„Už laimingą vaikystę...“

A. Kuprevičiui pačios gražiausios akimirkos, kai jo auklėtiniai atvyksta, nepamiršta ir visai nesvarbu, tas vaikas kadaise pasiekė kokių nors laimėjimų ar ne.
Kai kuriuos reiškinius, ilgą laiką gyvendami toje pačioje aplinkoje, įprantame laikyti kaip savaime suprantamus – kaip konstantą, nekintamą dalyką, kurį galime paaiškinti iki galo jo net galbūt nesuvokdami. O ar taip nėra ir su žmonėmis? Kiek yra tokių asmenybių, kurie su Biržų žeme tarsi suaugę, niekur kitur jie neįsivaizduojami, o jei ir įsivaizduotume juos kokiame nors kitame mieste, greičiausiai savo vaizduotei patys neatleistume...

1956, 1979 ir 1981 metai – tai atspirties taškas šiandieninės mūsų pažinties su dziudo sporto meistru, ilgamečiu (40 metų!) šios sporto šakos treneriu, tatamiui ir gyvenimui paruošusiu ne vieną laimėtoją, ir pagal kraują, ir pagal kilmę neabejotinu biržiečiu Alfredu Kuprevičiumi.

Švelnus kelias

Alfredą pirmiausia norėjosi kalbinti kaip pedagogą, mokytoją, trenerį. Bendraujant su juo ir jo žmona, biržiečiams puikiai pažįstama kirpėja Birute jaukioje sodyboje Drąseikių kaime, neapleidžia mintis, kad įsišaknijęs stereotipinis mąstymas yra lyg ir pakenčiamas, su juo galima susitaikyti, bet savo randus jis palieka. Klausimas ir lieka atviras: kodėl talentų atradėjai, ugdytojai, ne tik sporto, bet labai dažnai ir gyvenimo mokytojai tomis progomis, kai yra pagerbiami pedagogai, lieka tarsi užribyje? Alfredas kuklus, bet jis tikrai žino: 40 metų dirbant su vaikais reikia ir kantrybės, ir užsispyrimo, ir ne vieną maišą druskos suvalgyti... Ir ne tik treneriui.

Taigi 1956-ieji: tuomet pasaulyje pirmą kartą suorganizuotas dziudo čempionatas. O viskas prasidėjo nuo vyšnios šakelių ir sniego: pasakojama, kad Japonijoje gyvenęs gydytojas Akojama dažnai mėgdavęs vaikščioti po savo sodą ir grožėtis vyšnių šakomis. Kartą jis įsižiūrėjo į vyšnios šakelę, ant kurios kūpsojo didžiulė sniego kepurė. Storoji vyšnios šaka neišlaikė sniego sunkumo ir nulūžo, o plonoji šakelė linko, kol sniego klodas nuslydo nuo jos ir ji vėl atsitiesė. Akojama sušuko : „Taip, iš karto reikia pasiduoti, kad vėliau nugalėtum!“. Sniego, vyšnių ir šių žodžių pagrindu buvo sukurti 300 imtynių veiksmai, padedantys apsiginti ir nugalėti bet kokį priešą. Visa sistema pavadinta džiudžistu.

Dzigaro Kano XIX a. pabaigoje, atmetęs žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingus imtynių veiksmus, sukūrė naują imtynių rūšį dziudo. Ši sporto šaka mums asocijuojasi su jėga, tačiau subtilieji japonai dėmesį pirmiausia skyrė sportininko moralinėms ir psichologinėms savybėms.

O ir išvertus iš japonų kalbos, žodis dziudo reiškia švelnus (dziu) kelias, būdas (do).

A.Kuprevičius pokalbio metu ne kartą patvirtina: dziudo nėra vien tik sportas. Tiksliau, tai daugiau nei sportas. Šią mintį, pasakoja treneris, jo žmona Birutė perskaitė viename straipsnyje – ji taip ir liko judviejų mintyse. Panašu – kaip ta nekintanti konstanta, kurios pagrindu grįsti visi 40 metų ruošiant vaikus tatamiui.

Link dziudo

„Šiandien mūsų rubrikos svečias – Alfredas Kuprevičius, „Žalgirio“ olimpinio rezervo specializuotos vaikų ir jaunimo sporto mokyklos Biržų filialo dziudo imtymių treneris. (...) Per septynerius darbo metus Alfredas paruošė šešis kandidatus į sporto meistrus, daugybę atskyrininkų. Jau tris sportininkų laidas išleido treneris, bet jis nenutraukia ryšių su savo auklėtiniais, susirašinėja, aplanko juos, netgi pasirūpina tolimesniu sportininkų likimu, užeina pas trenerį ir jo buvę auklėtiniai“, – tai citata iš 1988 m. gegužės 21 d. „Biržiečių žodžio“ numerio. Kiek vėliau skaitydami įsitikinsite, kad paskutinieji citatos sakiniai – identiški dabarčiai. Įgimtas pedagoginis talentas nei mokytojo, nei mokinių nepaleidžia vienas nuo kito.

A.Kuprevičius, būdamas mokiniu, Biržuose lankė lengvąją atletiką pas trenerį Mykolą Styrą. „Buvau sportiškas, tad ir tolimesnę savo ateitį siejau su sportu. 1976 m. Petras Jukonis, tuomet jau sportininkas profesionalas, pakvietė mane į Vilnių, į sporto mokyklą. O jau 1979 m. Petras Biržuose, sporto mokykloje, įkuria dziudo sekciją. Grįžtu į Biržus jau su žmona Birute ir pradedu treniruoti vaikus. Dirbti dziudo treneriu tuo metu mane kvietė daug kur, galėjau rinktis iš kelių miestų ar miestelių, tačiau norėjau atgal, į gimtą miestą“, – prisimena sporto meistras.

Tiesa, sporto meistru jis tampa 1981 – aisiais ir savo mokytoju vadina Mindaugą Ziemelį, dirbusį Nemunėlio Radviliškyje.

A.Kuprevičius rodo sukauptas nuotraukas, įvairių laikraščių ištraukas. Šiuose popieriniuose archyvuose – pačios gražiausios akimirkos, prisiminimai, jausmai ir emocijos. Tiek rajoninėje, tiek respublikinėje spaudoje nuolat minimi P. Jukonis, A. Kuprevičius, jų ir jų mokinių pasiekimai.

„Treneri, aš pasaulyje – septintas!”

Alfredo klausiu, kokios gi pačios gražiausios akimirkos pirmiausia įsiminė iš treniruočių, sportinių stovyklų, kelionių, laimėjimų laiko.

Mindaugas Simėnas, Justas Drevinskas, Tomas Vaičekonis, Ovidijus Varna, Asta Skrivelytė ir daugelis kitų A. Kuprevičiaus mokinių, kuriuos išvardinti reiktų atskiro lapo, tapę treneriui daugiau nei auklėtiniais, be abejo, yra jo didysis džiaugsmas.

Prie kiekvienos šių anuomet vaikų, dabar jau suaugusių žmonių pavardės Alfredas vardija vis kitą šalį.

J. Drevinskas – Danija, kur 1999 m. tampa Europos olimpinių dienų čempionu. T. Vaičekonis – Vengrija. Šioje šalyje jis 2002 ir 2004 m. tampa Europos ir pasaulio prizininku. O. Varna 2008 m. Bosnijoje ir Hercogovinoje Europoje užima 7-ąją vietą.

„Su Asta Skrivelyte 1990 m. dalyvavome Rezanėje vykusiame paskutiniajame TSRS čempionate, kur ji užėmė septintą vietą. Po mėnesio Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę. Labai gerai prisimenu M. Simėno skambutį naktį iš Kolumbijos 1998 m. Telefono ragelyje išgirdau – treneri, pasaulyje aš – septintas! Tada, atrodo, kelias dienas ne žeme vaikščiojau, o dangumi skraidžiau. Man labai smagu, kad Mindaugas Biržuose tęsia dziudo tradicijas, treniruoja vaikus, jam tai puikiai sekasi”, – kalba A. Kuprevičius.

Buvusios TSRS šalys, Europos šalys, Japonija – 40 metų savaitgalių atiduota varžyboms įvairiose išvykose. „Visas keliones organizuodavome patys. Kelios dienos iki skrydžio į varžybas būdavo likę, o bilietų dar neturime, nes nėra pinigų… Ieškome, kas mus paremtų, vairuodavau aš pats, gelbėdavo auklėtinių tėvai, bičiuliai, sporto entuziastai… Vidmantas Gražinys, Mindaugas Balčiūnas, Algimantas Jankauskas ir daugelis kitų – tik jie patys vieni ir težino, už ką jiems esu dėkingas. Kelionėse yra nutikę visokiausių gyvenimiškų situacijų, visuomet už auklėtinius jaučiau didelę atsakomybę, iki šiol jie man visi – kaip savi vaikai. Dažnai galvoju, kaip neteisingai yra sudėliota Lietuvos sporto sistema – pavyzdžiui, kuo skiriasi dziudo sportininkas Tomas Vaičekonis nuo krepšininko Jono Valančiūno? Abu jie – Europos jaunių ir pasaulio jaunimo laimėtojai. Tik vienam yra skiriamos premijos ir rodomas didžiulis dėmesys, kitam – nieko. Aš pats, kaip treneris, premiją už auklėtinių pasiekimus esu gavęs vieną kartą – tai buvo 200 litų. Kitos žadėtos premijos taip ir negavau…” – tai A. Kuprevičiaus didžiausi skauduliai.

(Ne)laiminga vaikystė

Viskas praeina, pokalbio pabaigoje sako Alfredas ir Birutė Kuprevičiai. Ir praeina labai greitai. Ne premijomis, ne pripažinimais savo pedagoginę laimę, tapusia viso gyvenimo varikliu, dziudo treneris matuoja, o mokinių meile. A. Kuprevičiaus filosofija tokia: „Jei žmogus nori kažko pasiekti, reikia turėti charakterį. O su kiekvienu tokiu charakteriu, kaip su ta linkstančia vyšnios šakele, man reikėjo ir reikia dirbti. Mokiausi iš pačių vaikų, iš gyvenimo – juk tiek patirčių! Užtat dabar man pačios gražiausios akimirkos, kai mano auklėtiniai atvyksta pas mane, lanko, sveikina, nepamiršta, ir visai nesvarbu, tas vaikas kadaise pasiekė kokių nors laimėjimų ar ne. Mano paties vaikystė buvo nelengva. Aš tikiuos, kad tiems, kurie buvo mano mokiniai ant tatamio, aš nors kažkiek praskaidrinau vaikystę, nepriklausomai nuo to, kokia ji buvo. Viliuosi, kad dziudo sportas ugdė jų valią.“

Dziudo meistras ir treneris sako, kad žinantis, kaip reiktų pavadinti šį straipsnį: „Už laimingą vaikystę“. Toks pavadinimas ir yra ir tebūna jis kaip dovana A. Kuprevičiui, rugsėjo 2 d. švenčiančiam savo gimtadienį. Nėra abejonių – jį sveikins žmona, anūkai ir vaikai – savi ir užauginti dziudo sporto salėje. O gimtadienio proga legendiniam treneriui norisi palinkėti, kad išsipildytų jo svajonė: kad Biržai pagaliau turėtų šiuolaikišką, modernią Sporto mokyklą.

Susijusios naujienos