Paklaidžiojusi po kapines, kapo nerado

"Bir­žie­čių žo­džiui" elekt­ro­ni­nį laiš­ką pa­ra­šė skai­ty­to­ja Ilo­na P. Mo­te­ris ap­gai­les­tau­ja, jog iki šiol prie Va­lan­tiš­kių ka­pi­nių nė­ra pla­no, ku­ria­me bū­tų su­žy­mė­tos ka­pa­vie­tės ir nu­ro­dy­ta, kas jo­se pa­lai­do­ta.

"Kiek­vie­ną va­sa­rą per ato­sto­gas ap­lan­kau sa­vo gim­ti­nę Bir­žus. Džiau­giuo­si, kad mies­tas švie­sė­ja ir gra­žė­ja, yra ką pa­ma­ty­ti, ap­lan­ky­ti, kur ska­niai pa­val­gy­ti ar at­si­ger­ti ka­vos. Daž­nai pa­si­kvie­čiu drau­gų ir di­džiuo­juo­si, kad tu­riu jiems ką pa­ro­dy­ti sa­vo gim­ta­ja­me kraš­te.

Šį kar­tą vyks­tant į Bir­žus ma­ma ma­nęs pa­pra­šė ap­lan­ky­ti jos drau­gės ka­pą ir už­deg­ti žva­ku­tę. De­ja, ma­ma ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, ku­rio­je vie­to­je drau­gė pa­lai­do­ta, nes ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti jos lai­do­tu­vė­se prie ke­le­rius me­tus. Il­gai klai­džio­jau po Va­lan­tiš­kių ka­pi­nai­tes, ta­čiau taip ir ne­ra­dau ka­po. Gai­la, kad prie ka­pi­nai­čių nė­ra pla­no, ku­ria­me bū­tų pa­žy­mė­tos ka­pa­vie­tės ir pa­ra­šy­tos mi­ru­sių­jų pa­var­dės.

Siun­čiu jums ke­lias nuo­trau­kas, ku­rias nu­fo­tog­ra­fa­vau vie­na­me Lat­vi­jos kai­me­ly­je. Prie ka­pi­nai­čių var­tų yra pla­nas, ku­ria­me su­žy­mė­tos ka­pa­vie­tės. Ma­ne su­ža­vė­jo, kaip kuk­liai ir jau­kiai ka­pi­nai­tės su­tvar­ky­tos. Kiek­vie­nos šei­mos ka­pa­vie­tė ap­so­din­ta neaukš­ta gy­vat­vo­re, pa­bars­ty­ta smė­liu. Jo­kio gra­ni­to, ply­te­lių, trin­ke­lių. Taip or­ga­niš­ka ir na­tū­ra­lu... Ir nors gy­vat­vo­rės iš to­lo pri­me­na la­bi­rin­tą, ka­pi­nai­tė­se klai­džio­ti ieš­kant ka­pa­vie­tės ne­rei­kia – vis­kas aiš­ku, pa­žiū­rė­jus į pla­ną".