Dalius Birinis – auksinių rankų žmogus. Tai toks vyras, apie kurį galima pasakyti – už jo kaip už pečiaus. Šis posakis Daliui labai tinka ir dėl to, kad D. Birinis yra krosnių meistras. Kadaise paprastoje mūrininko profesijoje išgirdęs muziką, vėliau susidomėjęs krosnimis, šiandien jis teigia, kad kiekviena krosnis – kaip atskiras gyvenimas. Krosnininko amatas, kadaise Lietuvoje buvo vienas pagrindinių, nes be molinės krosnies nebuvo įsivaizduojama nė viena troba. Bent jau Biržuose, panašu, jis ir šiandien gyvuoja sėkmingai. „Biržiečių žodis“ šiandien kalbina unikalaus, bet, deja, nykstančio amato meistrą.
Krosnis kaip kombainas
Būdamas ketverių Dalius atsikraustė į Biržus iš Parovėjos kaimo, kuris yra du kilometrai nuo Papilio miestelio. „Vienkiemyje, prie gražaus miškelio gyveno seneliai. Jie turėjo didelę krosnį kaip kombainą – duonkepė, viryklė ir šilta sienelė. Man, vaikui, ji atrodė labai didelė, baltai nudažyta“, – prisimena Dalius.
„Baigus mokyklą iškilo dilema, kur stoti mokytis. Nutariau metus padirbėti, o tada, maniau, žinosiu, kur mokytis. Vaikiškas protas!“- šypsosi D. Birinis.
Jis įsidarbino ATI (autotransporto įmonė) pagalbinėje statybininkų brigadoje. Ten krito į akį mūrininko darbas: „Meistras labai gražiai mūrijo – ir plytą su kelne (mūrininko mentelė) pastuksena, ir košę nuo mūro nugrando… Skambėjo kaip muzika. Apsisprendžiau – nuėjau į tuometinę rajoninę statybos organizaciją (RSO) ir paklausiau, ar nepasiųstų manęs mokytis į mūrininkų kursus. Taip atsiradau statybų pasaulyje“, – pasakoja D. Birinis.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Per Užgavėnes – vestuvės Stačiūnuose