Pijau, anksčiau Tave teko garbė pažinti kaip gabų ir talentingą papilietės muzikos mokytojos Vigilijos Macienės mokinį. Įsiminei kaip ilgaplaukis, meniškos sielos vaikinas su gitara rankoje, turintis išskirtinį pomėgį – auginai gyvates… Dabar Tu jau, drįstu teigti, esi socialinių tinklų žvaigždė…
Ko gero, taip ir nebūčiau tapęs Aukštaičiu, jeigu ne mano gaspadinė (taip Pijus vadina savo merginą Eliną – aut. past.). Nes tai, ką dabar mato mano sekėjai, viską lygiai tą patį darydavau ir anksčiau. Tai ji ir pasiūlė – kodėl gi man savo kasdienybe nepasidalijus socialiniuose tinkluose?
Pirmasis video buvo paskelbtas vasario mėnesį ir štai – jau šitiek sekėjų… Nesitikėjau sulaukti tiek populiarumo, bet malonu.
P. S. Tik gyvačių jau nebeauginu.
Kaip gimė Aukštaičio pseudonimas?
Sunku net ir paaiškinti… Kažkaip spontaniškai. Gal dėl to, kad myliu Aukštaitijos kultūrą, krašto istoriją, o Biržai – tikras aukštaitiškas kraštas. O tarmiškai aš kalbu visada, kiekvieną dieną, ir tai tiesiog mano tapatybės dalis. Bendrinę kalbą palikime oficialiems dalykams. Man asmeniškai tarmiškai kalbėtis tarpusavyje kur kas jaukiau, paprasčiau, nuoširdžiau, smagiau.
Ar jau spėjai pajusti, kad tapai žinomu, atpažįstamu, matomu? Ar šlovė nesusuko galvos?
Taip, tikrai pasijautė, kad kartais gatvėje esu praeivių nulydimas žvilgsniu. Bet tikrai nesijaučiu kažkoks „sužvaigždėjęs“. Kad net nėra dėl ko… Vieną dieną tu populiarus, o kitą to žinomumo gali ir nebebūti – tai puikiai suprantu.
Šiai dienai žmonėms esu įdomus, o kitą dieną gali atsirasti kažkas įdomesnio. Taip kad… Turinio kūrimas yra rimtas darbinis procesas, ir ačiū mano gaspadinei, kad ji ir filmuoja, ir įkelia, ir atrašo į gerbėjų žinutes… Vienas viską daryčiau – seniai būčiau ekranuose paskendęs.
Ar seki komentarus? Kokių įdomiausių gerbėjų pasisakymų esi sulaukęs?
Dažniausiai sulaukiu komplimentų dėl savo retro stiliaus kepurės – kazirkos. Turiu jas dvi. Dažniausiai klausia, iš kur jas pirkau, o gal iš kokio senelio spintos pasiskolinau…
Tai galiu pasakyti, kad kepures pirkau, tik, tiesą pasakius, taip seniai, kad nebeatsimenu net iš kokios parduotuvės… Smagu, kad parašo ne tik aukštaičiai, bet ir žemaičiai, suvalkiečiai… O komentarų srautas toks didelis, kad jų visų neperskaitysi… Tai daugiau daro mano gaspadinė, kuri man ir persako. Man labiau patinka su žmonėmis pabendrauti gyvai, po koncerto.
Iš kur Tavo muzikiniai talentai? Gal giminėje yra talentingų muzikantų?
Šeimos rate muzikantų tikrai nėra, bet seneliai, proseneliai buvo kaimo muzikantai. Tėveliai su muzika nesusiję, dar turiu brolį ir sesę, tai lyg ir brolis anksčiau rašė dainų tekstus.
Kaip Tavo žinomumą vertina tavo artimieji ir… Mokytoja Vigilija, padėjusi Tau nuo mažų dienų žengti muzikos keliu?
Artimieji palaiko, na, o mokytojai V. Macienei tikrai norėčiau padėkoti už viską – turbūt be jos nebūčiau tuo, kuo esu šiandien. Vigilija mane mokė nuo trejų metų ir suteikė labai daug žinių, dėl ko esu jai labai dėkingas. Ypač už kantrybę. Buvau smalsus ir išdykęs vaikas, ypač paauglystėje, kai dainavau jos vadovaujamame berniukų chore „Vieversėlis“. Mokytojai su mumis reikėjo tikrai daug kantrybės. Neabejoju, kad mokytoja Vigilija man linki viso ko geriausio, o aš pažadu, kad dar daug kartų grosiu ir dainuosiu jos organizuojamuose renginiuose.
Taip pat norėčiau padėkoti „Saulės“ gimnazijos muzikos mokytojai Nijolei Kaulinienei, kurios dėka labiau įsitraukiau į liaudies muziką. Gimnazijos laikais net iš kai kurių pamokų pabėgdavau, kad galėčiau pas ją pagroti, ir ačiū kitiems mokytojams, kurie atlaidžiai į tai žiūrėjo.
Ar gali būti, kad Tu taip pat linksti į mokytojo keliu? Lankaisi kaimų bendruomenėse, supažindini vaikus su įvairiais muzikiniais instrumentais…
Man patinka dirbti su vaikais, nes jie žingeidūs, su jais įdomu bendrauti. Tikiu, kad kiekvienas vaikas, prisilietęs prie muzikos instrumento, jį išbandęs, užaugęs tai prisimins. O gal kažkam tai bus muzikinio kelio pradžia? Kiek pastebėjau, vaikams labiausiai patinka mandolina.
Kiek muzikos instrumentų esi įvaldęs?
Iš tiesų, net neskaičiavau… Bet turbūt realiai visais standartiniais liaudies instrumentais – skudučiais, ragais, daudytėmis, penkiastygėmis kanklėmis, armonika, švilpa (overtonine fleita), lumzdeliu. Dar Vlado Jakubėno meno mokykloje grojau fleita, fortepijonu, taip pat jeigu reikia, galėčiau pagroti ir vargonais, armonika bosine gitara ir daugeliu kitų instrumentų. Visų instrumentų, kuriais moku groti, savo sekėjams dar neparodžiau, bet ateityje po truputį atskleisiu. Kantrybės.
Kokių turi ateities planų?
Studijavau muzikinį folklorą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, svajojau būtų etnomuzikologu, bet… Supratau, kad savęs ten negaliu realizuoti. (Labai svarbu paminėti, kad mano požiūris į studijas yra pagarbus – tai yra gera mokymo įstaiga, ir nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog ją menkinu ar kritikuoju).
Taigi, dabar gyvenu iš koncertų, edukacijų. Iš socialinių tinklų vargiai ką uždirbsi, bet tai duoda matomumą ir žinomumą.
Metęs studijas grįžau į savo gimtąjį kraštą. Gal ir gerai, nes gyvenimas didmiestyje tiesiog ne man… Esu grynas papilietis, visiškas savo krašto patriotas. Taip pat ateityje neatmetu galimybės, kad norėčiau studijuoti muzikos pedagogiką. Turiu svajonę autentiškai įsirengti trobelę, kurioje galėtų vykti įvairūs liaudiškos muzikos renginiai.
Kalbant apie studijų pasirinkimą, man nesuvokiama, kaip jauną žmogų jau vos ne nuo dešimtos klasės verčia apsispręsti, kokius egzaminus laikysi, kur studijuosi? Na, tikrai per anksti. Iš kur tam jaunam žmogui žinoti? Nes jaunas žmogus yra ieškojimų kely… Absurdas…
Ar Tavo antroji pusė taip pat prijaučia folklorui?
Nėra taip, kad taip stipriai praktikuotų, kaip aš, bet prijaučia. Ji biržietė, iš Vabalninko krašto. Įdomu, bet abu susipažinome Biržuose, bokso treniruotėse.
Papilys – nykstantis miestelis. Nors ir prie gero kelio, o šalia pat – tvenkinys. Žmonių mažėja, mokykla merdi… Ar dėl to neskauda širdies? Kaip galvoji, ar įmanoma šiuo atveju ką nors pakeisti?
Kiek pastebiu, dažnai jaunimas iš Biržų krašto išvyksta gyventi ir dirbti į didmiesčius, susilieja su jų kultūra ir savo kraštą pamiršta. Man nutiko priešingai. Studijavau sostinėje, ir ta nuolatinė transporto ir žmonių maišalynė man nepatiko. O čia – grynas oras, daug erdvės…
Papilys realiai galėtų būti puikus turistinis miestelis. Dvarų, bažnyčių – sočiai, didžiulė užtvanka prie pat Papilio… Bet kaip jį atgaivinti – tai neįsivaizduoju. Labai liūdna matyti, kaip dvarų pastatai, neprižiūrimi, baigia sulįsti į žemę.
Kuris iš Biržų krašto dvarų tau patinka labiausiai?
Skrebiškio dvaro išlikę fragmentai mane labiausiai žavi. Labai įspūdingai atrodo. Taip pat Parovėjos dvaras netoli Papilio. Be dvarų, Širvėnos ežeras taip pat labai gražus.
Ką veikia papilietis Pijus, kai nekoncertuoja, nesifilmuoja, needukuoja?
Stengiuosi pailsėti nuo ekranų, nors kartais nelabai išeina. Ieškau įvairių naujų dainuškų, repetuoju su kolega pasvaliečiu Leonu Andžiumi dainas, kurias atliekame kartu. Taip pat ieškau įdomios medžiagos apie dvarus ar bažnyčias, kurią galėčiau pristatyti savo sekėjams, stengiuosi peržvelgti renginių tvarkaraštį… Kai pavargstu, labai mėgstu pasivaikščioti po mišką.
Ar turi susikūręs savo discipliną?
Deja, bet ne. Aš toks labiau vėjavaikis… Prie meno… Toks jau esu…
O ką pats seki socialiniuose tinkluose?
Konkrečių turinio kūrėjų neįvardinsiu, bet domina tai, kas susiję su istorija, kultūra, nes man pačiam prie širdies tokie dalykai.
Esi kilęs iš kaimo… Kaip manai, ar žmonės iš kaimo gyvenime pasiekia daugiau?
Vienareikšmiškai – taip. Nes kaimas žmogų užgrūdina.
Jei danguje pamatytum krintančią žvaigždę… Kokį norą sugalvotum?
Kad Biržų rajonas gyvuotų ir klestėtų, kad jo neištiktų demografinė krizė, kad grįžtų į Biržus gyventi visi kraštiečiai, pabėgę į didmiesčius.
Ačiū Tau už pokalbį. Dėkojame, kad nepasididžiavai ir užsukai pas mus į redakciją.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.