Stumdosi žiema su pavasariu, nors tu ką. Dieną pavasaris šiek tiek vietos po saule atsikovoja. Tačiau naktį žiemos likučiai vėl į laukus ir kiemus atsėlina. Sniegelio pabarsto. Žemę šalčiu sukausto. Gali būti, kad pavasaris negali žiemos įveikti todėl, nes mes jam menkai padėjome. Dėl suprantamų priežasčių per Užgavėnes žmoniškai žiemos neišvarėme. Tad turime tai, ką turime.
Apskritai, kol kas menkai galime gamtos procesus reguliuoti. Kol kas daug ką darėme, kad gamtai pakenktume. Dabar keliame žalias vėliavas ir žadame žygiuoti žaliąja kryptimi. Ne vienerių metų reikės, kol gamtai padarytas skriaudas išpirksime. Pavyks su sąlyga, jei būsime geri, nuoširdūs. Deja, ne visada mums tokiais būti pavyksta. Mat mumyse, panašiai, kaip žiema su pavasariu, nuolat grumiasi gėris ir blogis. Dėl vietos mūsų širdyse ir mintyse nuolat kaunasi rūpestis kitų gerove su savanaudiškumu.
***
Kas paima viršų – rūpestis kitais ar saviškiais – dažnai išlenda į paviršių politikoje. Dauguma politikų per rinkimus skelbia karštą meilę pasauliui, Lietuvai ar Biržams. Vieni nuoširdžiai tiki savo žodžiais, kiti tai sako su vidine abejone. Prieš veidrodį namuose kalbą repetuoja, o paskui tą patį sako salėje iš tribūnos, gatvėje, turguje. Gražiai nusifotografuoja ir tokį gražų save ant tvorų kabina. Ar matėte kada rinkiminį plakatą, kuriame nufotografuotas piktas ar liūdnas kandidatas, kandidatė?! Visi – šilkiniai ar cukriniai – avinėliai bei avelės!
***
Iš nupudruotų ir nugrimuotų kandidatų išrenkame pačius gražiausius ir geriausius. Tada ir išrinktieji patiki, kad yra patys geriausi. Nors eidami į rinkimus nebuvo tuo tikri. Mes jiems valdžią patikėjome, ir žiūrime, kas iš to išėjo.
***
Štai vos šimtas valdžios dienų praėjo, o saviškiams jau kai kas nubyrėjo. Šiltos vietos, gerai apmokamos pareigos. Pranešama, kad apie valdžioje esančios partijos patriarchą bus kuriamas dokumentinis filmas, kuriam skirta 184 tūkstančiai eurų. Nebe pirmas toks filmas apie šį garbingą ir žinomą žmogų. Turime pavydėti? Piktintis? Tegul ir kitos partijos, kai tik gauna valdžią, ima ir kuria apie saviškius filmus ar serialus! Kaip kas nori, taip sudėlioja taip vadinamus prioritetus. Vieni filmus kuria, o kiti gatves saviškiams asfaltuoja. Taip yra, taip ir bus? Vargu ar galima ką nors pakeisti. Kodėl?
***
Liaudies patarlė sako: blogai padėtas daiktas ir gerą žmogų iš kelio išveda. Patariama savo turtą saugoti, užrakinti septyniomis spynomis. Palikai duris atlapas, vos ne pats lieki kaltas, kad tavo gerą kažkas nugvelbė. Po rinkimų, naujai valdžiai patikime mūsų bendrą turtą, antspaudą ir kitus valdžios įgaliojimus. Tik labai šventas žmogus nepaims, kai galima paimti, sau nė kapeikos. Iš tiesų: per rinkimų kampaniją gaišo brangų laiką, eikvojo savo pinigų, tad negi nieko geresnio nepriklauso?! Jeigu ir nepasinaudosi tarnybine padėtimi savo giminės ar bičiulių naudai, negi kas patikės?! Taip ir susiklosto reikalai šioje ašarų pakalnėje. Gal kitaip jie susidėlioti ir negali?
***
Tikima, kad kiekvienam darbui reikia meilės. Be jos joks darbas nesiseks, kris iš rankų. Todėl ypač politikoje, norint ką nors pasiekti, deklaruojama meilė ir pasiaukojimas supančiam pasauliui. Tačiau žmonių sielų žinovai sako, jog meilė aplinkiniams prasideda nuo meilės sau. Tad pirma – viskas sau, o paskui, kas liks – kitiems?! Jeigu nemylėsi savęs, tai, apskritai, nežinosi, kas ta meilė yra? Bus tik tuščias žodis? Prieiname prie išvados, kad pasaulis, kurį kuriame, prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Todėl tas pasaulis toks margas. Sunkiai suvokiamas. Matyt. Juk negalime įlįsti ne tik į svetimą, bet dažnai ir į savo sielą.