Suomių profesorius ir jo bičiulis Žalia Rūta

Adol­fas Sa­ba­liaus­kas.

Prieš še­šias­de­šimt me­tų Vil­niaus uni­ver­si­te­te tuo­met dar jau­nas dės­ty­to­jas, o šian­dien jau švie­saus at­mi­ni­mo pro­fe­so­rius, dau­ge­lio reikš­min­gų vei­ka­lų au­to­rius, Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas Do­na­tas Sau­ka tau­to­sa­kos pa­skai­to­je pir­ma­kur­siams li­tua­nis­tams pa­sa­ko­jo apie gra­žią dvie­jų žmo­nių – lie­tu­vio ku­ni­go Adol­fo Sa­ba­liaus­ko-Ža­lios Rū­tos ir Hel­sin­kio uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus Au­gus­to Ro­ber­to Nie­mio drau­gys­tę, jų bend­ra­dar­bia­vi­mą ren­kant ir pub­li­kuo­jant su­tar­ti­nes. Po dau­ge­lio me­tų ki­tas lie­tu­vis pro­fe­so­rius Sta­sys Skro­de­nis Nie­mį pa­va­dins keis­tuo­liu. Pa­čia ge­riau­sia pra­sme, no­rė­da­mas, kad to­kių keis­tuo­lių mū­sų tau­tos bi­čiu­lių at­si­ras­tų kuo dau­giau, nes suo­mių moks­li­nin­kas pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo pa­sky­rė li­tua­nis­ti­nėms stu­di­joms, Lie­tu­vos gar­si­ni­mui Suo­mi­jo­je.

Moks­lo ke­liais

Lie­pos 25 die­ną mi­nė­jo­me 150-ąsias Au­gus­to Ro­ber­to Nie­mio gi­mi­mo me­ti­nes. Gi­mė jis piet­va­ka­rių Suo­mi­jo­je, ne­to­li Tur­ku mies­to, Pei­ni­ko­los dva­re. De­šimt­me­tis ber­niu­kas, pa­mo­ky­tas mo­ti­nos skai­ty­ti ir šiek tiek skai­čiuo­ti, ban­dė sto­ti į Tur­ku mies­te įsteig­tą pri­va­tų suo­miš­ką li­cė­jų. Įs­to­ti pa­vy­ko tik ki­tais me­tais, nes pir­mais me­tais dau­gu­ma no­rin­čių mo­ky­tis pir­mo­je kla­sė­je bu­vo 19 – 20 me­tų vy­rai. Juos rei­kė­jo priim­ti pir­miau­sia. Li­cė­ju­je Nie­mis bu­vo la­bai stro­pus ir pa­rei­gin­gas mo­ki­nys. Pa­mė­go is­to­ri­ją. Ją kar­tu su suo­mių kal­ba ir fi­lo­so­fi­ja stu­di­ja­vo ir Hel­sin­kio uni­ver­si­te­te. Ke­ti­no gin­ti di­ser­ta­ci­ją iš is­to­ri­jos sri­ties. Ta­čiau 1894 me­tais pa­su­ko į tau­to­sa­ką. 1898 me­tais pa­ra­šė ir ap­gy­nė stu­di­ją „Ka­le­va­los“ su­dė­tis“. Ji bu­vo įver­tin­ta kaip ypač kruopš­čiai at­lik­tas moks­li­nis dar­bas. Tais me­tais jis ren­ka tau­to­sa­ką Es­ti­jo­je (Sa­re­mos ir Mu­ku sa­lo­se), lei­džia Ar­chan­gels­ko gu­ber­ni­jos se­ną­sias ru­nas. Su­si­do­mi lie­tu­vių-suo­mių dai­nų ly­gi­na­mai­sias ty­ri­nė­ji­mais. 1899 – 1900 me­tais Tar­tu uni­ver­si­te­te mo­ko­si lat­vių ir lie­tu­vių kal­bų. Čia stu­di­juo­da­mas įsi­ti­ki­na, kiek ma­žai su­rink­ta ir pa­skelb­ta lie­tu­vių liau­dies dai­nų. To­dėl ryž­ta­si ke­liau­ti į Lie­tu­vą. No­ri čia pa­ts rink­ti dai­nas, jas pa­ly­gin­ti su jau su­rink­tų dai­nų rank­raš­čiais ir pub­li­ka­ci­jo­mis, o ta­da im­tis ti­ria­mo­jo dar­bo. Tai nau­jas ir sun­kus dar­bas, to­dėl jis at­si­sa­ko Suo­mių li­te­ra­tū­ros drau­gi­jos sek­re­to­riaus pa­rei­gų ir 1900 me­tais pir­mą kar­tą at­vyks­ta į Lie­tu­vą.

Lie­tu­vo­je

Kau­ne Nie­mis du mė­ne­sius ty­ri­nė­jo lie­tu­vių liau­dies dai­nas, kruopš­čiai su­si­pa­ži­no su bro­lių An­ta­no ir Jo­no Juš­kų dai­nų rin­ki­niais, su­da­rė dai­nų lek­si­kos žo­dy­ną. Ga­vęs Hel­sin­kio uni­ver­si­te­to sti­pen­di­ją tre­jiems me­tams, A.R.Nie­mis 1909 me­tų va­sa­ros pa­bai­go­je vėl Lie­tu­vo­je. Ta­čiau dai­nų rink­ti iš­ke­liau­ja tik ki­tų me­tų va­sa­rą. Pa­si­ren­ka Šiau­rės Ry­tų Lie­tu­vą. Rink­tis šį kraš­tą pa­ska­ti­no Vil­niu­je, Lie­tu­vių moks­lo drau­gi­jos ar­chy­ve, ap­tik­ti M. Slan­čiaus­ko rin­ki­niai iš Šiau­ri­nės Kau­no gu­ber­ni­jos da­lies. „Ta­me rin­ki­ny­je, – ra­šo A.R.Nie­mis, – sa­vo nuo­sta­bai pa­ste­bė­jau vi­sai ki­to­kias dai­nas, ne­gu bu­vau ma­tęs pas Juš­ke­vi­čių (A. Juš­ką – A.B.) – la­ko­niš­kas, trum­pas, pri­mi­ty­vias. Klau­si­mas bu­vo iš­spręs­tas – ir aš nu­ta­riau pa­trauk­ti į tuos pa­čius kraš­tus. Pa­ly­do­vu ir pa­gal­bi­nin­ku pa­si­siū­lė iš Ši­mo­nių pa­ra­pi­jos ki­lęs dai­li­nin­kas, stu­den­tas I. Šla­pe­lis, ir prieš Jo­ni­nes, bir­že­lio 23 d. pa­gal nau­ją­jį ka­len­do­rių, iš­vy­ko­me į jo gim­tą­jį kraš­tą“.

Ta­čiau eks­pe­di­ci­jos pra­džia ne­bu­vo sėk­min­ga. Nie­mis ne­te­ko sa­vo pa­ly­do­vo, nes Ig­nas Šla­pe­lis ne­tru­kus įvy­ku­sia­me nau­jo­kų svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­me bu­vo pri­pa­žin­tas tin­ka­mu ka­ri­nei tar­ny­bai. Suo­mių moks­li­nin­kas ban­dė rink­ti dai­nas, bet jo žo­džiais „Ši­mo­nių pa­ra­pi­jo­je pa­si­tai­kė men­kas dai­nų lai­mi­kis, o ir vi­si žmo­nės bu­vo už­siė­mę va­sa­ros dar­bais“. Ši­mo­ny­se, ne­tu­rė­da­mas ką veik­ti, iš­si­ruo­šė dai­nų me­džiok­lėn į to­li­mes­nius kraš­tus. Trau­ki­niu at­vy­kęs į Pa­ne­vė­žį, pa­si­sam­dė ve­ži­ką ir nu­va­žia­vo į Paist­rio pa­ra­pi­ją. Ta­čiau jau­no ir veik­laus ku­ni­go, poe­to Jur­gio Til­vy­čio-Žal­var­nio (jis yra ku­ni­ga­vęs ir Pa­bir­žės pa­ra­pi­jo­je – A.B.) ne­ra­do. Kle­bo­ni­jo­je su­ti­kęs tik tris mer­gi­nas, ku­rios dai­nuo­da­mos daigs­tė ant grin­dų ki­li­mus ir su juo, ne­pa­žįs­ta­mu, vi­sai ne­no­rė­ju­sios bend­rau­ti.

Ki­tą die­ną, už­ra­šęs iš kai­mo mer­gi­nų ke­le­tą dai­nų, iš­vyks­ta į Pum­pė­nus, kur jį drau­giš­kai su­tin­ka ap­si­švie­tęs pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Juo­za­pas Viks­va ir jo pa­gal­bi­nin­kas M. Jan­ke­vi­čius. Su­ži­no­jęs apie sve­čio at­vy­ki­mo tiks­lą, pa­de­da pro­fe­so­riui už­ra­šy­ti dai­nas, ku­rias pa­dai­na­vo iš baž­nyt­kai­mio pa­kraš­čio su­kvies­tos ke­lios se­nos mo­te­rys.

Dai­nų kraš­te

Iš Pum­pė­nų A.R.Nie­mį kle­bo­nas J. Viks­va pa­ly­di į sa­vo gim­tą­ją Kup­re­liš­kio pa­ra­pi­ją pas gi­ri­nin­ką K. Švėgž­dą, ve­du­sį kle­bo­no se­se­rį, ku­ri ge­ra dai­ni­nin­kė, nuo­šir­di lie­tu­viš­kų liau­dies dai­nų mė­gė­ja. Ji pa­si­kvie­čia į na­mus gar­sią Kup­re­liš­kio kraš­to dai­ni­nin­kę Ve­ro­ni­ką Ru­die­nę. Iš jos Nie­mis per die­ną už­ra­šo 40 dai­nų. Jis ste­bi­si ne­pap­ras­ta pui­kios dai­ni­nin­kės at­min­ti­mi. Vė­liau ra­šys: „Iš lai­mi­kio ga­lė­jau spė­ti, jog da­bar pa­te­kau į tik­rą dai­nų kraš­tą“.

Net­ru­kus jis jau Ku­piš­ky­je. Ku­piš­kė­nais ne­nu­si­vi­lia, nes baž­ny­čio­je žmo­nės pil­na krū­ti­ne gie­da šven­tas gies­mes, o kai­mo nuo­ša­lė­je ap­tin­ka ge­rą dai­ni­nin­kę ir iš jos vie­ną šven­ta­die­nio va­ka­rą už­ra­šo daug se­no­vi­nių dai­nų ir ves­tu­vių pa­pro­čių.

Va­bal­nin­ke, už­su­kęs pas ku­ni­gą Fa­bi­jo­ną Ke­mė­šį, A.R.Nie­mis ap­si­džiau­gia, kad čia ne ma­žiau dai­nin­gas kraš­tas kaip ir Kup­re­liš­ky­je. Va­bal­nin­ke jis pra­leis dvi sa­vai­tes. Jas pri­si­mins kaip įtemp­to dar­bo me­tą, kai pail­sė­ti ga­lė­da­vo tik nak­tį. Į pa­gal­bą už­ra­ši­nė­ti dai­nas F. Ke­mė­šis pa­siū­lo Pa­ne­vė­žio rea­li­nės mo­kyk­los moks­lei­vį Ka­zį Žit­ke­vi­čių (poe­tą Ka­zį Žit­kų – Vin­cą Sto­nį, vė­liau ku­ni­gą, Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­rių – A.B.) 1935 me­tais Ka­zys Žit­kus „Tau­to­sa­kos dar­bų“ žur­na­le, straips­ny­je „Pro­fe­so­rius Nie­mis Va­bal­nin­ke“, tą va­sa­rą pri­si­mi­nęs ra­šys, kad jam te­ku­si lai­mė suo­mių moks­li­nin­kui tal­kin­ti, prie ku­rio taip pri­si­ri­šo, kad „no­rė­jo­si vi­są am­žių su pui­kiuo­ju suo­mių pro­fe­so­riu­mi lik­ti. Pra­džio­je su pro­fe­so­riu­mi pės­ti ap­lan­kė­me su­pan­čius Va­bal­nin­ką kai­mus ir pas ži­no­mus dai­ni­nin­kus ir dai­ni­nin­kes lai­mė­jo­me ne­ma­žai folk­lo­ro, vė­liau su sam­dy­tu žir­gu ir ve­ži­mu ap­lan­kė­me net to­li­mas pe­ri­fe­ri­jas. Mė­ne­sio lai­ko­tar­py­je jau­čiau­si iš­klau­sęs ga­na pla­tų folk­lo­ris­ti­kos kur­są, o mei­lė liau­dies dai­nai taip ma­ny­je įsai­žie­bė, kad aš dar tą pa­čią va­sa­rą su pa­ki­lia nuo­tai­ka per­skai­čiau J. Ba­sa­na­vi­čiaus ir A. Juš­ke­vi­čiaus (An­ta­no Juš­kos) su­rink­tas dai­nas“.

Pats Au­gus­tas Ro­ber­tas Nie­mis pri­si­me­na iš Va­bal­nin­ko „ėjęs į vi­sas pu­ses, ir vi­sur lai­mi­kis bu­vęs kuo ge­riau­sias“. At­min­ty­je ypač už­si­li­kęs lan­ky­ma­sis nuo­ša­lia­me Svi­lių kai­me. Čia se­nie­ji mo­kė­jo daug dai­nų, o vie­na jau­na mer­gai­tė pir­mą kar­tą at­krei­pė pro­fe­so­riaus dė­me­sį į se­nas re­tas vai­kų dai­nas. Svi­liuo­se jis nu­si­pir­ko se­nas kank­les, ku­rias pa­do­va­no­jo Suo­mių li­te­ra­tū­ros drau­gi­jai.

Iš Va­bal­nin­ko at­ke­lia­vęs į Bir­žus A. R. Nie­mis ap­si­džiau­gė „at­vy­kęs, ko ge­ro, į dar ge­res­nį dai­nų kraš­tą“. Ap­si­gy­ve­no drau­giš­ko­je re­for­ma­tų ku­ni­go Po­vi­lo Ja­ku­bė­no šei­mo­je. Tarp dau­ge­lio Bir­žų apy­lin­kių dai­ni­nin­kių ap­ti­ko dvi ta­len­tin­giau­sias, dau­giau­siai dai­nų mo­kan­čias: Ma­rę Ber­no­tie­nę ir Ba­nę Kregž­die­nę. Po dvi sa­vai­tes trū­ku­sio in­ten­sy­vaus dar­bo iš­gir­do, kad už 24 vars­tų, Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio mies­te­ly­je, kle­bo­nas Adol­fas Sa­ba­liaus­kas taip pat ren­ka dai­nas. Nusp­ren­dė va­žiuo­ti į Ne­mu­nė­lį Rad­vi­liš­kį, su­si­pa­žin­ti su A. Sa­ba­liaus­ko rin­ki­niais.

Pa­si­rin­kęs Ža­lios Rū­tos sla­py­var­dį

Adol­fas Sa­ba­liaus­kas, gi­męs 1873 me­tų rug­sė­jo 3 die­ną Krikš­čių kai­mo ūki­nin­ko šei­mo­je, dai­nas iš na­miš­kių ir gim­to­jo so­džiaus žmo­nių, o taip pat iš Sa­vu­čiuo­se gy­ve­nu­sio dė­dės My­ko­lo Pa­liu­lio, ku­ris jį iš­mo­kęs ir sku­du­čiuo­ti, pra­dė­jo rink­ti dar 1892 me­tais. Jas rink­ti pa­ska­ti­no An­ta­no Juš­kos dai­nų rin­ki­niai, ku­riuos jis pra­dė­jo skai­ty­ti mo­ky­da­ma­sis ant­ra­me Kau­no (tuo­met va­din­to Že­mai­čių) ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos kur­se. Lie­tu­vių kal­bos pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Jau­nius ant­ro kur­so klie­ri­kams per eg­za­mi­nus da­vęs ra­šo­mą­jį dar­bą, o te­mas lei­dęs pa­si­rink­ti pa­tiems. „Aš, – vė­liau pri­si­mins A. Sa­ba­liaus­kas, – daug me­džia­gos pri­si­rin­kęs iš Juš­ke­vi­čiaus (A. Juš­kos – A.B.) rin­ki­nių, pa­si­sky­riau te­mą „Rū­ta mū­sų dai­no­se“. Prof. Jau­nius dar­bą įver­ti­no už­ra­šu „op­ti­me“ ( ge­riau­siai). Pas­kui per kun. Tu­mo ran­kas ra­ši­nys pa­te­ko į „Apž­val­gą“. Tai bu­vo ma­no pir­mu­ti­nis spaus­din­tas da­ly­kas“. Ruoš­da­ma­sis ra­šy­ti šį dar­bą Adol­fas Sa­ba­liaus­kas nu­ste­bo A. Juš­kos dai­nų rin­ki­ny­je šim­tuo­se dai­nų už­ti­kęs mi­ni­mą rū­tą. Tai nu­lė­mė ne tik pir­mo­jo ra­ši­nio te­mą, bet ir dvi­de­šimt­me­čio au­to­riaus sla­py­var­džio pa­si­rin­ki­mą. Nors vė­liau sa­vo teks­tus įvai­riuo­se žur­na­luo­se ir laik­raš­čiuo­se pa­si­ra­šy­da­vo įvai­riais sla­py­var­džiais, ta­čiau Ža­lia Rū­ta iš­liks ži­no­miau­sias Adol­fo Sa­ba­liaus­ko sla­py­var­dis.

Iš­vyk­da­mas ku­ni­gau­ti į Kur­šą ( nes mo­kė­jo lat­vių kal­bą) A. Sa­ba­liaus­kas jau tu­rė­jo su­rin­kęs 134 dai­nas ir šim­tus bur­tų, mįs­lių, prie­žo­džių. 1907 me­tais per­kel­tas dirb­ti kle­bo­nu į N. Rad­vi­liš­kį (čia ku­ni­gaus iki 1915 me­tų) jis ženk­liai pa­di­dins sa­vo su­rink­tų dai­nų rin­ki­nius.

Pats A. Sa­ba­liaus­kas pri­si­me­na Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je su­ra­dęs ne­pap­ras­tą dai­ni­nin­kę Oną Smil­gie­nę: „Nors jau bu­vo per 70 me­tų, bet tu­rė­jo ge­rą at­min­tį, la­bai mu­zi­ka­li ir ga­lė­jo at­si­min­ti šim­tus dai­nų. Daž­niau­siai ru­dens il­gais va­ka­rais atei­da­vo ji į kle­bo­ni­ją, ir čia prie pia­ni­no mes iš­ti­sas va­lan­das dai­nuo­da­vom, ir aš už­ra­ši­nė­da­vau. Ir ypač iš jos už­ra­šiau ir su­pra­tau tą įdo­mią mū­sų dai­nų rū­šį, ku­ri va­di­na­si „gies­mės“. Iš Smil­gie­nės vie­nos už­ra­šiau 403 dai­nas, o gai­dų 180 ir 118 gies­mių“ (su­tar­ti­nių – A.B.).

Bend­ra­min­čiai

Įsi­min­ti­nas ir suo­miui pro­fe­so­riui, ir nuo­ša­laus mies­te­lio kle­bo­nui tik­riau­siai tu­rė­jo bū­ti pir­ma­sis jų su­si­ti­ki­mas, grei­tai pe­rau­gęs į dvie­jų bend­ra­min­čių bi­čiu­lys­tę. Jau vė­liau straips­ny­je „Tau­to­sa­ka. Rin­ki­mo is­to­ri­ja“ (iš suo­mių kal­bos ver­tė Sta­sys Skro­de­nis) Au­gus­tas Ro­ber­tas Nie­mis ra­šė: „Ko­kia lai­mė, kad ta­me pa­čia­me Šiau­rės Ry­tų kraš­te, kur ke­lia­vau 1910 me­tais, tau­to­sa­ką rin­ko iš tų vie­tų ki­lęs Rad­vi­liš­kio kle­bo­nas A. Sa­ba­liaus­kas, taip pat mė­gi­nęs už­ra­ši­nė­ti ir dai­nų me­lo­di­jas“.

Pra­dė­jęs ty­ri­nė­ti A. Sa­ba­liaus­ko dai­nų rin­ki­nius, Nie­mis pa­ma­tė, kad jų abie­jų su­rink­tos dai­nos nuo­sta­biai pa­na­šios. „Ap­si­lan­ky­mas Rad­vil­liš­ky­je, - ra­šė A. R. Nie­mis, - man pa­čiam bu­vo ne­pap­ras­tai svar­bus, nes da­bar ga­lė­jau įsi­ti­kin­ti, jog šio kraš­to dai­nų tur­tai iš es­mės bu­vo su­rink­ti“. Ta­da pro­fe­so­riui gi­mė min­tis abie­jų su­rink­tus dai­nų rin­ki­nius su­jung­ti ir, ga­vus iš Suo­mi­jos pa­ra­mą, pa­skelb­ti at­ski­ra­me lei­di­ny­je.

Bet pro­fe­so­riaus ke­lio­nės po Bir­žų kraš­tą dar ne­si­bai­gia. Grį­žęs į Bir­žus, iš Ma­rės Ber­no­tie­nės už­ra­šo vie­ną re­tą ves­tu­vi­nę dai­ną, o tuo­met kar­tu su re­for­ma­tų ku­ni­go Noi­ma­no šei­ma vyks­ta į Pa­pi­lį. Čia, pa­de­dant ka­ta­li­kų baž­ny­čios kle­bo­nui ku­ni­gui M. Prial­gaus­kui, pa­si­se­ka už­ra­šy­ti net šim­tą dai­nų. „Ta­čiau jau atė­jo ru­duo, – ra­šė A. R. Nie­mis, – die­nos su­trum­pė­jo, pa­daž­nė­jo lie­tūs, ke­liai pa­si­da­rė ne­beiš­va­žiuo­ja­mi. Sku­bė­jau iš­vyk­ti. Ma­no ke­lias ėjo pro Kup­re­liš­kį, ku­ria­me dar ir šį kar­tą bu­vo kai kas lai­mė­ta. (...) Kur kas leng­ves­ne šir­di­mi, ne­gu prieš du mė­ne­sius iš­vyk­da­mas iš Ši­mo­nių, grį­žau at­gal į juos rug­sė­jo 20 die­ną, tu­rė­da­mas sa­vo po­rtfe­ly­je 1644 lie­tu­vių liau­dies dai­nas“.

1911 me­tų ba­lan­džio pra­džio­je pro­fe­so­rius A. R. Nie­mis vėl at­va­žiuo­ja į Ne­mu­nė­lį Rad­vi­liš­kį. Kar­tu su A. Sa­ba­liaus­ku, vis pa­si­ta­riant ir su dai­ni­nin­ke Ona Smil­gie­ne, ren­gia pir­mą bend­rą lei­di­nį „Lie­tu­vių dai­nos ir gies­mės šiaur­ry­ti­nė­je Lie­tu­vo­je“. Paaiš­kė­ja, kad vie­na­me lei­di­nio to­me ga­lės tilp­ti tik apie 1500 dai­nų. „Tad ke­lis šim­tus su­re­da­guo­tų dai­nų, – ra­šo A. R. Nie­mis ata­skai­to­je Hel­sin­kio uni­ver­si­te­tui, – nors ir ne­no­rom rei­kė­jo išim­ti ir ga­lop li­ko 1458 vie­ne­tai. Spaus­din­ti nu­tar­ta vie­no­je Ry­gos kny­gų spaus­tu­vė­je ir pir­mą­ją ko­rek­tū­rą skai­tė kle­bo­nas Sa­ba­liaus­kas“. Apie jį pro­fe­so­rius at­si­lie­pia, kad „ kle­bo­nas Sa­ba­liaus­kas leng­va ran­ka su­vie­no­di­no ra­šy­bą ir pa­tai­sė at­si­ra­du­sius ne­tiks­lu­mus, nes jis, gi­męs ir užau­gęs šio dai­nų kraš­to vi­du­ry­je, ge­rai jau­čia dai­nuo­jan­čių žmo­nių kal­bą ir ją mo­ka, bent jau sa­vo gim­tą­ją tar­mę“.

Lie­pos 17 die­ną iš­vy­kęs iš Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio ir Ry­go­je, P. Hem­pe­lio spaus­tu­vė­je, su­de­ri­nęs spaus­di­ni­mo rei­ka­lus, A. R. Nie­mis iš­ke­liau­ja į Vil­nių, į me­ti­nį Lie­tu­vių moks­lo drau­gi­jos su­si­rin­ki­mą. 1912 me­tais iš­spaus­din­tas bei Bir­žų kraš­to ku­ni­go ir suo­mio pro­fe­so­riaus pa­reng­tas dai­nų rin­ki­nys, tau­to­sa­ki­nin­ko Amb­ra­zie­jaus Jo­ny­no tei­gi­mu, ke­lias­de­šimt me­tų bu­vęs „be­ne pa­grin­di­nis šal­ti­nis dau­gia­bal­sėms liau­dies dai­noms pa­žin­ti“. Po me­tų suo­mių kal­ba iš­lei­džia­ma A. R. Nie­mio kny­ga „Lie­tu­vių liau­dies dai­nų ty­ri­nė­ji­mai“. Ją į lie­tu­vių kal­bą iš­vers ir šeš­ta­ja­me „Mū­sų tau­to­sa­kos“ to­me 1932 me­tais, jau po Nie­mio mir­ties, pa­skelbs A. Sa­ba­liaus­kas.

O Nie­mis rugp­jū­čio 1 die­ną, ga­vęs iš Vil­niaus gu­ber­na­to­riaus lei­džia­mą­jį raš­tą, ke­liau­ja į Dzū­ki­ją. Kar­tu su kom­po­zi­to­riu­mi Sta­siu Šim­ku­mi ir pro­fe­so­riu­mi Eduar­du Vol­te­riu ren­ka dai­nas Val­ki­nin­kų, Mer­ki­nės, Mar­cin­ko­nių ir ki­to­se pa­ra­pi­jo­se. Per du mė­ne­sius už­ra­šo apie 2000 dai­nų. Suo­mių moks­lų aka­de­mi­ja, fi­nan­sa­vu­si bend­ro Nie­mio ir Sa­ba­liaus­ko su­rink­tų dai­nų rin­ki­nio „Lie­tu­vių dai­nos ir gie­mės šiaur­ry­ti­nė­je Lie­tu­vo­je“ lei­dy­bą, ža­da pa­ra­mą ir lei­džiant dzū­kų dai­nas. Bet pra­si­de­da Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Su­ma­ny­mą iš­leis­ti dzū­kų dai­nas ten­ka ati­dė­ti. Prie jo Nie­mis dar su­grįš 1931 me­tų pa­va­sa­rį, kuo­met Suo­mių moks­lų aka­de­mi­jos Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų sky­rius pa­skirs lė­šų to­kiam dai­nų rin­ki­niui pa­reng­ti ir spaus­din­ti. „Tą me­tų va­sa­rą, – ra­šo pro­f. Sta­sys Skro­de­nis, – A. Sa­ba­liaus­kas iš Hel­sin­kio par­si­ve­žė tų dai­nų rank­raš­čius, pa­si­ža­dė­jęs pa­ruoš­ti spau­dai, ta­čiau ru­de­nį pro­fe­so­rius mi­rė ir, at­ro­do, dau­giau nie­kas to klau­si­mo ne­be­kė­lė. Dzū­kų dai­nos taip ir li­ko ne­pas­kelb­tos“.

A. Sa­ba­liaus­kas Hel­sin­ky­je

Ka­ras 1915 me­tų va­sa­rą pri­ver­čia Adol­fą Sa­ba­liaus­ką pa­lik­ti Ne­mu­nė­lį Rad­vi­liš­kį. Kar­tu su dau­ge­liu sa­vo pa­ra­pi­jie­čių šei­mų pa­trau­kia į Lat­vi­ją. Ap­sis­to­ja Ry­go­je. Dar­buo­ja­si pa­bė­gė­liams nuo ka­ro šelp­ti ko­mi­te­te. Lan­ko įvai­rio­se Lat­vi­jos vie­to­vė­se ap­si­gy­ve­nu­sius lie­tu­vius. Lai­ko šv. Mi­šias, klau­so iš­pa­žin­čių. Sa­vo to me­to įspū­džius vaiz­džiai ap­ra­šo ke­lio­nių apy­brai­žo­se, ku­rios iš­spaus­din­tos net ke­lio­li­ko­je 1916 me­tų „Ry­gos gar­so“ nu­me­rių. Trum­pam ap­si­sto­ja Pe­ter­bur­ge, o 1916 me­tų bir­že­lio pra­džio­je, pa­kvies­tas sa­vo bi­čiu­lio Nie­mio, iš­ke­liau­ja į Hel­sin­kį. Pa­to­giai įsi­ku­ria ant­ra­ja­me Nie­mio na­mų aukš­te. Per po­rą me­tų pui­kiai iš­moks­ta suo­mių kal­bą. Pa­ta­riant ir kon­sul­tuo­jant tik­riau­siai Suo­mi­jo­je ge­riau­siam „Ka­le­va­los“ ži­no­vui, iš­ver­čia šį suo­mių tau­tos epą į lie­tu­vių kal­bą. Ne­pa­mirš­ta ir sa­vo ori­gi­na­lios kū­ry­bos. „Ry­gos gar­se“ iš­spaus­di­na­ma ke­le­tas Hel­sin­ky­je jo pa­ra­šy­tų ei­lė­raš­čių. Pa­ren­gia ir 1916 me­tais iš­spaus­di­na dra­mos vei­ka­lus „Pan­čiai“ ir „Ka­da ro­žės žy­džia“. Iš­ver­čia įdo­mų ir nuo­tai­kin­gą suo­mių kla­si­ko Alek­so Ki­vio ro­ma­ną „Sep­ty­ni bro­liai“. ( Jis bus iš­leis­tas tik 1950 me­tais, de­ja, ne­nu­ro­dant ver­tė­jo pa­var­dės. Ji at­si­ras tik po de­šim­ties me­tų ant­ra­ja­me ro­ma­no lei­di­me. – A.B.) Ra­šo ir spaus­di­na straips­nius ir sa­vo įspū­džius apie Suo­mi­ją, jos mo­kyk­las, švie­ti­mą, kny­gas, par­ti­jas, san­ty­kius su šve­dais ir kt.

Pa­de­dant A. R. Nie­miui, Suo­mių li­te­ra­tū­ros drau­gi­jos spaus­tu­vė­je 1916 me­tais iš­lei­džia­mas A. Sa­ba­liaus­ko pa­reng­tas lie­tu­vių liau­dies dai­nų ir inst­ru­men­ti­nės mu­zi­kos rin­ki­nys „Lie­tu­vių dai­nų ir gies­mių gai­dos“. Ši kny­ga ver­ti­na­ma kaip vi­sos lie­tu­vių et­no­mu­zi­ko­lo­gi­jos šal­ti­nis, iš­ki­lus su­tar­ti­nių pa­mink­las. Jo­je pra­tar­mė, 150 su­tar­ti­nių, 443 dai­nos ir 42 inst­ru­men­ti­nės mu­zi­kos kū­ri­niai, dai­ni­nin­kų są­ra­šas, o pa­bai­go­je dai­li­nin­ko Ado­mo Var­no pieš­ti liau­diš­kos mu­zi­kos inst­ru­men­tai ir mu­zi­kan­tai.

My­lė­jęs Lie­tu­vą, jos dai­nas ir žmo­nes

Bai­gia­si ka­ras. A. Sa­ba­liaus­kas grįž­ta į Lie­tu­vą. Po­rą me­tų ku­ni­gau­ja Pu­ša­lo­te. Vė­liau ap­si­sto­ja Kau­ne. Dvie­jų švie­sių as­me­ny­bių bi­čiu­lys­tė tę­sia­si. Kaip ir suo­mio moks­li­nin­ko mei­lė Lie­tu­vai ir jos žmo­nėms. Dar 1917 me­tais, ge­gu­žės 6 die­ną, jis, siek­da­mas, kad suo­miai į at­vy­ku­sius lie­tu­vius ne­žiū­rė­tų prie­šiš­kai, or­ga­ni­zuo­ja Hel­sin­ky­je dvie­jų tau­tų drau­gys­tės ir suar­tė­ji­mo šven­tę. Suo­mių li­te­ra­tū­ros drau­gi­ja iš­lei­džia šven­tės pro­gra­mą, lie­tu­vių dai­nų rin­ki­nė­lį, o Nie­mis skai­to pra­ne­ši­mą apie Lie­tu­vą ir jos kul­tū­rą, iš­ver­čia į suo­mių kal­bą Dū­mos de­pu­ta­to bir­žie­čio Mar­ty­no Yčo svei­ki­ni­mą šios šven­tės da­ly­viams.

1919 me­tais Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė pa­pra­šo, kad A.R.Nie­mis pa­ruoš­tų švie­ti­mo pla­ną. Kar­tu su žmo­na ir sū­nu­mi at­vy­kęs į ka­ro nu­nio­ko­tą Kau­ną, Nie­mis per pu­sę me­tų pa­ren­gia pro­jek­tą „Me­džia­ga Lie­tu­vos mo­kyk­lų re­for­mai“. Jis iš­ver­čia­mas į lie­tu­vių kal­bą. 1925 me­tais Suo­mi­jo­je iš­spaus­di­na­ma A.R.Nie­mio pa­ra­šy­ta lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros is­to­ri­ja „Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra“. Kny­ga su­lau­kia suo­mių moks­li­nin­kų su­si­do­mė­ji­mo ir pri­pa­ži­ni­mo. Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius Suo­mi­jo­je ra­šy­to­jas Jur­gis Sa­vic­kis rū­pi­no­si, kad Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja iš­leis­tų kny­gą lie­tu­viš­kai. Nie­mis bu­vo pa­si­ry­žęs pa­pil­dy­ti ir pa­tai­sy­ti lie­tu­viš­ką­jį ver­ti­mą. De­ja, J. Sa­vic­kis at­sa­ky­mo iš Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos ne­su­lau­kė.

O Lie­tu­va Nie­mį įver­ti­no. Dar 1911 me­tais jis iš­rink­tas Lie­tu­vių moks­lo drau­gi­jos gar­bės na­riu (šiai drau­gi­jai pri­klau­sė ir A. Sa­ba­liaus­kas), 1923 me­tais Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tas jam su­tei­kia gar­bės dak­ta­ro laips­nį, o 1928 me­tais ap­do­va­no­ja­mas Ge­di­mi­no or­di­nu.

At­min­tis

Kū­ry­bin­go ir veik­laus moks­li­nin­ko dar­bus nu­trau­kia mir­tis. Mirš­ta A.R.Nie­mis 1931 me­tų spa­lio 28 die­ną. Iš­sa­mų ir jaut­riai pa­ra­šy­tą ne­kro­lo­gą „Prof. A.R.Nie­mi (Pa­mi­nė­ti jo mir­ties die­nai)“ pa­ra­šo ir „Nau­jo­jo­je Ro­mu­vo­je“ (1931 m., Nr. 45) iš­spaus­di­na ka­nau­nin­kas A. Sa­ba­liaus­kas – Ža­lia Rū­ta. Jis ir vė­liau ne kar­tą įvai­rio­mis pro­go­mis pri­si­mins Nie­mį, jo nuo­pel­nus lie­tu­vių folk­lo­ris­ti­kai. „Re­ta taip, - ra­šė A. Sa­ba­liaus­kas, - kad sve­ti­mas kil­me ir kal­ba žmo­gus su­si­gy­ve­na su ki­ta tau­ta, ją pa­mils­ta ir per vi­są sa­vo am­žių jos li­ki­mu sie­lo­jas, jos li­go­mis ser­ga, su ja liūs­ta, su ja džiau­gias, kaip a. a. pro­f. Nie­mi bu­vo su­si­gy­ve­nęs su lie­tu­vių tau­ta“.

Lie­tu­vių-suo­mių drau­gi­ja, A. Sa­ba­liaus­ko ir ki­tų pro­fe­so­riaus bi­čiu­lių pa­ska­tin­ta, nu­ta­ria ant Nie­mio ir mė­ne­siu anks­čiau jo mi­ru­sios žmo­nos ka­po pa­sta­ty­ti pa­mink­lą. Jo pro­jek­tu rū­pin­tis pa­ve­da Adol­fui Sa­ba­liaus­kui. Vie­nin­te­lė są­ly­ga – kad tai bū­tų tra­di­ci­nis lie­tu­vių liau­dies pa­mink­las, o ja­me ras­tų vie­tą ypač Nie­mio my­lė­tas ir ver­tin­tas Rū­pin­to­jė­lis. Su­ren­ka­ma 5000 li­tų. Pro­jek­to ga­lu­ti­nį va­rian­tą pa­ren­gia dai­li­nin­kas Adol­fas Va­leč­ka. Rū­pin­to­jė­lio skulp­tū­rą su­ku­ria žy­mus lie­tu­vių skulp­to­rius Bro­nius Pun­dzius. Il­go­kai trun­ka de­ri­ni­mas su Suo­mi­jos įstai­go­mis ir pro­fe­so­riaus sū­nu­mis. Kop­ly­tė­lė su Rū­pin­to­jė­liu pa­sta­to­ma ant gu­lin­čio kry­žiaus kryž­mos. 1933 me­tų lapk­ri­čio 12 die­ną, da­ly­vau­jant dau­gy­bei žy­mių žmo­nių, pa­mink­las iš­kil­min­gai ati­den­gia­mas. Lie­tu­vių-suo­mių drau­gi­jai ir Lie­tu­vos ra­šy­to­jų drau­gi­jai at­sto­va­vęs Adol­fas Sa­ba­liaus­kas sa­vo kal­bo­je pri­si­me­na bi­čiu­lį, ku­ris „mei­lę sa­vo kraš­tui su­jun­gė su mei­le ki­tai ša­liai“. Lie­tu­vių dė­kin­gu­mą ir pa­gar­bą sim­bo­li­zuo­ja kry­žiaus šo­nuo­se lie­tu­vių ir suo­mių kal­bo­mis už­ra­šy­ti žo­džiai: „Bran­giam sa­vo bi­čiu­liui lie­tu­vių tau­ta“.

Au­gus­tas Ro­ber­tas Nie­mis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.