­kia skai­ty­to­jos ži­nu­tė: „No­riu pa­dė­ko­ti mo­ky­to­jai Ža­vin­tai. Prieš mė­ne­sį už­sa­kiau duk­rai lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kų ir tu­rė­jau ga­li­my­bę jas ste­bė­ti, pa­bend­rau­ti su dės­tan­čia mo­ky­to­ja. Vi­sai ne­ti­kė­tai su­ži­no­jau, kad ji — ma­no kraš­tie­tė ir yra ki­lu­si iš Bir­žų. Kal­bė­tis bu­vo sma­gu ir keis­ta, kad toks jau­nas žmo­gus pa­si­rin­ko pe­da­go­go ke­lią. Vie­ną kar­tą mo­ky­to­ja ne­ga­lė­jo ves­ti pa­mo­kos, at­si­pra­šė ir per­kė­lė­me pa­mo­ką į ki­ta die­ną. Pa­lin­kė­jau ne­per­si­dirb­ti, o mo­ky­to­ja at­sa­kė, kad jai pa­tin­ka dar­bas su vai­kais ir pri­dū­rė, kad gal čia tas jau­nat­viš­kas mo­ky­to­jo nai­vu­mas, o gal pa­šau­ki­mas. Mo­ky­to­ja daug dir­ba po pa­mo­kų ir yra sa­kiu­si, kad jai pi­ni­gi­nės pa­dė­kos už duk­ros tai­so­mus dar­bus ne­rei­kia, nes ge­riau­sia pa­dė­ka — vai­ko šyp­se­na ir žo­dis „ačiū“. Po to­kio nuo­šir­daus at­si­lie­pi­mo ir mums ki­lo no­ras su­si­pa­žin­ti su šia mo­ky­to­ja. Tai — Ža­vin­ta Kak­čiu­kai­tė. Po­kal­bis ne tik pa­tei­si­no lū­kes­čius, bet ir dar kar­tą įro­dė, jog jau­nų žmo­nių dė­ka Lie­tu­vos lau­kia švie­si atei­tis. Ža­vin­ta vos prieš ket­ve­rius me­tus bai­gė Bir­žų „Sau­lės“ gim­na­zi­ją. Ji iki da­bar la­bai aiš­kiai pa­me­na mo­ky­to­jo sta­lą, ku­ris taip ža­vė­jo tuo­met dar moks­lei­vę ir vi­du­je pa­ža­di­no no­rą ir pa­čiai kaž­ka­da už jo sės­tis. „Kal­bos var­to­ji­mas — vie­nas iš gra­žiau­sių gink­lų, ku­riuos mes tu­ri­me,“ — sa­ko ma­no pa­šne­ko­vė. Jos mo­ky­mo me­to­dais sun­ku ne­si­ža­vė­ti. Nors mer­gi­na pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­ją įgi­jo šių me­tų sau­sį, ta­čiau jau yra su­kau­pu­si ne­ma­žai mo­ky­to­jo pa­tir­ties ir no­riai da­li­na­si sa­vo ži­nio­mis. Ža­vin­ta ti­ki, kad tik įsi­klau­sius į mo­ki­nius, ga­li­ma juo­se pa­ža­din­ti mei­lę moks­lui: „Štai, per per­trau­ką iš­gir­dau, kad vai­kai žai­džia kom­piu­te­ri­nį žai­di­mą „Mi­nec­raft“. Tai gal ga­li­ma ir daik­ta­var­džių mo­ky­tis, pateikiant pa­vyz­džius iš šio žai­di­mo vei­kė­jų fi­gū­rų?“ Ar­ti­mo­je atei­ty­je sie­kia­ma, kad mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja tap­tų pres­ti­ži­ne. Kaip ma­nai, ko­kia yra pe­da­go­go pro­fe­si­jos atei­tis? Ar pa­vyks pa­siek­ti šį am­bi­cin­gą tiks­lą? Vi­si daž­nai pa­brė­žia at­ly­gi­ni­mą, bet at­ly­gi­ni­mas yra už­dir­ba­mas. Mo­ky­to­jas tu­ri ga­li­my­bę kel­ti kva­li­fi­ka­ci­ją, ga­li tap­ti ko­re­pe­ti­to­riu­mi. Ta­čiau dir­ba­me tik­rai daug. Vien kiek lai­ko uži­ma pa­si­ruo­ši­mas pa­mo­koms. Ži­no­ma — ga­li­me joms ir ne­si­ruoš­ti. Tik­rai vi­si yra tu­rėję to­kių mo­ky­to­jų ar klau­sę­si to­kių pa­mo­kų, kai tie­siog pa­skai­to­ma iš va­do­vė­lio. Ta­čiau to­kiais at­ve­jais bus neį­do­mu nei pa­čiam, nei vai­kams. Man pa­ts gra­žiau­sias at­ly­gis — žo­džiai „ačiū“ ir žin­gei­džios jau­nų žmo­nių akys. Tai — vi­di­nis at­ly­gis, ku­ris yra mil­ži­niš­kas ir su­tei­kian­tis pra­smę. At­li­ki­nė­da­ma pra­kti­ką tu­rė­jau mo­ki­nį, ku­ris vis užei­da­vo pas ma­ne, pa­si­pa­sa­ko­da­vo apie sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą ir apie tai, kad jis ne­mėgs­ta šo­ko­la­do. Aš tik vė­liau su­si­mąs­čiau, kad tai bu­vo toks pir­mas, la­bai glau­dus ry­šys su mo­ki­niu, nes jis ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo ir at­si­vė­rė. Ar no­ras dirb­ti su vai­kais ir lė­mė ap­si­spren­di­mą tap­ti mo­ky­to­ja? Aš neįs­to­jau į pe­da­go­gi­ką, nors pra­džio­je praė­jau vi­sus mo­ty­va­ci­nius po­kal­bius. Bu­vo la­bai liūd­na. Ta­čiau vė­liau su­ži­no­jau, kad tik trys žmo­nės no­rė­jo tap­ti lie­tu­vių kal­bos mokytojais. To­dėl pri­si­jun­giau prie fi­lo­lo­gų ir gre­ta stu­di­ja­vau pe­da­go­gi­ką. Esu la­bai dė­kin­ga uni­ver­si­te­tui, kad su­tei­kė daug ga­li­my­bių pri­tai­ky­ti sa­vo ži­nias — mo­kyk­lo­se tu­rė­jo­me tris pra­kti­kas po be­veik pu­sę me­tų. Vie­nos pra­kti­kos me­tu nu­ti­ko taip, kad ma­no men­to­rė su­si­rgo ir ku­rį lai­ką ne­be­ga­lė­jo tęs­ti pa­mo­kų. Už jos kla­ses ta­pau at­sa­kin­ga aš. Men­to­rė bu­vo mo­ky­to­ja — me­to­di­nin­kė, tu­rė­ju­si kla­ses nuo 5–tų iki 11–tų. Tai bu­vo tik­rai neį­kai­no­ja­ma ir sma­gi pa­tir­tis. Tuo me­tu bu­vau tik ant­ro kur­so stu­den­tė. Įsi­vaiz­duo­ki­te, 20–me­tė mo­kė 18–me­čius lie­tu­vių kal­bos (juo­kia­si)! Jiems bu­vo įdo­mu. Aš esu šiuo­lai­kiš­ka mo­ky­to­ja, su šiuo­lai­ki­niu mąs­ty­mu. Vie­to­je „la­ba die­na“ gir­dė­da­vau „la­bas“. Ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad pa­mo­kų lan­ko­mu­mas bu­vo tik­rai di­de­lis. Prak­ti­ka šia­me dar­be yra vie­nas iš svar­biau­sių dalykų. Be mo­kyk­lo­je gau­tos pa­tir­ties stu­di­jų me­tais, taip pat te­ko iš­ban­dy­ti sa­ve vai­kų dar­že­ly­je. Bu­vo ka­ran­ti­no lai­ko­tar­pis ir man trū­ko veik­los, tad nu­spren­džiau paieš­ko­ti ga­li­my­bių sa­ve rea­li­zuo­ti ir įgy­ti ki­to­kios pa­tir­ties. Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad nie­ka­da ne­jau­čiau di­de­lės mei­lės ma­žiems vai­kams. Ta­čiau pra­dė­jusi dirb­ti su jais su­pra­tau, kad jie yra mū­sų di­džiau­sios ir gra­žiau­sios gė­lės. Vai­kų šyp­se­nos, aša­ros, pri­si­glau­di­mas tiek daug duo­da, kad net sun­ku ap­sa­ky­ti. Vis ­tik dar­že­ly­je sa­vo atei­ties ne­ma­čiau. Nors su­lau­kiau pa­siū­ly­mų pa­si­lik­ti, ta­čiau vi­sa­da aiš­kiai jau­čiau, kad no­riu mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos. Koks jaus­mas bu­vo pir­mą kar­tą sto­ti prieš mo­ki­nius? Juk tuo­met bu­vai vos po­rą me­tų vy­res­nė už juos. Kai pra­kti­ka­vau­si mo­kyk­lo­je, keisčiausia bu­vo sė­dė­ti mo­ky­to­jų kam­ba­ry­je ir ger­ti ka­vą su pa­ty­ru­siais, il­gus me­tus dir­ban­čiais pe­da­go­gais. Bend­rau­da­ma su jais ne kar­tą gir­dė­jau, kad pir­mus dve­jus me­tus jau­nas mo­ky­to­jas vai­kus ga­di­na, ta­da ki­tus dve­jus me­tus — la­bai my­li, o vė­liau — mei­lė iš­blės­ta. Ti­kiu, kad man taip ne­nu­tiks, nes kol kas į sa­vo pro­fe­si­ją ir jos per­spek­ty­vas žvel­giu su di­de­liu op­ti­miz­mu. Daž­nai sa­ko­ma, kad mo­ky­to­jais tam­pa tie, ku­riems taip pa­ti­ko mo­kyk­lo­je, kad no­ri ir po stu­di­jų čia su­grįž­ti. Ko­kia Ta­vo, kaip mo­ki­nės, pa­tir­tis? Ma­no pri­si­mi­ni­mai iš mo­kyk­los — la­bai liūd­ni. Ne­bu­vau mėgs­ta­mas žmo­gus. Te­ko pa­tir­ti ne­ma­žai pa­ty­čių. Apie tas pa­ty­čias ga­lė­čiau pa­sa­ko­ti il­gai, ta­čiau vi­sai ne­no­riu to da­ry­ti. Bu­vo ber­niu­kas, ku­riam aš ne­pa­ti­kau, ir jis, kaip kla­sės au­to­ri­te­tas, su­kū­rė man to­kią ne­pa­lan­kią ap­lin­ką. To­kia yra paaug­lys­tė — au­to­ri­te­tai vai­di­na itin svar­bų vaid­me­nį ir ga­li da­ry­ti la­bai nei­gia­mą įta­ką ap­lin­ki­niams. Da­bar net sun­ku pa­ti­kė­ti, ta­čiau prie pa­ty­čių pri­si­jung­da­vo ir mo­ky­to­jai. Kai esi šeš­to­je kla­sė­je ir pe­da­go­gė prieš vi­są kla­sę ta­ve ap­rė­kia bend­rak­la­sių aki­vaiz­do­je — bū­na la­bai sun­ku. Sten­giuo­si šių pa­tir­čių neat­si­min­ti ir apie jas ne­gal­vo­ti, nes ne­no­riu, kad tai da­ry­tų įta­ką ma­no da­bar­čiai ir juo la­biau — atei­čiai. Ta­čiau no­riu pa­brėž­ti, jog ši te­ma mo­kyk­lo­se yra la­bai opi. Ga­liu pa­sa­ky­ti, tiems žmo­nėms jau esu at­lei­du­si ir dė­ko­ju už tą pa­tir­tį. Da­bar aš mo­kyk­lo­je la­bai aiš­kiai ga­liu su­pras­ti, kaip jau­čia­si tie vai­kai. Ši­tie iš­gy­ve­ni­mai ma­ne su­for­ma­vo to­kią, ko­kia da­bar esu. Tai gal­būt pa­si­rin­kai mo­ky­ti, nes no­rė­jai įro­dy­ti sau, kad mo­kyk­los ap­lin­ka ga­li bū­ti ki­to­kia? Turbūt tai pašaukimas. Pir­miau­siai, gi­mi­nė­je yra ne­ma­žai pe­da­go­gų, tai ma­ty­da­ma ap­lin­kui sa­ve mo­ky­to­jus ne­va­lin­gai ir pa­ti no­rė­jau įsi­lie­ti į šį ra­tą. O gal tai — li­ki­mas, nes aš gi­miau ir au­gau na­me, ku­ria­me gy­ve­no vien mo­ky­to­jai. Man la­bai pa­ti­ko ma­ty­ti mo­ky­to­jo sta­lą — ant jo vi­sa­da yra kny­gų! 9 psl. Ú Ù7 psl. O ir pe­da­go­go įvaiz­dis ža­vė­jo. Juk ge­ras mo­ky­to­jas yra kiek­vie­no vai­ko au­to­ri­te­tas, vai­di­nan­tis la­bai svar­bų vaid­me­nį. Ma­tyt pa­są­mo­nė­je ir aš no­rė­jau kaž­ka­da bū­ti to­kia svar­bi. Vai­kys­tė­je mėg­da­vau žais­ti mo­kyk­lą — ves­da­vau pa­mo­kas ir nors trum­pam vai­kiš­kų fan­ta­zi­jų pa­sau­ly­je jau bū­da­vau tuo, kuo da­bar, suau­gu­si, ta­pau iš tie­sų. Ar yra mo­ky­to­jų, ku­rie sa­vo au­to­ri­te­tu pa­ska­ti­no rink­tis lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jo ke­lią? Tu­riu du au­to­ri­te­tus, ku­riuos ga­liu pa­va­din­ti sa­vo di­džio­sio­mis mei­lė­mis. Vi­sa­da joms bū­siu dė­kin­ga. Pir­mo­ji — Gin­ta­rė And­ri­liū­nai­tė. Pir­mas de­šimt kla­sių mo­kiau­si Pa­bir­žės pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Ši mo­ky­to­ja pa­ste­bė­jo ma­no ta­len­tą ra­šy­ti. Ji daug gir­da­vo — gal­būt to­kia bu­vo jos mo­ky­mo me­to­di­ka, nes vi­sa­da pir­miau­siai pa­ste­bė­da­vo tei­gia­mus da­ly­kus, o ne klai­das. Da­bar, at­si­ver­tu­si mo­kyk­los są­siu­vi­nius, kar­tais ieš­kau įkvė­pi­mo sa­vo pa­mo­koms. Ir ten ran­du rau­do­nu par­ke­riu užrašyta: „Ne­nus­tok ra­šy­ti“, „Kurk to­liau“. Vė­liau ma­ne li­ki­mas ap­do­va­no­jo nu­ves­da­mas pas „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ky­to­ją — Vir­gi­ni­ją Kal­va­nai­tę. Tai bu­vo pe­da­go­gė, ku­ri pa­si­žy­mė­jo ne tik pui­kiu hu­mo­ro jaus­mu, eru­di­ci­ja, bet ir didžiuliu ži­nių ba­ga­žu. Ji mū­sų ne­spau­dė, lei­do mo­ky­tis tiek, kiek mes no­ri­me. Ta­čiau pa­mo­kos bu­vo to­kios už­de­gan­čios, kad abe­jin­gų ne­lik­da­vo. Iš jos daug iš­mo­kau. Per lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­ną aš ga­vau „šim­tu­ką“. „Šim­tu­ki­nin­kų“ su­si­rin­ki­mo me­tu mo­ky­to­ja Vir­gi­nija su­si­grau­di­no ir ta­da su­pra­tau, kaip stip­riai ji my­li sa­vo dar­bą. La­bai jai dė­ko­ju už vi­sas pa­tir­tis ir įkvė­pi­mą. O ar stu­di­jos Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te pa­tei­si­no lū­kes­čius? Kar­tais pra­dė­jus stu­di­juo­ti sva­jo­nių pro­fe­si­ja at­si­sklei­džia ki­to­kio­mis spal­vo­mis... Di­džiau­sias uni­ver­si­te­tas yra gy­ve­ni­mas, ta­čiau tik­rai tai ne­reiš­kia, kad ne­rei­kia mo­ky­tis. Jei­gu žmo­gus nė­ra im­lus ir žin­gei­dus, tai joks uni­ver­si­te­tas jam ne­pa­dės. Ta­čiau kai vi­du­je de­gi no­ru iš­mok­ti, tuo­met aukš­to­ji mo­kyk­la tik­rai ga­li iš­la­vin­ti tą kri­ti­nį mąs­ty­mą, ku­ris šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je yra vis la­biau ver­ti­na­mas ir rei­ka­lin­gas. Uni­ver­si­te­tas pa­ro­do, koks yra aka­de­mi­nis gy­ve­ni­mas. Ži­no­ma, per dės­to­mas pa­skai­tas mes pa­si­se­mia­me daug teo­ri­nių ži­nių, tu­ri­me ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su nau­jau­sia li­te­ra­tū­ra. Ta­čiau nie­kas ne­vers jos skai­ty­ti. Ne­bent no­rė­si pa­ts. Aš la­biau­siai ver­ti­nu tas pa­tir­tis, ku­rio­mis ma­no dės­ty­to­jai da­lin­da­vo­si su au­di­to­ri­ja pa­skai­tų me­tu. Daug iš jų iš­mo­kau ir jie ma­ne įkvė­pė. Man bu­vo ge­ra mo­ky­tis. Pla­nuo­ju Vy­tau­to Di­džio­joi uni­ver­si­te­te tęs­ti ir ma­gist­ro stu­di­jas. Čia stu­den­tas gau­na daug lais­vės ir ug­do kū­ry­bi­nį mąs­ty­mą. Jau tu­ri pa­tir­čių mo­kant jau­ną­ją kar­tą. Ne pa­slap­tis, kad mo­ky­to­jams yra tik­ras iš­šū­kis už­megz­ti kon­tak­tą su jau­ną­ja kar­ta — rei­kia ki­to­kio priė­ji­mo. Ar pa­si­kal­ba­te su vy­res­niais ko­le­go­mis, kaip jiems se­ka­si ma­žin­ti tą ta­kos­ky­rą? La­bai stip­riai tuos po­ky­čius užašt­ri­no nuo­to­li­nis mo­ky­mas. Kaip tik ne­se­niai dir­bau su penk­to­kais. Jie tiek pri­si­sė­dė­jo na­mie, kad da­bar tie­siog „li­pa sie­no­mis“. Mo­ky­to­jui la­bai svar­bu ir pa­čiam bū­ti šiuo­lai­kiš­ku. Ko­dėl jis ne­ga­li atei­ti į mo­kyk­lą plė­šy­tais džin­sais? Ko­dėl keis­tai žiū­ri­ma, jei­gu tu­ri ta­tui­ruo­tę? Rei­kia į mo­ky­mo pro­ce­są žvelg­ti la­bai kū­ry­biš­kai, at­si­žvelg­ti į tai, kas šian­dien mo­ki­niams yra ak­tua­lu. Štai per per­trau­ką iš­gir­dau, kad vai­kai žai­džia kom­piu­te­ri­nį žai­di­mą „Mi­nec­raft“. Tai gal ga­li­ma daik­ta­var­džius mo­ky­tis pa­vyz­džiais imant šio žai­di­mo vei­kė­jų fi­gū­ras? Gal tuo­met bus įdo­miau? Svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad mū­sų tiks­las — iš­mo­ky­ti. O bū­dų tą pa­da­ry­ti yra įvai­rių. Gy­ve­na­me lai­ko­tar­piu, kai kal­ba ypač grei­tai kin­ta. Šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je ko­ne kas­dien at­si­ran­da nau­jų žo­džių, ang­liš­ki ter­mi­nai yra su­lie­tu­vi­na­mi ir jau sun­ku at­ras­ti jiems lie­tu­viš­kų žo­džių ati­tik­me­nis. Kaip ma­nai, ar kal­ba tu­ri kis­ti ir kaip rei­kia kont­ro­liuo­ti po­ky­čių tem­pus, kad ne­pra­ras­tu­me sa­vi­tu­mo? Lie­tu­vių kal­ba yra pa­ti se­niau­sia, pa­ti gra­žiau­sia, bet kar­tu ir vie­na iš pa­čių su­dė­tin­giau­sių kal­bų pa­sau­ly­je. No­rint, kad kal­ba bū­tų neuž­mirš­ta, rei­kia į ją įtrauk­ti ir nau­jus žo­džius. Jie pa­gra­ži­na mū­sų kal­bą. Tik svar­bu ne­pikt­nau­džiau­ti. Pui­kus pa­vyz­dys iš šian­die­ni­nių ak­tua­li­jų, kai ka­ro kon­teks­te im­ta pla­čiai var­to­ti po­sa­kį, ku­riuo ru­sų ka­ri­niam lai­vui nu­ro­do­ma ati­tin­ka­ma kryp­tis. Jei­gu ši fra­zė var­to­ja­ma tik šia­me kon­teks­te, tuo­met vis­kas ge­rai. Ta­čiau jei­gu im­si­me siun­ti­nė­ti vi­sus iš ei­lės, tai jau tik­rai ne­pag­ra­žins mū­sų kal­bos ir jos ne­pra­tur­tins. Aš pa­ti sau pa­si­ža­dė­jau nuo šių me­tų vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti keiks­ma­žo­džių. Tai­gi, jau be­veik ke­tu­ris mė­ne­sius ma­no kal­ba — nuo jų iš­va­ly­ta. To­dėl da­bar ap­lin­kui sa­ve la­bai aiš­kiai pa­ste­biu, kiek daug žmo­nės kei­kia­si. Ir vi­sai be rei­ka­lo! Keiks­ma­žo­džius pa­si­tel­kia­me iš­reikš­da­mi emo­ci­jas, vie­to­je jaus­tu­kų. Tu­ri­me są­mo­nin­gai at­si­rink­ti žo­džius, ku­riuos var­to­ja­me. Tik tuo­met kal­ba sklei­sis ir bus gra­ži. Kal­bos var­to­ji­mas — vie­nas iš gra­žiau­sių gink­lų, ku­riuos mes tu­ri­me. Odon­to­lo­gai daž­nai pri­si­pa­žįs­ta, kad bend­rau­da­mi su žmo­nė­mis pir­miau­siai pa­ste­bi jų dan­tis. O Tu ar at­krei­pi dė­me­sį į žmonių kalbą? Gal kar­tais ir no­rė­čiau at­si­sa­ky­ti šios sa­vy­bės, bet ne­va­lin­gai gir­džiu, ka­da žmo­gaus kal­ba yra ne­šva­ri. Per kal­bą ga­li­ma la­bai grei­tai nu­sta­ty­ti, ko­kia yra žmo­gaus emo­ci­nė bū­se­na. Ly­giai tas pa­ts ir bend­rau­jant bir­žie­tiš­kai — kai ma­no dar­bas yra mo­ky­ti nor­mi­nės lie­tu­vių kal­bos, tai tos nu­kirs­tos žo­džių ga­lū­nės at­ro­do la­bai neįp­ras­tai. Ži­no­ma, grį­žu­si į na­mus ir pa­bu­vu­si tris die­nas jau kal­bu vien tik sa­vo tar­me. Tar­mės yra la­bai gra­žu ir rei­kia jas puo­se­lė­ti, jo­mis di­džiuo­tis. Ko­kia Ta­vo sva­jo­nių mo­kyk­la? Ar yra įstai­ga, ku­rio­je kaž­ka­da no­rė­tu­m dirb­ti? Kol kas ma­no vie­nin­te­lis tiks­las — pro­fe­sio­na­liai at­lik­ti sa­vo dar­bą. Ta­čiau sva­jo­nės yra toks da­ly­kas — kai vie­na iš­si­pil­do, sie­kia­me ki­tos. Man da­bar la­bai pa­tin­ka Mi­kė Pū­kuo­tu­kas. Esu su­pla­na­vu­si, kad tą mė­ne­sį, kai bu­vo su­kur­tas šis per­so­na­žas, aš da­ry­siu mo­kyk­lo­je „Mi­kės Pū­kuo­tu­ko“ mė­ne­sį. Ma­no tiks­las — vai­kams duo­ti pa­pil­do­mų ži­nių, ne tik tų, ku­rios pa­ra­šy­tos pri­va­lo­mo­se mo­ky­mo pro­gra­mo­se. No­riu, kad ma­no pa­mo­kos bū­tų įdo­mios. Atei­ty­je sva­jo­čiau mo­ky­ti li­cė­ju­je, ta­čiau tam dar rei­kia lai­ko, su­bręs­ti, pa­to­bu­lė­ti. Taip pat ma­ne ža­vi ir uni­ver­si­te­to au­di­to­ri­jos. Gal­būt atei­ty­je mie­lai rink­čiau­si pra­ves­ti pa­skai­tas stu­den­tams. Ta­čiau mo­ky­to­jo sta­lo į dės­ty­to­jo au­di­to­ri­ją ne­keis­čiau.eilės, tačiau po šios praktikos viskas pasikeitė aukštyn kojom: „Jie yra mūsų didžiausios ir gražiausios gėlės“.

Asmeninio albumo nuotr.