44 metus kartu ir ta pačia kryptimi

Sta­nis­lo­vo VA­DA­PO­LO nuo­tr.
Adol­fas ir Vi­da Ja­si­ne­vi­čiai šven­tė­je.
"Bir­žie­čių žo­džio" skelb­tuo­se 2019 me­tų "Me­tų bir­žie­čio" rin­ki­muo­se skai­ty­to­jai "Bend­ruo­me­niš­kiau­sia šei­ma" iš­rin­ko gai­žiū­nie­čių Vi­dos ir Adol­fo JA­SI­NE­VI­ČIŲ po­rą. Apie no­mi­nan­tus Ja­si­ne­vi­čius – pla­čiau ir iš ar­čiau. Bend­ruo­me­niš­kiau­sią me­tų po­rą kal­bi­na "Bir­žie­čių žo­džio" ko­res­pon­den­tė Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ.

Vi­da ki­lu­si iš Va­bal­nin­ko kraš­to, gar­sių­jų Bai­bo­kų, Sruo­gy­nės. O kur Jū­sų, Adol­fai, gim­ti­nė? Kur ir kaip su­si­pa­ži­no­te? Kuo viens ki­tam kri­to­te į akį?

ADOL­FAS: Ma­no gim­ti­nė – Įciū­nų kai­mas Ro­kiš­kio kraš­te. Su Vi­da su­si­pa­ži­nau drau­go ves­tu­vė­se, Ži­liš­kių kai­me Bir­žų ra­jo­ne. Ji bu­vo ma­no pa­mer­gė. Bu­vo links­ma, ener­gin­ga, gra­žiai dai­nuo­jan­ti ir kaip kris­las įkri­to į akį ir iki šiol ten sė­di.

VI­DA: Bu­vau Al­do­nos Ši­mai­tės (ma­no pus­se­se­rės) ves­tu­vė­se pa­mer­ge. Pab­ro­lys Adol­fas iš pir­mo žvilgs­nio man ne­kri­to į akį, nes bu­vo švie­sus, gar­ba­no­tas ir tu­rė­jo švie­sius ūsus, ku­riuos vis pa­ries­da­vo lyg ir aukš­tyn, kai iš­ger­da­vo alaus stik­li­nę. Šiaip tai bu­vo links­mas, ne­blo­gai šo­ko... Po ves­tu­vių už po­ros sa­vai­čių pa­skam­bi­no ir pa­kvie­tė į pa­si­ma­ty­mą prie Ąžuo­ly­no Kau­ne. Ei­na­me per Ąžuo­ly­ną, o jis ty­li, nie­ko ne­šne­ka, tai ėmiau­si ini­cia­ty­vos ir pra­dė­jau klau­si­nė­ti, kaip sklin­da ra­di­jo ban­gos ( nes jis mo­kė­si ra­dio­tech­ni­kos fa­kul­te­te). Tai kaip pra­dė­jau kal­bė­ti, tai taip ir kal­ba­mės iki šiol. Aiš­ku ne tik apie ra­di­jo ban­gas...

Ko­kius moks­lus bai­gė­te? Kiek me­tų kar­tu? Kiek vai­kų užau­gi­no­te? Jau ir anū­kais džiau­gia­tės?

ADOL­FAS: Bai­giau tuo­me­ti­nį Kau­no An­ta­no Snieč­kaus po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, Ra­dioe­lekt­ro­ni­kos fa­kul­te­tą. Su Vi­da gy­ve­nu 44 me­tus. Užau­gi­no­me du sū­nus ir esa­me tri­jų anū­kų se­ne­liai. La­bai jais džiau­gia­mės.

VI­DA: Bai­giau Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą 1976 m.

Ves­da­mas, te­kė­da­ma tu­rė­jo­te ko­kį nors išanks­ti­nį šei­mos pa­vyz­dį?

ADOL­FAS: Jo­kių išanks­ti­nių ypa­tin­gų teo­ri­jų ir min­čių apie šei­mą ne­kū­riau. Tie­siog no­rė­jau tu­rė­ti my­li­mą ir my­lin­čią žmo­ną, vai­kų, juos tin­ka­mai išauk­lė­ti ir, kad vi­si bū­tu­me lai­min­gi.

VI­DA: Kai mo­kiau­si ko­kioj 8-9 kla­sėj ste­bė­jau vie­ną pa­gy­ve­nu­sią po­rą ku­ri atei­da­vo į Bai­bo­kų au­to­bu­sų sto­te­lę nuo Dei­kiš­kių pu­sės. Vi­sa­da juos ma­ty­da­vau kar­tu, ir sto­te­lė­je, ir Va­bal­nin­ke. Man tuo me­tu bu­vo be ga­lo gra­žu juos ste­bė­ti. Se­nu­tė prie­ky­je, o se­ne­liu­kas iš pa­skos – kry­pu kry­pu abu... Taip ir ne­su­ži­no­jau tų žmo­nių pa­var­dės. Tur­būt ta­da ir pa­lei­dau tą sa­vo sva­jo­nę, kad ir aš taip no­rė­čiau ka­da nors bend­rau­ti su sa­vo vy­ru...

Ar sun­ki bu­vo gy­ve­ni­mo ke­lio­nė iš Lie­tu­vos sos­ti­nės į ato­kiau­sią Lie­tu­vos kai­mą, ku­ria­me jo­kio kul­tū­ros ži­di­nio, me­di­ci­nos punk­to ir t. t.? Dėl šio žings­nio ne­si­gai­lė­jo­te nie­ka­da?

ADOL­FAS: Kei­čian­tis dar­bi­nėms veik­loms nu­spren­dė­me, kad tiks­lin­ga per­si­kel­ti gy­ven­ti į kai­mą. Taip ir pa­da­rė­me. Šiuo spren­di­mu la­bai džiau­gia­mės ir net ne­bu­vo min­čių, kad tai klai­da. O dėl kul­tū­ros ži­di­nio ga­liu pa­sa­ky­ti: Lie­tu­vo­je vis­kas pa­sie­kia­ma, rei­kia tik no­ro.

VI­DA: Nie­ka­dos ne­si­gai­lė­jau ir ne­si­gai­liu, tik ma­no ma­ma nie­kaip ne­sup­ra­to, kaip bai­gę moks­lus ir dirb­da­mi val­diš­ko­se įstai­go­se grįž­ta­me į kai­mą. Ma­ma sa­ky­da­vo, kad prie Sme­to­nos tik val­di­nin­kai ge­rai gy­ve­no, o že­mę dirb­ti la­bai sun­ku ir ne­pel­nin­ga.

Dėl kul­tū­ri­nio ži­di­nio tai vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma: ir Bir­žai, ir Pa­ne­vė­žys, ir Ro­kiš­kis. Ir da­bar jau Bir­žuo­se kvie­čia "Žal­do­ky­nė", o po to Ro­kiš­ky­je teat­rų fes­ti­va­lis "Vai­di­na­me žem­dir­biams" ir t. t. Tik no­rėk ir ne­tin­gėk, tik su­spėk "kul­tū­rin­tis", tiek daug ga­li­my­bių. Po­ra va­lan­dų ir tu, žmo­gau, Kau­ne ar Vil­niu­je. Jei­gu tik no­ri...

Ar šei­mai dar yra kur to­bu­lė­ti?

ADOL­FAS: To­bu­lė­ji­mui nė­ra ri­bų. Kiek­vie­na išau­šu­si die­na su­tei­kia tas ga­li­my­bes rei­kia tik to pa­no­rė­ti ir gy­ve­ni­mas pa­ro­dys kur link rei­kia ju­dė­ti ir ko siek­ti.

VI­DA: Tur­būt kiek­vie­ną die­ną kaž­ką nau­jo iš­girs­ta­me, per­skai­to­me, pa­ma­to­me, su­ži­no­me. Ir tai la­bai džiu­gu.

Lai­min­gos san­tuo­kos re­cep­tas.

ADOL­FAS: To­kio re­cep­to ne­ži­nau. Ma­ny­čiau rei­kia steng­tis va­do­vau­tis ge­ra­no­riš­ku­mo, pa­gar­bos vie­nas ki­tam, pa­si­ti­kė­ji­mo prin­ci­pais. Iš­ki­lu­sias pro­ble­mas spręs­ti ra­miai dis­ku­tuo­jant, ne­ro­dant emo­ci­jų, sa­vų prin­ci­pų.

VI­DA: Lai­min­gos san­tuo­kos re­cep­tas? Ne­ži­nau... Gal iš­si­kal­bė­ji­mas, neuž­sisk­lei­di­mas sa­vy­je, ne­su­si­reikš­mi­ni­mas vie­no prieš ki­tą. Vie­nas ki­to pa­lai­ky­mas, žiū­rė­ji­mas ir ėji­mas ta pa­čia kryp­ti­mi.

Jū­sų šei­mos tra­di­ci­jos. Ver­ty­bės. Pa­tir­tys.

ADOL­FAS: Ver­ti­na­me vi­sas tra­di­ci­nes šven­tes: šei­mos, vals­ty­bi­nes, re­li­gi­nes. Taip pat vi­si su­si­ti­ki­mai su drau­gais , gi­mi­nė­mis su­tei­kia daug tei­gia­mų po­ty­rių.

Pa­ti svar­biau­sia šei­mos ver­ty­bė yra pa­ti šei­ma. Apie pa­tir­tis sun­ku ką nors to­kio iš­skir­ti. Kiek­vie­na gy­ve­ni­mo aki­mir­ka su­tei­kia tam tik­rų pa­tir­čių į ku­rias rei­kia tik įsi­klau­sy­ti ir jas su­vok­ti.

VI­DA: Pri­ta­riu Adol­fui.

Pa­siū­ly­mas no­mi­na­ci­jai "Bend­ruo­me­niš­kiau­sia šei­ma" Jums bu­vo staig­me­na? Kaip tą staig­me­ną priė­mė­te?

ADOL­FAS: Tik­rai tai bu­vo staig­me­na, net šiek tiek su­mi­šo­me, bet vė­liau nu­si­ra­mi­no­me ir ra­miai lau­kė­me no­mi­na­ci­jos re­zul­ta­tų. Tuo pa­čiu no­riu nuo­šir­džiai pa­dė­ko­ti Bi­ru­tei ir Lion­gi­nui Poš­kams už iš­sa­ky­tas min­tis ir pa­teik­tą pa­siū­ly­mą no­mi­na­ci­jai „Bend­ruo­me­niš­kiau­sia šei­ma“.

VI­DA: Taip, la­bai di­de­lė ir vi­sai ne­ti­kė­ta staig­me­na. Kaip sa­ko "Kaip per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus"... Kad kai­my­nė Bi­ru­tė Poš­kie­nė mo­ka gra­žiai pa­kal­bė­ti ir ra­šy­ti ži­no­jau, nes ji ir mū­sų Gai­žiū­nų kai­mo bend­ruo­me­nės met­raš­tį daug me­tų ra­šė, bet kad ji ga­li apie mus pa­ra­šy­ti – vi­sai ne­ti­kė­ta, to­dėl dė­ko­ju už šil­tus ir gra­žius žo­džius iš­sa­ky­tus mums su Adol­fu. Ačiū Bi­ru­tei, Bi­ru­tės Lion­gi­nui ir vi­siems už mus bal­sa­vu­siems.

Jūs la­bai užim­ti žmo­nės. Kiek vi­suo­me­ni­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų tu­ri­te? Kaip vi­sur su­spė­ja­te?

ADOL­FAS: Šiuo me­tu esu Gai­žiū­nų kai­mo bend­ruo­me­nės ta­ry­bos pir­mi­nin­kas, Bir­žų žem­dir­bių aso­cia­ci­jos ta­ry­bos na­rys, Bir­žų ra­jo­no VVG val­dy­bos na­rys, Bir­žų Ro­ta­ry klu­bo na­rys, Pra­mo­ni­nių uo­gy­nų au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas, Lie­tu­vos že­mės ūkio rū­mų ta­ry­bos na­rys, Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Gai­žiū­nų se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tis, Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės eti­kos ko­mi­si­jos na­rys, Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės gar­bės pi­lie­čio var­do su­tei­ki­mo ko­mi­si­jos na­rys, Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014 – 2020 me­tų pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mo Ste­bė­se­nos ko­mi­te­to na­rys.

Dai­nuo­ju folk­lo­ro an­samb­ly­je „Sau­la­la“, gie­du baž­ny­ti­nia­me cho­re.

Tie­siog dir­bi, sten­gie­si ir su­spė­ji. Blo­giau­sia si­tua­ci­ja, kai tuo pa­čiu lai­ku rei­kia bū­ti ke­lio­se vie­to­se, ta­da pa­si­ren­ku svar­bes­nį prio­ri­te­tą.

VI­DA: Esu Gai­žiū­nų kai­mo bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­rė, Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės NVO ta­ry­bos na­rė, Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės bend­ruo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ta­ry­bos na­rė, Bir­žų ra­jo­no žem­dir­bių aso­cia­ci­jos na­rė. Gie­du Va­bal­nin­ko baž­ny­ti­nia­me cho­re, dai­nuo­ju folk­lo­ro an­samb­ly­je "Sau­la­la". Tur­būt kai no­ri­me mes vi­si vi­sur su­spė­ja­me. O jei ne­no­ri­me, tai prie­žas­čių sa­ve pa­tei­sin­ti vi­sa­da su­ra­si­me.

Ko­kie Jums bu­vo 2019 me­tai? Ko ti­ki­tės ir ką ža­da 2020-ie­ji?

ADOL­FAS: 2019 me­tai bu­vo su staig­me­no­mis, bet ge­ri. Ne­no­rė­čiau Die­vo vy­ti į me­dį.

Ti­kiuo­si, kad ir 2020 me­tais vis­kas bus ge­rai, no­rė­tų­si sta­bi­lu­mo ir rim­ties.

VI­DA: 2019 me­tai bu­vo ge­ri. Ką ža­da 2020-ie­ji? Ne­ži­nau, bet ti­kiuo­si jie ne­bus blo­ges­ni už 2019. Vi­sų svar­biau­sia mū­sų am­žiu­je svei­ka­ta, o vi­so ki­to tik­rai už­teks.

Gra­žiau­sia praė­ju­sių me­tų Jū­sų šei­mos šven­tė.

ADOL­FAS: Ma­ny­čiau gi­mi­nės su­si­bū­ri­mas iš­skir­ti­ne pro­ga, ku­rį or­ga­ni­za­vo mū­sų šei­ma.

VI­DA: Ma­no am­ži­ną atil­sį ma­mos 15 me­tų mir­ties me­ti­nių pa­mi­nė­ji­mas. Su­si­rin­ko­me vi­si vai­kai (ku­rie dar gy­vi), mar­čios, žen­tai, anū­kai, vai­kai­čiai – dau­giau nei 60 žmo­nių. To­kie su­si­bū­ri­mai la­bai rei­ka­lin­gi ir pra­smin­gi.

Jū­sų po­mė­giai.

ADOL­FAS: Ke­lio­nės, teat­rai , kon­cer­tai, sa­vi­veik­la...

VI­DA: Ir man taip pat.

Pran­cū­zų ra­šy­to­jo V. Hu­go žo­džiais, vy­ras sa­vo na­muo­se ga­li bū­ti ka­ra­lius tik tuo­met, jei mo­te­ris ka­ra­lie­nė. O kaip pas Jus?

ADOL­FAS: Aš ma­nau , kad esu ka­ra­lius ir tu­riu my­li­mą ka­ra­lie­nę. Ma­no komp­li­men­tai žmo­nai yra ma­no iš­skir­ti­nė nuo­sa­vy­bė ir jais su nie­kuo ne­si­da­li­nu.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.