RUDENS PASTABOS, KAI APLANKO ILGESYS, LIŪDESYS IR GEDULAS

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Il­ge­sys mus puo­la, kai su­pran­ta­me, kad lai­kas ne­grįž­ta­mai nu­si­ne­šė praė­ju­sias die­nas. Me­džiai pa­va­sa­rį už­siau­gins nau­jus, pa­na­šius į ru­de­nį pra­ras­tus, la­pus. O mes jau tik­rai ne­pa­tir­si­me to, ką iš­gy­ve­no­me prieš me­tus ar net va­kar. Pri­si­mi­nė­me, kad pran­cū...

Il­ge­sys mus puo­la, kai su­pran­ta­me, kad lai­kas ne­grįž­ta­mai nu­si­ne­šė praė­ju­sias die­nas. Me­džiai pa­va­sa­rį už­siau­gins nau­jus, pa­na­šius į ru­de­nį pra­ras­tus, la­pus. O mes jau tik­rai ne­pa­tir­si­me to, ką iš­gy­ve­no­me prieš me­tus ar net va­kar. Pri­si­mi­nė­me, kad pran­cū­zų ra­šy­to­jas Mar­se­lis Prus­tas yra pa­ra­šęs sep­ty­nių ro­ma­nų epo­pė­ją „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“.

– Vie­ną iš šių kny­gų – „Sva­no pu­sė­je“ – jau­nys­tė­je per­skai­čiau. Pa­ti­ko. Ta­čiau vi­sų epo­pė­jos kny­gų neį­vei­kiau, nes rei­kė­tų per­skai­ty­ti gal ke­tu­ris tūks­tan­čius pus­la­pių, – apie praė­ju­sio lai­ko paieš­kas at­si­lie­pė bi­čiu­lis Sta­sys. Ir pa­krei­pė kal­bą apie il­ge­sį į ki­tą pu­sę: – Aš daž­nai pa­siilgs­tu vai­kų, gi­mi­nai­čių. Pats va­žiuo­ju į sve­čius ar­ba pa­si­kvie­čiu pa­si­sve­čiuo­ti. Ta­čiau keis­tas da­ly­kas – po ge­ro pus­die­nio bend­ra­vi­mo, po kal­bų apie svei­ka­tą, po­li­ti­ką, ky­la no­ras kuo grei­čiau su ar­ti­mai­siais at­si­svei­kin­ti. Gal ki­tiems taip ne­bū­na. Gal tik man vie­nam, su­lau­kus bran­daus am­žiaus vis daž­niau no­ri­si lik­ti tik su sa­vi­mi?

Il­ge­sys tu­ri ir dau­giau pa­vi­da­lų. Tai ne tik ar­ti­mų­jų ar­tu­mo troš­ki­mas. Il­gi­mės ir tam tik­ro gy­ve­ni­mo tarps­nio, ku­ria­me bu­vo daug lai­mės ir džiaugs­mo. Il­gi­mės ir tė­viš­kės ar na­mų, kai to­liau nuo jų at­si­du­ria­me. Fi­lo­so­fi­jo­je net yra są­vo­ka, die­viš­ka­sis ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, kai užei­na no­ras siek­ti pra­smin­ges­nio gy­ve­ni­mo. Tad ver­tin­gas tas il­ge­sys. Pas­te­bė­ta, jog daž­nai jis vaikš­to už pa­ran­kės su liū­de­siu. Toks pa­si­vaikš­čio­ji­mas daž­nai ne vie­ną nu­tei­kia kū­ry­bai.

APIE LIŪDESĮ

Tad ir liū­de­sys šio bei to ver­tas. Be jo – nie­kur. Juk ne kar­tą liū­dė­jo­me, kai ne­te­ko­me ar­ti­mų­jų, kai su­klu­po­me gy­ve­ni­me ar ne­te­ko­me bran­gių da­ly­kų. Sus­pau­da­vo šir­dį. Už­pul­da­vo gai­les­tis sau ir ki­tiems. Kil­da­vo no­ras at­si­tver­ti sie­na nuo pa­sau­lio…

– Ta­čiau liū­de­sys mus mo­ko gy­ven­ti be to, ko ne­te­ko­me. Lai­mė­ti mes vi­si mo­ka­me, o pra­lai­mė­ti rei­kia mo­ky­tis, – fi­lo­so­fiš­kai į liūd­nus rei­ka­lus at­si­lie­pė Sta­sys. – Tas, ku­riam gy­ve­ni­me vi­są lai­ką vis­kas ge­rai ėjo­si, ne­mo­ka iš­tver­ti net men­ko pra­lai­mė­ji­mo. O gy­ve­ni­mo ne­gan­dų vė­ty­tas ir mė­ty­tas vis­ką iš­tve­ria leng­viau. Juk ne vel­tui sa­ko­ma, kad už vie­ną muš­tą du ne­muš­tus duo­da.

Išei­tų, kad ir liū­de­sys mums rei­ka­lin­gas. Jis pa­de­da gi­liau su­pras­ti gy­ve­ni­mą, už­grū­di­na. Liū­de­sio nė­ra ko bi­jo­ti – užė­jo, ir praeis. Ga­li­ma ir pa­verk­ti – ki­tą kar­tą ir di­des­nius liūd­nu­mus leng­viau įveik­si­me.

Tu­ri­me mums rei­ka­lin­gus il­ge­sį ir liū­de­sį. Dar tu­ri­me ir ge­du­lą. Juk ką tik per Vė­li­nes išė­ju­sių­jų ge­dė­jo­me.

APIE GEDULĄ

Mes daž­niau­siai ge­di­me po ar­ti­mo žmo­gaus mir­ties. Iš­gy­ve­na­me vi­di­nį siel­var­tą. Ir yra ge­du­las – išo­ri­nė raiš­ka, kaip ne­tek­tį iš­gy­ve­na­me pa­gal tam tik­rus pa­pro­čius, el­ge­sį, net ap­ran­gą.

Su­vo­kia­me, jog pra­ra­do­me žmo­gų ne­grįž­ta­mai. Ži­no­me, kad mir­tis ap­si­lan­kė ne­prik­lau­so­mai nuo mū­sų va­lios. Ta­čiau grau­žia­mės. Ap­lan­ko ir kal­tės jaus­mas. Lie­tu­vo­je priim­ta ar­ti­mo­jo ge­dė­ti me­tus. Dė­vi­me tam­sius dra­bu­žius. Su­si­lai­ko­me nuo pra­mo­gų.

– Yra ir vals­ty­bi­nis ge­du­las. Štai Len­ki­jo­je po šau­dy­nių, kai gat­vė­je bu­vo nu­žu­dy­ti še­ši žmo­nės, pa­skelb­tas dvie­jų die­nų ge­du­las. Ir Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jo­se Briu­se­ly­je to­mis die­no­mis bu­vo nu­leis­tos vė­lia­vos. Jaut­ru, – pa­ste­bė­jo pa­šne­ko­vas Sta­sys. Ir tę­sė: – Tuo pat me­tu Uk­rai­no­je – fron­te ir mies­tuo­se – kas­dien žū­va daug dau­giau žmo­nių. Tik mes ne­ge­di­me kar­tu su uk­rai­nie­čiais, nors sa­ko­me, jog jie ko­vo­ja net tik už sa­vo, bet ir už mū­sų lais­vę.

Gal neį­ma­no­ma ge­dė­ti dėl vi­so pa­sau­lio ne­lai­mių. Dėl jų jau ir taip mus puo­la dep­re­si­jos. Net ky­la no­ras ap­si­kas­ti nu­kir­tu­siais la­pais. Ir taip ap­si­sau­go­ti jei nuo pa­sau­lio ne­gan­dų, tai bent nuo vie­no per Lie­tu­vos nak­tį skren­dan­čio dro­no.

Gal ge­riau spal­vo­tus me­džių la­pus paim­ti į del­nus. Ir ran­ko­mis ir šir­di­mi pa­jus­ti bu­vu­sį va­sa­ros džiu­ge­sį.

PABAIGA

To­kios ru­dens nuo­tai­kos. Be pa­mi­nė­tų jaus­mų – yra ir vie­nat­vė. Juk gims­ta­me ir mirš­ta­me vie­ni­ši.

Ta­čiau ba­la ne­ma­tė to vie­nat­vės. Ir taip daug liūd­no­kų min­čių į ra­ši­nį pri­ra­šė­me.