Povilas Mikalajūnas: „Jei turėčiau burtų lazdelę, padaryčiau, kad niekas negalėtų per prievartą pakeisti kitų gyvenimų“

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, iš ko­kios šei­mos esa­te ki­lęs, ko­kios svar­biau­sios ver­ty­bės atė­jo iš Jū­sų tė­vų na­mų?

– Esu ki­lęs iš ei­li­nės ko­lū­kie­čių šei­mos, gy­ve­nu­sios prie­mies­ti­nia­me ko­lū­ky­je ša­lia Pas­va­lio. Tė­vas bu­vo sta­ty­bos bri­ga­di­nin­kas, ma­ma – na­mų šei­mi­nin­kė. Bu­vau jau­niau­sias iš ke­tu­rių vai­kų. Ma­lo­niau­si pri­si­mi­ni­mai – ne­su nei ma­tęs pa­kel­tos ran­kos, nei gir­dė­jęs gar­ses­nio žo­džio jiems bend­rau­jant. Jei ir bū­da­vo ko­kių ne­su­ta­ri­mų, juos iš­spręs­da­vo vai­kams ne­gir­dint.

– Ko­kias ver­ty­bes per­da­vė­te sa­vo vai­kams?

– Ra­my­bę stre­si­nė­se si­tua­ci­jo­se, kant­ry­bę ir kri­ti­nį mąs­ty­mą, įpro­tį vi­sa­da tik­rin­ti fak­tus. Pir­ma pa­dė­ti, o ta­da klaus­ti, ar rei­kia pa­gal­bos. Kai blo­gai, ir­gi ga­li­ma juok­tis.

– Kuo ir kaip šian­dien gy­ve­na li­be­ra­las Po­vi­las Mi­ka­la­jū­nas? Kas džiu­gi­na, liū­di­na?

– Šei­ma – na­mai – ke­lio­nės – po­li­ti­ka – ho­bis – veik­la so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Liū­dė­ti nė­ra lai­ko, džiaug­tis rei­kia li­ku­siu gy­ve­ni­mu.

– Ar ruo­šia­tės ki­tais me­tais da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se į ra­jo­no Ta­ry­bą? Ko­dėl?

– Ruo­šiuo­si ir ti­kiuo­si dar bū­ti nau­din­gas vi­suo­me­nei. Tik vie­na yra ruoš­tis, o ki­ta – bū­ti iš­rink­tam. Tai jau spren­džia rin­kė­jai, rei­tin­guo­da­mi są­ra­šą.

– Bir­žų sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je esa­te ne nau­jo­kas. Kuo pa­si­žy­mi ši Ta­ry­ba?

– Po dvie­jų de­šimt­me­čių per­trau­kos ši Ta­ry­ba at­ro­do vi­sai ki­taip. Di­des­ni rei­ka­la­vi­mai po­li­ti­kams, daug di­des­nis vie­šu­mas, ge­riau pa­reng­ti klau­si­mai, ne­pa­ly­gi­na­mai leng­viau gau­ti pa­pil­do­mos me­džia­gos, la­biau de­ri­na­mos nuo­mo­nės koa­li­ci­jo­je. Nors po­li­ti­ka­vi­mo ir no­ro pa­si­ro­dy­ti taip pat pa­dau­gė­jo.

– Ko­kia, Jū­sų nuo­mo­ne, yra po­li­ti­ko pa­skir­tis?

– Pla­tes­nis ma­ty­mas, ge­bė­ji­mas ap­gin­ti nuo­mo­nę ir priim­ti spren­di­mus. Tik­rai ne do­va­nų da­li­ji­mas ir tuš­čios kal­bos. Ne­ža­dė­ti to, kas nuo ta­vęs vi­siš­kai ne­prik­lau­so. Gai­la, kad daž­nai rin­kė­jas my­li aki­mis ir au­si­mis.

– Ko­kius tiks­lus sau kė­lė­te ir ke­lia­te pa­si­rink­da­mas po­li­ti­ko ke­lią? Kaip se­ka­si juos įgy­ven­din­ti?

– Tik­rai jau­čiu, kad į ma­no nuo­mo­nę įsi­klau­so­ma ir frak­ci­jo­je, ir Ta­ry­bo­je, ir ko­mi­si­jo­se ar dar­bo gru­pė­se.

– Ko­kios trys di­džiau­sios, Jū­sų nuo­mo­ne, pro­ble­mos Bir­žuo­se, ku­rias rei­kia sku­biai spręs­ti?

– Ra­jo­no ke­liai ir gat­vės – tai vi­sos Lie­tu­vos pro­ble­ma, van­den­tie­kis ir van­dens ko­ky­bė, su­si­dė­vin­tys me­lio­ra­ci­jos tink­lai.

– Jūs esa­te po­li­ti­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas. Kas Jums yra Tė­vy­nės mei­lė, pa­trio­tiz­mas?

– Kuo dau­giau pa­sau­lio ten­ka pa­ma­ty­ti, tuo la­biau ver­ti­nu gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. Tu­ri­me vis­ką da­ry­ti dėl ša­lies sau­gu­mo.

– Jū­sų po­žiū­ris į šian­die­ni­nę val­dan­čių­jų po­li­ti­ką?

– Nie­ko ge­ro ne­bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis po pir­mų­jų me­lu pa­grįs­tų žings­nių. Bent kol kas ne­pa­da­ry­ta nie­ko, ko ne­bū­tų ga­li­ma pa­tai­sy­ti. Gal po koa­li­ci­jos per­for­ma­vi­mo tų ban­dy­mų pa­kenk­ti – bal­ta­ru­siš­kų trą­šų blo­ka­dos švel­ni­ni­mo, ko­vos dėl įta­kos LRT, san­ty­kių su Ki­ni­ja at­kū­ri­mo – su­ma­žės.

– Da­bar daž­nai ga­li­ma iš­girs­ti: ar už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me? O kaip Jums at­ro­do, ar po 35-erių Nep­rik­lau­so­my­bės me­tų esa­me ten, kur no­rė­jo­me bū­ti?

– Jei ne­bū­tu­me ten, kur esa­me, bū­tu­me Ar­mė­ni­jos ar Mol­do­vos ly­gio, vi­siš­kai nuo Mask­vos už­gai­dų pri­klau­so­ma „vals­ty­bė“. Taip, Vy­riau­sy­bės kei­čia­si, klai­dų da­ro­ma, bet Lie­tu­vai pa­vy­ko iš­lai­ky­ti pa­si­rink­tą ke­lią su ci­vi­li­zuo­ta Eu­ro­pa. Pri­ta­riu po­sa­kiui, kad Lie­tu­vo­je dar nie­ka­da taip ge­rai ne­gy­ve­no­me, net ir da­bar, kai pa­sau­ly­je kas­dien vyks­ta pa­vo­jin­gi veiks­mai ir po­ky­čiai.

– Jūs il­gus me­tus bu­vo­te ke­li­nin­kas. Ko­kie ryš­kiau­si pri­si­mi­ni­mai ir žmo­nės iš to me­to?

– Per tuos 40 me­tų ir ke­liai, ir ko­lek­ty­vas kei­tė­si. Dar pri­si­me­nu di­de­lę da­lį da­bar jau as­fal­tuo­tų žvyr­ke­lių, smė­lio bars­ty­mą tie­siai iš ma­ši­nos kas­tu­vu, ran­ko­mis iš­krau­na­mus va­go­nus su drus­ka ir skal­da bei ma­ši­nos ra­tu tan­ki­na­mas už­lo­py­tas duo­bes. Gai­la, kad apie 2016 me­tus vals­ty­bė iš­brau­kė ke­lius iš stra­te­gi­nių ob­jek­tų są­ra­šo, „op­ti­mi­za­vo“ prie­žiū­rą, ir da­bar vi­sos kai­my­ni­nės ša­lys mus len­kia.

Ko­lek­ty­vą ga­liu pa­mi­nė­ti tik ge­ru žo­džiu. Nors dar­buo­to­jų skai­čius vi­są lai­ką ma­žė­jo, žmo­nės vi­sa­da atei­da­vo il­gam, ne­pa­bėg­da­vo po ke­lių mė­ne­sių ar me­tų.

– Kur įdo­miau – „ke­liuo­se“ ar po­li­ti­ko­je? Ko­dėl?

– Kaž­ka­da vie­na ki­tam ne­truk­dė, nors kar­tą gy­ve­ni­me te­ko rink­tis. Li­kau ke­liuo­se, nes po­li­ti­ka vi­sa­da yra lai­ki­nas da­ly­kas.

– Koks spor­tas Jums ar­čiau­siai šir­dies? Ko­dėl?

– Nie­ka­da ak­ty­viai ne­spor­ta­vau, kar­tais pa­žais­da­vau krep­ši­nį ke­li­nin­kų spar­ta­kia­do­se. Var­žy­bas žiū­riu re­tai, pa­si­do­miu krep­ši­nio, fut­bo­lo, leng­vo­sios at­le­ti­kos re­zul­ta­tais.

– Jūs mėgs­ta­te ke­liau­ti. Ko­kia ap­lan­ky­ta vie­ta pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį? Ko­dėl?

– Pir­mo­ji eg­zo­ti­nė ke­lio­nė į Hon­kon­gą tur­būt la­biau­siai įsi­mi­nė. Da­bar jau ap­lan­ky­tos 68 ša­lys, kiek­vie­na pa­li­ko sa­vų įspū­džių ir skir­tin­gų pa­tir­čių. Švie­žiau­si įspū­džiai – iš Ta­dži­kis­ta­no, kur vi­sas die­nas ma­tė­me Pa­my­ro kal­nus ir Af­ga­nis­ta­no pa­sie­nį, bet kas­dien vis ki­to­kius.

– Ko­kią dar ne­lan­ky­tą ša­lį no­rė­tu­mė­te ap­lan­ky­ti?

– Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją. Ja­po­ni­ją. Pe­ru su Ma­ču Pik­ču.

– Esa­te ir aist­rin­gas fo­tog­ra­fas. Pa­si­da­ly­ki­te įsi­min­ti­nais ke­lio­nių ir fo­tog­ra­fi­jos mo­men­tais.

– Fo­tog­ra­fuo­ju la­bai mė­gė­jiš­kai, sau ir grei­tai pa­ro­dy­ti so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, kad vi­siems drau­gams ne­rei­kė­tų at­ski­rai pa­sa­ko­ti, o vai­kai ma­ty­tų, ką vei­kia­me.

– Tu­ri­te įdo­mų po­mė­gį – alaus eti­ke­čių ko­lek­cio­na­vi­mą. Kuo Jus pa­trau­kė šis už­siė­mi­mas ir kiek jau eti­ke­čių yra ko­lek­ci­jo­je?

– Nuo vai­kys­tės vi­sa­da ką nors ko­lek­cio­na­vau, bet per il­gą lai­ką iš­si­gry­ni­no alaus at­ri­bu­ti­ka, iš da­lies ta­pu­si gy­ve­ni­mo bū­du – ko­lek­ci­nin­kų su­si­ti­ki­mai, ke­lio­nės po ga­myk­las.

Svar­biau­sia ko­lek­ci­jos da­lis – be­veik 200 tūkst. eti­ke­čių, apie 1000 lie­tu­viš­kų tau­rių ir bo­ka­lų, pa­dėk­liu­kai, ka­len­do­riu­kai, ženk­liu­kai alaus te­ma.

– Ko­kia įdo­miau­sia ko­lek­ci­jos is­to­ri­ja?

– Tur­būt ca­ri­nis gra­fo Tiš­ke­vi­čiaus alaus da­ryk­los ant­spau­das, ras­tas re­mon­tuo­ja­mo na­mo sie­no­je Bir­žuo­se ir nau­do­tas alaus sta­ti­nėms žy­mė­ti apie 1890 me­tus.

– Dau­giau kaip 40 me­tų gy­ve­na­te san­tuo­ko­je su žmo­na Ri­ma. Įvar­dy­ki­te, ko­kia yra stip­rios šei­mos pa­slap­tis – kaip įtik­ti žmo­nai, kad ji jaus­tų­si lai­min­ga? O gal prie­šin­gai – žmo­na su­pran­ta Jus iš pir­mo žo­džio? O gal yra kaž­kas ki­ta?

– Ri­ma – šei­mos va­rik­lis, idė­jų ge­ne­ra­to­rė ir štur­ma­nė ne tik ke­lio­nė­se, bet ir kas­die­ny­bė­je. Ma­nau, kad jai tai kai­na­vo ne­ma­žai ner­vų, to­dėl vi­sa­da lik­siu dė­kin­gas už tuos me­tus. Kaip tik šian­dien, lie­pos 24-ąją su­kan­ka 44 me­tai, kaip mes kar­tu san­tuo­ko­je.

– Ką Jums reiš­kia šei­ma?

– Svar­biau­sias gy­ve­ni­me da­ly­kas. Vi­sa ki­ta ne­tu­rė­tų pra­smės.

– Jū­sų žmo­na – mo­ky­to­ja. Sa­ko­ma, jog mo­ky­to­jas ir vir­tu­vė­je mo­ky­to­jas. Ko Jus mo­ko ar mo­kė žmo­na, o gal šis po­sa­kis Jū­sų žmo­nai ne­tin­ka?

– Pa­gal spe­cia­ly­bę žmo­na yra in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų in­ži­nie­rė, nors pui­kiai su­si­tvar­kė ir su mo­ky­to­jos dar­bu. Bent jau prie kom­piu­te­rio at­si­sė­dau anks­čiau ne­gu dau­ge­lis ma­no ap­lin­kos žmo­nių. Vai­kai ir­gi pa­si­rin­ko dar­bus, su­si­ju­sius su IT.

– Ko­kios Jū­sų šei­mos tra­di­ci­jos?

– Ne­kū­rė­me tra­di­ci­jų. Da­bar, ka­dan­gi gy­ve­na­me iš­si­bars­tę, sten­gia­mės bent per di­džią­sias šven­tes prie sta­lo su­sės­ti vie­nu me­tu ir pa­si­nau­do­ti šiuo­lai­ki­nio ry­šio ga­li­my­bė­mis.

– Gal mėgs­ta­te su­kio­tis vir­tu­vė­je – daž­niau ga­mi­na­te ar de­gus­tuo­ja­te?

– Mais­to ga­my­ba nė­ra ho­bis, bet ne­su­ke­lia jo­kių pro­ble­mų. Duo­ki­te re­cep­tą ir pro­duk­tus – kaž­ką pa­ga­min­siu.

– Mėgs­ta­miau­sias val­gis?

– Alus. O jei rim­tai, mėgs­ta­miau­sio ne­tu­riu, nes ren­kuo­si įvai­ro­vę. Nors be žu­vies sa­vai­tės neiš­gy­ven­čiau. Ne­mėgs­tu pie­no pro­duk­tų…

– Kaip pra­si­de­da Jū­sų die­na?

– Jau penk­ti me­tai, kai pir­miau­sia rei­kia pa­žiū­rė­ti in­for­ma­ci­ją apie įvy­kius Uk­rai­no­je. To­kia rea­ly­bė.

– Kur ge­riau­siai pail­si­te?

– Ko ge­ro, prie ko­lek­ci­jos. Ne­lie­ka nei min­čių, nei lai­ko po­jū­čio.

– Kas Jums yra lai­mė?

– Svei­ka šei­ma, sau­gus pa­sau­lis.

– Jei tu­rė­tu­mė­te bur­tų laz­de­lę, ko­kius tris da­ly­kus pir­miau­sia pa­da­ry­tu­mė­te?

– Pa­da­ry­čiau, kad nie­kas ne­ga­lė­tų per prie­var­tą pa­keis­ti ki­tų gy­ve­ni­mų.

– Ar­ti­miau­sios atei­ties pla­nai?

– Ar­tė­ja gry­bų se­zo­nas, rei­kia žie­mai ruoš­tis.

– Bir­žai po 20 me­tų Jū­sų aki­mis?

– To­kie pat ra­mūs, tik su as­fal­tuo­to­mis gat­vė­mis, pės­čių­jų ta­kais ir van­den­tie­kiu.

– My­li­miau­sia vie­ta Bir­žuo­se?

– Ne­su prie kaž­ko vie­no „pri­si­ri­šęs”. Ast­ra­vo liep­tas, Dau­gu­vie­čio par­kas, ta­kai prie Apaš­čios ir Šir­vė­nos.

– Jū­sų pa­lin­kė­ji­mas ei­li­niams bir­žie­čiams ir Bir­žų po­li­ti­kams?

– Bir­žie­čiams – ne­ti­kė­ti ne­tik­rais pra­na­šais ir ne­rea­liais pa­ža­dais. Po­li­ti­kams – ne­me­luo­ti.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

v

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.