RUDENS DIENOS, KAI NET VĖLĖS SIEKIA BENDRYSTĖS – NENORI BŪTI VIENOS

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ne­mir­tin­gu­mą mes su­pran­ta­me taip, tar­si mir­tis mū­sų neiš­tiks ir gy­ven­si­me be pa­bai­gos. To­kios min­tys prieš­ta­rau­ja tik­ro­vei. Vi­si mir­si­me. Sus­tos šir­dis. At­si­du­si­me pa­sku­ti­nį kar­tą, ir iš­nyks kvė­pa­vi­mas. At­si­jungs sme­ge­nys. – Ta­čiau plu­ša ge­nų in­ži­...

Ne­mir­tin­gu­mą mes su­pran­ta­me taip, tar­si mir­tis mū­sų neiš­tiks ir gy­ven­si­me be pa­bai­gos. To­kios min­tys prieš­ta­rau­ja tik­ro­vei. Vi­si mir­si­me. Sus­tos šir­dis. At­si­du­si­me pa­sku­ti­nį kar­tą, ir iš­nyks kvė­pa­vi­mas. At­si­jungs sme­ge­nys.

– Ta­čiau plu­ša ge­nų in­ži­nie­riai, ka­mie­ni­nių ląs­te­lių spe­cia­lis­tai, steng­da­mie­si ati­to­lin­ti mir­tį, – at­si­lie­pė bi­čiu­lis Sta­sys. Ir tę­sė: – Su­ma­nūs gy­dy­to­jai jau mo­ka pa­keis­ti žmo­nėms or­ga­nus, at­ski­ras kū­no da­lis.

Ta­čiau iki ka­pi­ta­li­nio kū­nų re­mon­to, kad il­gai ir nuo­bo­džiai gy­ven­tu­me, dar to­li.

To­dėl nuo se­nų lai­kų vil­tys krei­pia­mos į sie­los ne­mir­tin­gu­mą.

Dau­ge­ly­je pa­sau­lio kul­tū­rų mir­tis ver­ti­na­ma ne kaip žmo­gaus gy­ve­ni­mo pa­bai­ga, o kaip sie­los per­si­kė­li­mas į dva­si­nį pa­sau­lį. Išei­tų, jog kol kas nė­ra nė vie­no ga­ran­tuo­to bū­do, kaip pa­siek­ti am­ži­ną gy­ve­ni­mą? Nors šių die­nų me­di­ci­na da­ro ste­buk­lus, įvai­riais bū­dais pa­tys brau­na­mės į sie­los gel­mes.

MIRTĮ ĮVEIKS KOMPIUTERIŲ ŽINOVAI?

Dar grei­čiau nei me­di­kai į prie­kį ei­na in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tai. Elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je ju­da pi­ni­gai, dar­bai, mū­sų mintys… Dirb­ti­nis in­te­lek­tas žai­biš­kai spren­džia už­da­vi­nius, pa­tei­kia in­for­ma­ci­ją, dai­nuo­ja, gro­ja, piešia… Ir jis tai da­ro ne iš šven­tos dva­sios, o su­rin­kęs ir api­bend­ri­nęs mū­sų gy­ve­ni­mų pa­tir­tį. Yra nuo­mo­nė, kad taip ga­li­me pa­siek­ti skait­me­ni­nį ne­mir­tin­gu­mą. Tam rei­kia žmo­gaus są­mo­nę su pro­tu ir pri­si­mi­ni­mais įra­šy­ti ir per­kel­ti į skait­me­ni­nę erd­vę. Ir kiek­vie­no iš mū­sų są­mo­nė at­si­durs ne­mir­tin­guo­se kom­piu­te­riuo­se. Tu­ri­me skait­me­ni­nes ka­pi­nes, kur ga­li­me nei­šė­ję iš na­mų kom­piu­te­ry­je ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ir pa­žįs­ta­mų žmo­nių ka­pus. Gal ne už kal­nų lai­kas, kai tais ne­mir­tin­gais kom­piu­te­riais ga­lė­si­me pri­si­jung­ti prie išė­ju­sių­jų sie­lų?

– Aš ne kar­tą ne­mir­tin­gų da­ly­kų jau esu pa­ste­bė­jęs feis­bu­ke. Ga­li­ma pa­si­dai­ry­ti mi­ru­sių žmo­nių sve­tai­nė­se. Pa­si­žiū­rė­ti nuo­trau­kų, pa­ma­ty­ti vaiz­do įra­šų. Ma­čiau ir gim­ta­die­ni­nių svei­ki­ni­mų tiems, ku­rių jau ne­bė­ra tarp mū­sų, – apie in­ter­ne­ti­nę erd­vę nuo­mo­nę pa­sa­kė Sta­sys.

Ne­mir­tin­gu­mą ga­li­ma pa­siek­ti ir įpras­tais bū­dais. Juk sa­ko­ma, kad kai ku­rie moks­li­nin­kų, me­ni­nin­kų dar­bai ne­mir­tin­gi. Jie iš­lie­ka am­žiams ir po ge­ni­jų mir­ties.

VĖLĖS MUS LANKO NE TIK PER VĖLINES?

Iš kla­jo­nių elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je, ne­mir­tin­gu­mo paieš­kų vėl su­grį­žo­me prie to, nuo ko pra­dė­jo­me. Prie vė­lių ap­si­lan­ky­mų.

– Aš ma­nau, kad yra nuo­la­ti­nė bend­rys­tė su tais, ku­rie Ana­pi­ly­je. Štai aš ma­mos ne­tu­riu be­veik dvi­de­šimt me­tų, bet daž­nai iš­girs­tu ma­mos kaž­ka­da gar­siai pa­sa­ky­tus pa­ta­ri­mus, pa­juo­ka­vi­mus. Ir prieš ke­lias­de­šimt me­tų ar dar se­niau pa­sa­ky­ti žo­džiai to­kie gy­vi, tar­si bū­tų ką tik į dik­to­fo­ną įra­šy­ti, – pa­sa­kė Sta­sys. Ir trum­pam nu­ti­lo.

Pri­si­mi­nė­me, kad šių me­tų No­be­lio fi­zi­kos pre­mi­ja pa­skir­ta JAV pro­fe­so­riui Fran­ci­sui Hal­ze­nui už in­dė­lį ku­riant An­tark­ti­do­je esan­čią neut­ri­nų ob­ser­va­to­ri­ją. Už jo­je at­ras­tus di­de­lės ener­gi­jos kos­mi­nius neut­ri­nus. Neut­ri­nai – be­veik ma­sės ne­tu­rin­čios, sun­kiai pa­gau­na­mos da­le­lės. Jos ne­truk­do­mai skrie­ja per Vi­sa­tą iš to­li­miau­sių kos­mi­nių šal­ti­nių. Kiek­vie­ną se­kun­dę per mū­sų kū­nus kiau­rai praei­na tri­li­jo­nai neut­ri­nų, ta­čiau mes to vi­siš­kai ne­jau­čia­me. O gal jau­čia­me? Gal tai ir yra pri­si­mi­ni­mai apie išė­ju­sius mums ar­ti­mus žmo­nes? Juk moks­li­nin­kai sa­ko, kad neut­ri­nai yra in­for­ma­ci­jos ne­šė­jai.

Pa­sau­lio pa­ži­ni­mas tę­sia­si. Gal ir tik­ras vė­les, kaip ir tuos pa­slap­tin­gus neut­ri­nus, at­ra­si­me. Ir su jo­mis bend­rau­si­me daž­niau ir ar­ti­miau, nei da­bar da­ro­me per Vė­li­nes.

Gal bus taip, gal ki­taip. Gy­vi bū­si­me, pa­ma­ty­si­me. Ta­čiau aiš­ku, kad pri­va­lo­me švęs­ti ne tik Gy­ve­ni­mą, bet ir Mir­tį.