Nykstantys kryžiai, sodybos ir atmintis

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Kai­muo­se ma­žė­ja ir tro­bų – se­nų me­di­nių. Jos lė­tai smen­ga į že­mę, kol vi­siš­kai su­griū­va. Nes ne­be­rei­ka­lin­gos – nė­ra pa­vel­dė­to­jų, nė­ra jau­nes­nių žmo­nių, ku­riems jos bū­tų rei­ka­lin­gos. Šis ny­ki­mo pro­ce­sas, re­gis, ne­sus­tab­do­mas. Ne­lie­ka ne tik kai­mų, bet...

Kai­muo­se ma­žė­ja ir tro­bų – se­nų me­di­nių. Jos lė­tai smen­ga į že­mę, kol vi­siš­kai su­griū­va. Nes ne­be­rei­ka­lin­gos – nė­ra pa­vel­dė­to­jų, nė­ra jau­nes­nių žmo­nių, ku­riems jos bū­tų rei­ka­lin­gos.

Šis ny­ki­mo pro­ce­sas, re­gis, ne­sus­tab­do­mas. Ne­lie­ka ne tik kai­mų, bet ir pro­vin­ci­jų su ra­jo­nų cent­rais. Ne­lie­ka, nes mū­sų tau­ta ma­žė­ja, nes iš­si­bars­tė­me po pa­sau­lį ir vie­ną die­ną ga­li­me ne­be­tu­rė­ti kur su­grįž­ti.

Su ko­kio­mis min­ti­mis gy­ve­no žmo­nės, ku­rie prie­var­ta tu­rė­jo pa­lik­ti sa­vo na­mus, nes bu­vo iš­trem­ti? Už tai, kad daug dir­bo ir tu­rė­jo že­mės. Už tai, kad ne­bu­vo nuo­lan­kūs tuo­me­ti­nei val­džiai. Prie­žas­čių trem­ti bu­vo daug ir paaiš­ki­ni­mą ras­ti la­bai sun­ku. Ge­no­ci­das, ku­rį vyk­dė so­vie­tų val­džia, su­lau­žė dau­gy­bės šei­mų li­ki­mus. Tie­sa, kar­tais ir pa­čių lie­tu­vių ran­ko­mis. Pak­lus­nių­jų vyk­dy­to­jų ran­ko­mis.

Ne vie­nas vy­res­nio am­žiaus žmo­gus yra pa­sa­ko­jęs, kad su­grį­žęs iš trem­ties su­ti­ko tuos, ku­rie bu­vo pa­ti­kė­ti­niai tų, ku­rie spręs­da­vo, ką trem­ti. Ar pa­žiū­rė­jo to­kiems į akis? Neat­sa­kė.

Bir­že­lio 14-ąją, mi­nė­da­mi Ge­du­lo ir Vil­ties die­ną, pri­si­me­na­me tuos, ku­rie va­go­nais bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­rą. Vėl ir vėl – gar­siai ar la­bai ty­liai – dė­ko­ja­me Die­vui, kad gy­ve­na­me tai­kio­je ša­ly­je. Ir la­bai ge­rai su­pran­ta­me, koks tra­pus yra gy­ve­ni­mas, ko­kie nuo­žmūs ga­li bū­ti val­džios spren­di­mai nai­ki­nant tau­tą.

Kiek daug žmo­nių pa­ke­liui į Si­bi­rą mi­rė. Kiek daug iš­trem­tų­jų tu­rė­jo kaž­kur glaus­tis, kaž­kaip pa­mai­tin­ti vai­kus, kaž­kaip iš­gy­ven­ti.

„Bet ir čia li­ku­siems ne­bu­vo leng­va“, – pa­sa­kė vie­nas trem­ti­nys. Jo šei­mą iš­trė­mė. Kai tik at­si­ra­do ga­li­my­bė, vi­sa šei­ma su­grį­žo. Ta­čiau tai, ką ra­do, ne­pri­mi­nė nei džiaugs­mo, nei lais­vės. Ne­be­bu­vo iš­li­ku­sių na­mų, ne­be­li­ko drau­gų, o ir į dar­bą trem­ti­nio nie­kas ne­no­rė­jo priim­ti. Gy­ve­ni­mą te­ko pra­dė­ti iš nau­jo.

Bu­vu­si is­to­ri­jos mo­ky­to­ja, pa­sa­ko­ju­si sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, iš­te­kė­jo už ka­ri­nin­ko tik to­dėl, kad ne­bū­tų iš­trem­ta – pa­kei­tus pa­var­dę jos ne­be­ga­lė­jo at­sek­ti uo­lie­ji tuo­me­ti­nės val­džios pa­ka­li­kai. Ji bai­gė moks­lus, dir­bo mo­ky­to­ja. Ta­čiau nie­ka­da ne­ta­po ko­mu­nis­tų par­ti­jos na­re ir nie­ka­da is­to­ri­jos pa­mo­ko­se ne­liaup­si­no so­vie­tų val­džios. Ge­bė­jo dės­ty­ti taip, kad mo­ki­niai la­biau do­mė­tų­si Lie­tu­vos is­to­ri­ja, o ne so­vie­ti­ne.

Tad ji įro­dė, kad vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais ga­li­ma iš­lik­ti žmo­gu­mi ir neiš­duo­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų.

Ar spė­ję pa­spruk­ti į Va­ka­rus bu­vo lai­min­ges­ni? Ar jų gy­ve­ni­mas bu­vo so­tes­nis? Ar jie nuo­šir­džiai sa­kė, kad min­ti­mis yra Lie­tu­vo­je ir kru­vi­no­mis aša­ro­mis ver­kia dėl lie­tu­vių tau­tos?

Kai trem­ti­nė mo­te­ris atė­jo į do­ku­men­ti­nio fil­mo „Smo­gi­kai“ per­žiū­rą, ku­rio­je bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie so­vie­tų NKVD, o iš ek­ra­no kal­bė­jo žmo­nės, ku­rių už­duo­tis bu­vo nai­kin­ti Lie­tu­vos po­ka­rio pa­si­prie­ši­ni­mą, ji neišt­vė­rė… Dar ne­si­bai­gus ren­gi­niui ji at­si­sto­jo ir gar­siai pa­sa­kė fil­mo re­ži­sie­riui Jo­nui Öhma­nui, kad to­kio žu­di­kų aukš­ti­ni­mo ir jų gar­bei kur­to fil­mo nė­ra ma­čiu­si ir ne­ga­li žiū­rė­ti. Juk smo­gi­kai juok­da­mie­si pa­sa­ko­jo apie sa­vo pa­si­rin­ki­mus, is­to­ri­jas… Vie­niems tai is­to­ri­ja. Ki­tiems – iš­gy­ven­tas skaus­mas ir tra­ge­di­ja. Gal kaž­ku­ris iš tų „he­ro­jų“ pra­žu­dė mo­ters tė­vus, se­ne­lius…

Sa­ko­ma, kad is­to­ri­ją ra­šo nu­ga­lė­to­jai. Lai­mė­ju­si pu­sė įgy­ja ga­lią for­muo­ti is­to­ri­nį pa­sa­ko­ji­mą. Tai lei­džia pa­tei­sin­ti sa­vo veiks­mus, išaukš­tin­ti sa­vo per­ga­lę ir nu­ty­lė­ti ar­ba su­men­kin­ti pra­lai­mė­ju­sių­jų pa­tir­tį.

Bir­že­lio 14-oji – Ge­du­lo ir vil­ties die­na, įtei­sin­ta 1989 me­tų bir­že­lio 9 die­ną. Mū­sų tė­vai ir se­ne­liai dar me­na, kaip 1941 me­tų bir­že­lio 14-ąją So­vie­tų Są­jun­ga pra­dė­jo ma­si­nius Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mus į Si­bi­rą. Tą­kart bu­vo iš­vež­ta apie 17,5 tūks­tan­čio žmo­nių. Dau­gu­ma jų pa­te­ko į trem­tį, ki­ti – į GU­LA­Go sto­vyk­las.

Nors tarp iš­trem­tų­jų bu­vo po­li­ti­kų, vi­suo­me­nės vei­kė­jų, po­li­ti­nių ka­li­nių, dau­giau­sia ken­tė­jo pa­pras­ti žmo­nės. Tie, ku­rie neį­ti­ko val­džiai. Tie, ku­rie tu­rė­jo sa­vo nuo­mo­nę. Tie, ku­rie ban­dė prie­šin­tis. Iš vi­so į Si­bi­rą bu­vo iš­trem­ta apie 130 tūks­tan­čių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų.

Šia­me pro­ce­se bu­vo daug po­li­ti­kos, daug sie­kio pe­rim­ti žmo­nių že­mę, so­dy­bas, pa­ro­dy­ti val­džios ga­lią. Sun­ku su­vok­ti ne tik trem­tį, bet ir tuos, ku­rie vyk­dė įsa­ky­mus. Juk bro­lis sto­jo prieš bro­lį.

Pa­ke­lė­se griū­van­tys kry­žiai ir nyks­tan­čios so­dy­bos pri­me­na ne tik kai­mų tuš­tė­ji­mą. Jie pri­me­na žmo­nes, ku­rie čia gy­ve­no, dir­bo, au­gi­no vai­kus ir ti­kė­jo, kad jų na­mai liks atei­ties kar­toms. Kai ne­lie­ka kam pri­žiū­rė­ti kry­žiaus, jis nu­griū­na. Kai ne­lie­ka kam su­grįž­ti į tė­vų so­dy­bą, ji su­nyks­ta. Ta­čiau blo­giau­sia bū­tų, jei ne­lik­tų pri­si­mi­ni­mų ir pa­gar­bos is­to­ri­jai.

Bir­že­lio 14-ąją pri­si­me­na­me ne tik trem­ti­nius. Pri­si­me­na­me žmo­nes, ku­riems bu­vo atim­ti na­mai, že­mė, jau­nys­tė, tei­sė gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Pri­si­me­na­me ir tuos, ku­rie ne­grį­žo. Kol pri­si­me­na­me jų is­to­ri­jas, kol pa­sa­ko­ja­me jas sa­vo vai­kams ir anū­kams, tol gy­vi lie­ka ne tik kry­žiai pa­ke­lė­se, bet ir pa­ti Lie­tu­va.

Kiek­vie­nas sa­vaip ko­vo­ja­me už sa­vo gy­ve­ni­mą, sa­vo šei­mą, sa­vo lais­vę. Tik ta ko­va tu­ri bū­ti gar­bin­ga.