Šiandieną norisi atkreipti dėmesį į šeimą. Paprastą, tradicinę lietuvišką šeimą. Prieš kelias dienas įvyko Šeimų maršas, kuris parodė, kad tokių šeimų mūsų tėvynėje dar gausu. Ir norisi pasidžiaugti, kad yra žmonių, kuriems žodis „šeima“ išlieka šventu, aiškiai suvokiamu ir reikalingu. Gera matyti daugybę rūpestingų tėvų, uoliai besirūpinančių savo vaikais, ir kiek dar jų, kurių lūpose žodžiai „tėvas“ ar „motina“ tariami su ypatinga pagarba. Norisi, kad tokių būtų daugiau.
Bet reikia pripažinti, kad šiandien šeimos institucija išgyvena ir tam tikrą krizę. Kilnumo, šventumo, ištikimybės, pasiaukojimo krizę. Vis prisimenu vieną puikų palyginimą. Štai, vyras žvelgia į savo ilgametę žmoną ir pagarbiai jai sako, kad nieko brangesnio šiame pasaulyje neturi. O žmona, jau kelerius metus gulinti ant patalo dėl patirtos avarijos, tik pritariamai linkteli ir be žodžių nusako savo begalinę meilę tokiam kilniam šeimos vyrui. Štai kas yra tikroji ištikimybė. Šiandien to labai trūksta. Dabar vyraujantis vartotojiškumas yra apėmęs šeimas. Tenka pastebėti, kad dabartinėje visuomenėje žmogui trūksta pastovumo, jis siekia absoliučios laisvės ir vengia įsipareigojimų. Net santuoka tampa tik dar vienu suvaržymu ir savęs apribojimu.
Kaip mums reikia tvirtos ir mylinčios šeimos. Kiekvienas užaugęs tokioje šeimoje gali su nostalgija prisiminti savo vaikystės dienas, kaip patį gražiausią laiką. Norisi aiškiai pasakyti, kad pašaukimas šeimai, atvirumas naujai gyvybei yra patys gražiausi ir kilniausi dalykai, kuriuos Dievas suteikė žmogui. Kaip gera matyti mylinčius jaunus tėvelius, kurie džiaugiasi savo vaikais, kaip gera matyti jau brandaus amžiaus senelius, kurie supa ant rankų anūkėlius. Ir, galiausiai, nėra didesnės laimės vaikui, kaip matyti savo tėvą ir motiną, mylinčius vienas kitą, ir tuo pačiu būti mylimam.