Pasaka nuo melsvo debesėlio

Ant mels­vo de­be­sė­lio, ant an­ge­lo spar­no, su va­sa­ros sau­lu­te ir lie­taus dai­ne­le į vai­kų šir­dis at­ke­lia­vo du drau­gai – „Nė­jus ir Ama­dė­jus”, ku­rie gy­ve­na spal­vo­to­je kny­ge­lė­je, pa­ra­šy­to­je ir nu­pieš­to­je Jus­ti­nos Braz­džio­nis. Bir­žų pi­lies ar­ka­do­je, ku­ri skam­bė­jo vai­kų bal­sais, pro lan­ge­lį dai­rė­si pa­sa­kos he­ro­jai, Jus­ti­na vai­kams skai­tė Nė­jaus ir Ama­dė­jaus is­to­ri­ją, su ma­ma Lo­re­ta dai­na­vo dai­ne­les ir vai­ši­no kram­to­mo­sios gu­mos sko­nio gar­dė­siais.

Net sun­ku pa­ti­kė­ti, kiek gra­žių šei­mų su vai­kais atė­jo į kny­ge­lės su­tik­tu­ves. Ir ne tik tė­ve­lių, bet ir se­ne­lių, ku­rie ir yra svar­biau­si pa­sa­kų skai­ty­to­jai ir se­kė­jai. Pak­lau­si­nė­ju­si, kaip Jus­ti­nos min­ty­se gi­mė du an­ge­lai drau­gai, „Sė­los” mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Edi­ta Lans­ber­gie­nė žo­dį per­da­vė Jus­ti­nai, o pa­ti ty­liai at­si­sė­do…. da­ry­ti ste­buk­lų.

„O da­bar pa­sa­ka”, – pa­skel­bė Jus­ti­na ir į pa­gal­bą pa­kvie­tė teat­ro my­lė­to­ją nuo vai­kys­tės As­tą Kur­lians­kie­nę, ku­ri per vai­kų ran­kas pa­siun­tė de­be­sė­lį-laiš­ką. Pa­sa­ką apie du an­ge­lus Nė­jų ir Ama­dė­jų nu­spal­vi­no Lo­re­tos ir Jus­ti­nos dai­ne­lės. Ir nuo vi­so to pa­si­da­rė šil­ta, jau­ku ir ge­ra.

Ka­dan­gi pa­sa­ko­je an­ge­lai mė­gau­ja­si sal­džio­mis snai­gė­mis ir mė­ly­nių sko­nio le­dais, be vai­šių ne­li­ko ir vai­kai. Mė­ly­ni kram­to­mo­sios gu­mos sko­nio gar­dė­siai, ku­riais vai­ši­no Lo­re­ta (ačiū „Bir­žų duo­nos” ska­nės­tų bur­ti­nin­kams!), grei­tai iš­tir­po.

O pa­skui – gė­lės ir do­va­nė­lės pa­sa­kos su­ma­ny­to­jai Jus­ti­nai. Ją svei­ki­no bu­vu­si auk­lė­to­ja Vla­da Bal­bie­rie­nė, vi­ce­me­rė Ant­ra Kor­sa­kie­nė, ku­ri Jus­ti­nai taip ir li­ko mie­la mo­ky­to­ja, drau­gai ir pa­sa­kų fa­nai.

Prie kny­ge­lių, ant ku­rių pa­si­ra­šė jos au­to­rė, iš­si­ri­kia­vo di­džiu­lė ei­lė. „Vil­ja­mui”, – pa­reiš­kė vie­nas drą­suo­lis, no­rė­jęs į na­mus par­si­neš­ti pa­sa­ką. „O tu ne Šeks­py­ras?” – pa­si­tei­ra­vo Jus­ti­na. Pro Vil­ja­mą, bet ne šeks­py­rą pra­si­bro­vė Jus­ti­nos ma­ža­sis Ado­mas, su gė­le ma­mai. Už pa­sa­ką ir pie­ši­nu­kus, už gro­žio ir gė­rio do­va­ną vi­sam gy­ve­ni­mui.