Saulėtas vasario 5 dienos su rytas su kava ir Baranova. Gyva. Jos tekstuose. Niekada Jūratės Baranovos nepažinojau, nuo vasaros ketinau paimti interviu, vos atvykusi į Biržus. Prisiruošiau. Praeitą savaitę gavau atsakymą: „Labai sergu...“
„Remiantis istorijos šaltiniais, istorikai bando rekonstruoti kitų žmonių patirtį. Istorija – tai ne mano praeitis, sako Arvydas Šliogeris. Patyrimas yra jusliškas. O istorija reikalauja peržengti asmeninę juslinę patirtį. […] Prie istorijos galima bandyti artėti kiek iš kitos [..] perspektyvos: ne siekiant rekonstruoti patirtį pačią savaime, o bandant ją įpinti į mūsų asmens tapatumą apgaubiantį pasakojimą“, – rašo Jūratė savo esė „Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu“.
Dabar tuo pačiu principu artėju prie jos aš. Ši daugelio kultūros žmonių tapatumo dalis, tapusi tokia per savo tekstus.Tų, kurie jos nepažinojo.
Kreipdamasi į ją dėl interviu dar norėjau pridurti – „mano paauglystės savaitgalio rytai neįsivaizduojami be Jūsų tekstų, skaitant pas mamą „Šiaurės Atėnus“. Parašiau. Ištryniau, pagalvojusi, kad savo santykį teisingiausia sau ir pasilikti.
Kartais niekada nežinai, kad tavo rašomi laiškai kitam žmogui, gali tapti paskutinėmis pasaulio žinutėmis jam. Banalu, bet tuomet galbūt šiek tiek kitaip jas rašytume. O gal ir taip pat.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Laimėjo taures Vilniuje