Gyvenimiškos akimirkos
Didžiojoje bendruomenės namų salėje eksponuota S. Vadapolo paroda „Spalvota ta mūsų gyvenimo kasdienybė“. Joje – pačios įvairiausios fotografo užfiksuotos kasdienės gyvenimo akimirkos ne tik iš Vabalninko krašto žmonių gyvenimo, bet ir iš įvairių kitų Lietuvos vietovių. Nuo žmonos Verutės pasivaikščiojimo kieme rudenį iki Vabalninko kraštą garsinusio visuomenės veikėjo Konstantino Šakenio tėviškės.
Kiekviena nuotrauka, pasak parodos autoriaus, – iškalbinga vis kita istorija. „Matote fotografijoje moterį su karve. Bet toji moteris – visiems gerai pažįstama Meilūnų seniūnaitė, bibliotekininkė, ūkininkė Sandra Bieliauskienė – su paskutine (prieš pardavimą) karve vardu Tapkė. Matote, kaimo žmonės vis dažniau atsisako gyvulių“, – parodos smalsuoliams pasakojo S. Vadapolas.
Fotografo teigimu, nuotraukoje jam, kaip autoriui, svarbiausia perteikti žmogaus emocijas. „Man nuotraukoje svarbiausia – žmonės. Ir antras planas. Dabar atrodo, na, kas čia tokio įdomaus, bet po daugelio metų šitos nuotraukos bylos istoriją. Daug žmonių iš tų nuotraukų bus išmirę, bet liks tų, kurie juos atpažins ir prisimins“, – sakė fotografas.
Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją
Didžiausio atgarsio sulaukusi autoriaus nuotrauka šioje parodoje – iš Biržų rajono valdininkų susitikimo su vabalninkiečiais, kuriame buvo gvildenamas Salomėjos Nėries gatvės pavadinimo keitimo klausimas.
Nuotraukoje – visiems taip pat labai gerai pažįstama Palaimos kaimo gyventoja Joana Pečiulienė, save vadinanti „Visos Lietuvos davatka“, iškėlusi kryžių prieš vicemerę Astrą Korsakienę ir kitus susitikime dalyvavusius rajono valdininkus.
„Davatka aršiai gynė Salomėją Nėrį, teisindama, kad poetė, kaltinama kolaboravimu su sovietais, būdama mirusi negali apsiginti, ir prašė valdininkų palikti gatvės pavadinimą nekeistą“, – prisimena tos dienos įvykius S. Vadapolas, pridūręs, kad apie kiekvieną nuotrauką galintis pasakoti valandų valandas.
„Buvau Rumšiškėse, bažnyčioje vyko atlaidai. Akį patraukė tokia mergina su veido kauke. Lauke klūpo prie našlaičių vazonėlio. Žiūriu ir galvoju, kokie vargai ją prispaudė, kokios mintys slegia, kad ji šitaip…“ – kalbėjo fotografas.
Nemokykit jaunimo gyventi
Kadangi S. Vadapolo fotografijų paroda norėta atskleisti gyvenimo spalvingumą, tai ir autorius, nugyvenęs garbingą amžių (fotografui pernai spalį sukako 86 metai – aut. past.), pasidalijo įžvalgomis apie gyvenimą.
„Gyvenimas yra labai margas ir nevienodas. Džiaugiuosi, kad jis su metais tik gerėja materialine prasme. Bet kai kas ir blogėja – žmonių santykiai. Dabar žmonės labai susvetimėję, metų metus vieni su kitais nebesišneka. Tas labai matyti.
Dar pastebiu, kad vyresni vis linkę mokyti jaunimą, kaip gyventi. O aš sakau, kad geriau vyresniems nesikišti, nes jaunimas savo gyvenimą gyvena ir vyresnių patarimų nelabai klauso. Štai, pavyzdžiui, mano anūkė – neseniai sužinojau, kad ištekėjo. Niekam nesakė, kad tuoksis, o kai susituokė, pasidžiaugė. Ech, bet jeigu jai taip gerai…
Gyvenime teko fotografuoti daug laidotuvių. Anksčiau šarvojimas trukdavo net kelias dienas, o dabar madinga laidoti urnose. Anksčiau žmonės sau siūdavosi rūbus, nes jų nebūdavo, o dabar gyvename aprangos pertekliuje ir visi nori užsienietiškų“, – dėstė S. Vadapolas.
Likimas ir… svarbiausia taisyklė
Fotografo duona S. Vadapolui nesvetima nuo 15 metų. „Pirmasis mano, kaip fotografo, uždarbis buvo – daryti nuotraukas sovietiniams pasams. Užtraukta balta paklodė, ir tame fone fotografuoji. Negalvojau dar tada, kad būsiu fotografas, kad suskaičiuosiu šešiasdešimt penktą parodą, kad būsiu nufotografavęs beveik visų Lietuvos prezidentų portretus. Tad galiu pasakyti, kad gyvenimas nenuspėjamas. Mano tėtis jaunystėje buvo įsižiūrėjęs tokią Rauduvaitę Pranutę, bet gyvenimas taip sudėliojo, kad apsivedė su mano mama. O man gyvenimas taip susiklostė, kad vedžiau Rauduvaitės Pranutės dukterį Veroniką Petrėnaitę. Kas galėjo pagalvoti?“ – likimo atsitiktinumais stebėjosi S. Vadapolas.
Jo žodžiais, gyvenime tiek daug teko patirti, kad drąsiai galėtų rašyti memuarus. Įamžinta daugybė renginių akimirkų, bendrauta su daugybe įvairiausių žmonių, nuolat būta svarbių įvykių ir aktualijų sūkuryje, tačiau… Per visą gyvenimą jis sako vadovavęsis pagrindine taisykle – iš renginio neišeiti paskutiniam, nes „per ilgai užsibuvus visko gali nutikti“.
Kartas jungianti Mojava
Tą pačią dieną bendruomenės namuose apžiūrėta ir kita S. Vadapolo nuotraukų paroda „Kartas jungianti Mojava“. Kaip žinia, 2023 metų gruodžio 1-ąją Šukionių kaimo Mojava (Gegužinės pamaldos) pripažinta nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Parodoje sudėtos akimirkos iš Mojavos susibūrimų ir giedojimo šukioniečių Alfonso ir Valės Bajoriūnų sodyboje. Ši paroda – tikras Šukionių bendruomenės pasididžiavimas. Per Šv. Mato atlaidus (alutinio šventę) ją apžiūrėjo per šimtas dalyvių.
Fotografas pabrėžė, kad prie abiejų parodų atsiradimo finansiškai prisidėjo Šukionių bendruomenės pirmininkė, ūkininkė Rita Bieliakienė, o parodos „Kartas jungianti Mojava“ atsiradimą parėmė ir Biržų rajono savivaldybė.
Žymių kraštiečių atminimui
S. Vadapolas tądien pristatė ir vabalninkiečio Algirdo Garbausko sudarytą leidinį „Vabalninko parkas“, kuriame pateikiama Vabalninko miesto parko apžvalga, tiksliau – jame esančios skulptūros, fotografuotos S. Vadapolo. Gaila, tačiau leidinio sudarytojas A. Garbauskas pristatyme dalyvauti negalėjo. „Šita knygelė yra mūsų abiejų su Algirdu iniciatyva ir lėšomis. Tiražas ribotas, bet greitu metu bus ir papildymas“, – žadėjo fotografas.
Pasak jo, šio leidinio tikslas – šviesti visuomenę apie Vabalninko istoriją ir šiame krašte gyvenusius garsius žmones. Taip pat ši knygelė būtų pravarti ir Vabalninką norintiems aplankyti turistams.
Šukionių kraštas ypač didžiuojasi kraštietės, buvusios Šukionių bendruomenės pirmininkės, bendruomenių idėjos puoselėtojos Biržų rajone Nijolės Šatienės, Anapilin išėjusios prieš dešimtmetį, atminimu. Ta proga bendruomenės namuose jai įrengtas atminimo kampelis.
Jaukūs šventiniai pusryčiai
Gaspadinės stalą nuklojo patiekalais – kas privirė virtienių su plaučiukais ar bulvių koše, su varške, o kas prikepė įvairiausių blynų. Kaip ir pridera tikroms Užgavėnėms, netrūko ir liaudiškos muzikos – akordeonu grojo ir dainas traukė Rima Bitinienė.
Bendruomenės pirmininkė Rita Bieliakienė sako, kad tokie jaukūs šventiniai pusryčiai prie bendro stalo su karšta arbata galėtų tapti gražia kasmetine bendruomenės tradicija.
O kaipgi laikosi Šukionių bendruomenė? Pasiteiravome bendruomenės pirmininkės. R. Bieliakienė pasidžiaugė, kad bendruomenės iniciatyva atgaivintas muziejus jau sulaukia pirmųjų lankytojų. Daugiausia tai – moksleivių grupės iš įvairių ugdymo įstaigų.
„Muziejus vis dar pildomas ir tvarkomas, turistų srautams kol kas nesame atviri“, – pažymėjo R. Bieliakienė.
Visai neseniai bendruomenės namuose pradėjo veikti ir mainų turgelis, paremtas tvarumo principu. Gyventojai gali atnešti geros kokybės, bet jiems nebereikalingus daiktus ir mainais išsirinkti tai, kas labiausiai tinka ar patinka. Norintieji pasidairyti po mainų turgelį ar jį papildyti, turėtų iš anksto kreiptis į bendruomenės pirmininkę R. Bieliakienę telefono numeriu 0 612 83 952.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.