Apolonija Veidaitė: „Baimė – mano gyvenimo palydovė, kurią išgydė jaunatviškas optimizmas“

J. Vansauskienės nuotr.
Apolonijai Veidaitei tėviškėje, Zigmantiškių kaime, yra tekę ne kartą lydėti ekskursijas prie Marijos pėdos akmens.
Pabiržės mokykla birželio 10 dieną švęs 100 metų jubiliejų. Mokykla – pirmoji jauno žmogaus ugdymo įstaiga, kurioje susipina įvairios gyvenimo patirtys: žinios, džiaugsmas, pyktis, pagieža, meilė, liūdesys. Mokytojas – tas žmogus, kuris kantriai ir sumaniai geba išmokyti suprasti tas patirtis, sudominti, uždegti, svarbiausia – patikėti savimi ir patikėti kitais. Šiandieninė mūsų pašnekovė – buvusi Pabiržės vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja ir ne vienos mokinių laidos auklėtoja Apolonija Veidaitė, kuriai auklėtiniai ir ypač 1974 metų laidos abiturientai, negaili gražių žodžių.

Jūs esate grynakraujė pakruojietė, gimėte ir augote Zigmantiškių kaime. Pasidalinkite ryškiausiais vaikystės prisiminimais, gyvenimo tėvų namuose akimirkomis.

Aš su savo mokslais „patekau“ į karo laikmetį, žinote, prasidėjus karui, ne mokslai buvo galvoje. Todėl į mokyklą nuėjau būdama jau 9 metų. Bet džiaugiuosi, kad turėjau nuostabius mokytojus. Todėl didžioji dalis mano bendraklasių įstojo į aukštąsias mokyklas. O šiaip, augome ir gyvenome baimėje. 1956 metais baigiau Rozalimo vidurinę mokyklą.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com

„BŽ" DOSJĖ

Apolonija Veidaitė gimė Pakruojo rajone Zigmantiškių kaime, 1956-siais baigė Rozalimo vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, o jį baigusi, gavo paskyrimą į Pasvalio rajono, Vaškų vidurinę mokyklą. Jauna mokytoja neužsibuvo Vaškuose ir po kurio laiko pradėjo dirbti Biržų rajono, Pabiržės vidurinėje mokykloje. Čia darbavosi iki pensijos. Šiandien Apolonija vės sugrįžo į Rozalimą ir gyvena aktyvų kaimo žmogaus gyvenimą.