Naujausios
Panevėžio „Žemynos“ progimnazija
Ema Samėnaitė, 6 klasė
Sapnas
Vieną naktį sapnavau, kad susitikau su Drakonvienaragiu. Tai būtybė panaši į drakoną ir į vienaragį. Drakonvienaragio išvaizda yra labai keista: drakonas su žuvies žvynais, su vienu šviečiančiu ragu, sparnais ir kiškio uodegyte.
Jis papasakojo, jog gyvena danguje, debesyje. Iš tolo atrodo, kad jo namas yra labai mažas, bet kada įeini į vidų, nustembi: ten erdvu ir gražu – tikri rūmai. Viduje rūmų žaliuoja didžiulis sodas, kuriame ant medžių auga Drakonvienaragio mylimiausi sausainiai. Kambaryje yra karališka lovą, kuri gali skraidyti. Dar jis turi stebuklingą spintą, kurioje kiekvieną dieną keičiasi rūbai.
Drakonvienaragis labiausiai mėgsta valgyti saldumynus. Jo magiška savybė yra ta, kad jis skaito kitų mintis ir viskas, ką jis nupiešia, pasidaro tikra.
Man ši būtybė pasirodė gero būdo, linksma, bet kai Drakonvienaragis pasakė, jog turi galią paversti žmogų į kažkokią keistą būtybę, taip išsigandau, kad net pabudau.
Nikas Bružas, 6 klasė
Goblinas Petras ir robotukas Pypukas
Kartą nežinomoje planetoje ant keistų medžių šokinėjo į žmogų panašus goblinas Petras, kuris turėjo draugą robotuką Pypuką. Goblinas atrodė labai rimtas, susimąstęs, žalias, didelėmis ausimis ir didele nosimi. Pypukas – linksmas robotukas, kuriam patiko lakstyti ir tyrinėti. Jis turėjo stiprias kojas ir ilgas, stiprias rankas.
O viskas prasidėjo nuo to, kad goblinas Petras skrisdamas su savo laivu įsirėžė į nežinomos planetos kalno viršūnę. Iš savo laivo Petras sukonstravo robotą Pypuką, kad turėtų su kuo pasikalbėti. Jie apsigyveno violetinėje planetoje, pilnoje aukštų geltonų medžių. Draugams patiko gyventi šioje planetoje, nes joje buvo galima daug ką tyrinėti. Jie urve turėjo stebuklingą kirvį, kuris buvo labai galingas. Petras su Pypuku mėgo laipioti po medžius ir bėgioti. Bebėgiodami užtikdavo naujų, įdomių dalykų: akmeninių pastatų ir net naujų augalų.
Kartą į violetinę planetą atskrido blogi žmonės, panašūs į kiaules. Jie ieškojo vertingo mėnulio akmens. Kai Petras sužinojo, labai supyko, pasiėmė kirvį ir nutrenkė juos į kitą planetą. Pats Petras surado mėnulio akmenį. Jis jį davė Pypukui. Pypukas tą akmenį ištyrė. Tas akmuo galėjo sukurti naują laivą. Abu jie sukonstravo laivą ir išskrido ieškoti naujų planetų.
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Darius Kuokalas, 12 klasė
Amžinybės tęstinumas
Šalia Krekenavos, jis mėgavosi Linkava, tyru vandenėliu, apraudotu visų krašto gyventojų. Ši upė, pasroviui neša atmintį kapų. Jis ten dažnai lankydavosi, vertino žalumą aplink, jį siejo ryšys... Svajojo kartą pats tapti Linkavos srove, likti žmonių atmintyje. Ir išaušo ta diena, tas ankstyvas rytas, kuomet jis, sūnus, doros motinos džiaugsmas, pavirs atmintina srove...
„Ar viską padariau gerai? Ar netrūksta man to paskutinio lašo gyvybės, įgyvendinant tai, ką, rodos, siekiau įrodyti visą savo beprasmišką gyvenimą... Ar trūko man džiaugsmo? Jau šitiek nugyventa, bet ar pajutau širdyje kruopštumo kruopelę? Tarsi šitiek metų... stengtasi. Bet dėl ko? Dėl vardo garsinimo? Griaučiai po mirties visų vienodi, nesvarbu, kas tu... Visų likimas vienodas... Ar man trūko laimės? Visada turėjau viską šalia, ko man tik reikėjo... Gyvenimo galimybės neribotos, tik spėk jas gaudyti, nepaleisdamas vienos... Gyvenimas – saulės laikrodis, deja, visada pasieks pabaigą... Neblogai nugyvenau, daug ką pamačiau, siekiau savų svajonių, nors ir koks likimas beištiko... Gal manęs ir neatminsite po keliolikos metų, bet džiaugiuosi, turėdamas raktą į jūsų širdis šiuo brangiu momentu.“
– Lai šios mintys teišlieka manyje... – tarė mama, išgirdusi diktofono įrašą, prieš pat nuleidžiant karstą į bedugnį kapą...
Denisa Sakalaitė, 12 klasė
Literatūrinis forumas
Pavasario virsmas
Vakaro ramybė. Mėnesiena. Sėdėdami ant suoliuko parke, Romeo ir Džiuljeta žiūri į žvaigždes.
DŽIULJETA. Žinai, kartais galvoju, kodėl tiek žmonių skuba, lekia, pyksta… Tarsi turėtų amžinybę, o ne trapų, vos keliasdešimties metų gyvenimą.
ROMEO. Ir aš tai matau. Gal taip yra todėl, kad lengva pamiršti, kokia gyvybė yra laikina ir svarbi. Juk kai esi jaunas, atrodo, viskas dar yra prieš akis. Mirties tema tolima kaip kita galaktika.
DŽIULJETA (pagalvojusi). Bet tiesa tokia, kad kiekviena diena visais laikais buvo ir yra tarsi dovana. Gyvybė tokia jautri, lengvai pažeidžiama.
ROMEO. Man atrodo, gyvybė yra tarsi stiklinis indas, pilnas šviesos. Jei neatsakingai elgsiesi, gali sudaužyti, o jei saugai, gali apšviesti kelią ne tik sau, bet ir kitiems.
DŽIULJETA. Gražiai pasakei, mielasis Romeo, ir vis dėlto, kai matau žmones, kurie kenčia, skaudina save, suprantu, kad jie pamiršta tos šviesos galią.
ROMEO. Kartais skausmas užtemdo šviesą. Žmonės ne visada nori pakenkti sau, tiesiog pamiršta, jog verta kovoti, verta gyventi.
DŽIULJETA. Turbūt todėl ir svarbu, kad atgimtume ir primintume kitiems, kokia gyvybė nuostabi bei pilna tyrumo. Ir kai atrodo, jog nėra prasmės, pravartu pažvelgti atgal ir pamatyti šį pasaulio kuriamą grožį, suvokti, kad verta mylėti, kurti ir išlikti. Girdi, Romeo, i-š-l-i-k-t-i.
ROMEO. Mūsų gyvenimas nėra tik apie buvimą. Jis apie žymę, kurią paliekame. Apie tai, ką mes kūrėme iš meilės, iš gėrio, iš vilčių. Nereikia skubėti nuspręsti.
DŽIULJETA. Ir net jei mūsų gyvenimai būtų trumpi kaip vakaro žvaigždės blyksnis, jie vis tiek būtų prasmingi. Gyventi iš tiesų reiškia mylėti, puoselėti ne tik žmones, bet ir visą supančią aplinką.
ROMEO (paimdamas Džiuljetos ranką). Jei tavo širdyje yra meilė, tuomet tavo gyvybė turi istorinį svorį ir bendruomeniškumo vertę, kuri išlieka ilgiau nei mūsų kūnai.
DŽIULJETA (šypsodamasi). Pažadėk man, Romeo, kad branginsi kiekvieną šio trapaus gyvenimo akimirką. Nepamirši, kaip vertinga yra gyventi. Nekartosi įvykių, kuriuos užrašė Šekspyras.
ROMEO. Mano mylimoji, pažadu. O tu man prisiek tą patį, Džiuljeta. Kai net tada, kai pasaulis pasirodys žiaurus ir negailestingas, tavo širdyje neužges liepsnelė vilties.
DŽIULJETA. Mūsų gyvybė – dovana, branginkime ją! O meilė – palikimas pasauliui.
Jie švelniai priglunda vienas prie kito, žiūrėdami į tamsų dangų, kuriame blyksi tūkstančiai mažų gyvybės žiburių.
Toma Raugalytė, 12 klasė
Dienoraščio ištrauka
Balandžio 27 d.
Šiandien Gyvybės diena. Sekmadienis. Turiu laiko, galiu neskubėti. Galvoju apie tai ir klausiu savęs: kas tas stebuklas, kuris slypi kiekvienoje ląstelės dalelytėje, kiekviename gamtos virptelėjime? Šiuolaikiniame pasaulyje, kai visą mūsų kasdienybę baigia užvalgyti technologijos, tikroji gyvybės prasmė ima labai blėsti. Kažkaip jaučiamės, kad esame tik mažulytė dalelė visumos. Kodėl? Mes vis mažiau laiko skiriame tikriesiems pokalbiams, artimųjų pašnekesiams, vis rečiau sustojame ir pasidžiaugiame tuo, ką turime ir dėl ko galime džiaugtis. Kad tai pajustume, atrodo, nereikia net kažko įspūdingo: tereikia išeiti į gamtą, kuri pati kalba, kad daugiau nieko geriau ir negali būti – pajusti saulės spindulius, glostančius veidą, išgirsi medžių šnarančius lapus, įkvėpti gryno gaivaus oro ar net išvysti tyliai praskrendantį paukštį. Gamta kalba mums ne žodžiais, o jausmais – ji primena, kad svarbus ne tik biologinis egzistavimas. Tai jausmas, kuris užgniaužia širdį, kai juokiasi mylimas žmogus, kai padedi kitam, kai esi išgirstas ir suprastas. Tai matome vaiko šypsenoje, senelių akyse, kurios užfiksavo tiek daug, bet vis dar žvelgia su viltimi. Esmė gyvena mūsų prisiminimuose, mūsų svajonėse, net ir mūsų baimėse. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur triukšmas, greitis ir ekranai dažnai pradangina tylą, tikrumą ir buvimą čia ir dabar, tampa vis svarbiau sustoti. Prisipažįstu: vis dažniau pamirštame, kad esame gamtos dalis, kad nesame aukščiau jos, o tik jos dalelė. Dalelė jaučianti, gyva. Technologijos, nors ir neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, negali atstoti to tikro, šilto žmogiško ryšio. Nei ekranas, nei žinutė, nei socialiniai tinklai neprilygs tikram pokalbiui ar rankos prisilietimui. Gebėjimas sustoti, atsigręžti į tai, kas iš tiesų svarbu. Ne skubėti, o būti. Būti čia, šioje akimirkoje, šioje dienoje. Gal tai ir pažadėti sau šią ypatingą dieną?
Biržų „Saulės“ gimnazija
Nemunas Kėželis, 12 klasė
Eilėraščiai
„Krito žvaigždės“
Įnirtingai žnaibau
Įnirtingai žnaibau paskutinį žodį nuo lūpų,
tarp pirštų slysta šukės,
tirpsta manoji šlovė, virsta į nieką
kaip vaškas, lašantis nuo svetimų delnų, lyg pažadai,
sudeginti prie kryžkelės.
Ir pasidavimą, alsavimą numirti
vynioju į plėšytą laiką,
kad galiausiai liktų tik aidas – skardus, nelygus,
bet mano, vis dar mano.
Nevaldomą dvasią atskleist
per prarajas ir atspindžius,
per suglamžytą sąmonės rūbą –
prieinu prie niekio slenksčio –
ir ten pirmą kartą gyvenu.
Aš visada troškau
Sugerk paskutinį
lašą mano vilties savo pasitenkinimui.
Sugerk paskutinį
emocijos blyksnį sausu didžiuoju tyrlaukiu,
kol dar tyvuliuoja ramuma,
kol dar blyksi mano akyse šviesa.
Pavogs sausra paskutinius blyksnius
ir paliksi mane tylioje tamsoje.
Tu visada troškai tylos.
Aš visada troškau.
Prisprogęs musmirių
Ir plaukiau pasroviui į žalią
tėkmę, atsidūręs samanų globoje,
taškiau medžių didybę.
Sėdėdamas ant supuvusio kelmo,
vėl sukdamas save į viršų –
keliauju į paukščių tvirtovę
giedoti sielvarto melodijų į atvirąjį dangų,
skaudinti angelų sargų, truputį prisivalgęs
spanguolių, paragavęs musmirių.
Aš klimpstu tarp pelkynų ir koją dedu į nežinomybę,
o violetinis rūkas apgaubia mane ir staiga jis virsta šalta pūga,
kuri skrieja nevaldoma, pasitinkant mane, kad suledėtų ir lūžtų kartu,
susiliejant į užšalusią, amžiną tylą, kurioje aš neegzistuoju.
O galva krenta, daužoma žvaigždžių,
klajoju, mėgdžioju svirplių garsus,
kasu duobę ir pavirstu trąša,
kad išaugtų beržas – aukštas, nenulaužiamas.
Viskas – tik klaida, iš kurios atgimstu.
Ir nekeista
Ir nekeista,
kad medžiai kalba savais balsais, o mes jų negirdim.
Lapų šnibždesys per daug tylus skubantiems žingsniams,
o šaknys miega giliai, kur mūsų mintys nepasiekia.
Ir nekeista, kad liūdesys ateina tyliai,
kaip dulkės ant palangės, susikaupusios per tūkstančius vakarų,
kol galiausiai tampa dalimi mūsų kvėpavimo.
Ir nekeista, kad laikrodis niekada nesustoja,
nors mūsų žingsniai pavargsta.
Rodyklės teka kaip upės, neatsigręždamos į krantus,
kuriuose kadaise stovėjome.
Ir nekeista,
kad ilgesys gyvena tarp eilučių,
kur neparašyti žodžiai
tampa svarbesni už ištartus.
Laukimas susipina su dienomis,
o naktimis žydi tylus nerimas.
Aplenk dangų
Mėlyni dryžiai apsuko manąją viziją,
matau vanago plunksną,
sklendžiančią pranešt žinios.
Tik tos žinios nežinau, nežinau,
ar mėlyna patinka,
gal tik akimirkos šešėlis,
gal blyksnis atminty.
Laikas žiūri pro nublukusį sparno kraštą,
užmerkia akis, bet neleidžia pabėgti.
Kas, jei mėlyna yra tyla?
Jei ji – sapnų kartotė?
Aš laikau rankoje plunksną, bet rašalo nėra.
Ir vis dėlto dangus per arti,
per arti, kad nepastebėtum jo šaltumo.
Vanagas nuleidžia galvą, lyg sakytų:
„Žinios ištirpsta kaip pavasario rasa,
kai jas vėl iš naujo pagauni.“
Dėl tavęs
Nuvalysiu tavo ašaras,
kai tau to labiausiai reikės.
Klausysiu tavęs iki paryčių,
sutepsiu tavo vidines žaizdas savo žodžiais.
Įteiksiu tau karūną už pasitikėjimą,
nuversiu kalnus, kad išsaugočiau tavo laimę.
Sugersiu pyktį, kai pasaulis eis prieš tave,
išmokysiu mylėti save,
kai viskas atrodys beviltiška.
Neleisiu tau kentėti,
nes aš esu čia, čia, čia, čia,
begalybėje... Tik dėl tavęs.
Svetimai artimas kraujas
Taip lengvai sunkiai ežerai pildosi krauju,
o mes deginame ateitį šventose liepsnose.
Garsai plyšta –
organai taškosi po ratais,
žmogaus nelieka, lieka dėmė,
o mes taškomės gatvėmis,
palikdami vakarėliuose dvasias.
Taip lengvai sunkiai –
žudymas virsta rutina,
lavonai – mūsų duona.
Skęstame kaltės lietuje,
kuriame nesidžiaugia niekas,
tik vėl ir vėl teka
kraujas svetimame artimame krašte.
Žinutė seneliui į dangų
Toj trobelėj tavo kaime – augantis aš, patikėjęs, skaitantis tavo raštus,
Daug sielvarto ištvėręs tu nekvietei į namus, tuos kuriuos tvarkiau,
Kad švariame patale galėtum sapnuot ir sapnuot nepažeistą gyvenimą, nejaust gėdos, kaltės...
Ir aš suprasti jau dabar galiu, koks vidinis šauksmas tavy buvo sunkus.
Kai vasarą vakarai užklodavo mane, šokinėdavau ant šieno,
O pavasarį dangus žibėdavo raudonai,
Rudenį ožkai maitinau giles,
Tavo mylimus gandrus išlydėdavau skristi ten toli toli...
Su avižų kaukais slėpynes žaisdavom kartu,
Stirnos lėtai sėlindavo tolyn, pilnačiai pasirodžius stebindavo savo mistiškumu,
Ir tuos obuolius, kuriuos skyniau,
Nepasiekdamas šakų –
Lyg tuomet būčiau rinkęs
Tik tai, kas nukrito savaime, kas tau jau buvo per mažai.
Dabar, stovėdamas po tomis pačiomis šakomis, mes esam čia, ir stirnos jau nebebijo,
O gandrai vėl suka lizdus.
Vakaras, raudonas kaip pažadas,
Apkabina mus abu.
Pagaliukai
Psichiatrinės ligoninės pacientai nagais braižo pagaliukus, skaičiuodami dienas,
Laukia tyliai, kol sienos prabils ir ištrins laiką,
Tarsi sekundės galėtų virsti dulkėmis ant palangės,
O šviesa, prasiskverbusi pro mažus langus,
Nieko nepažadėtų – nei laisvės, nei pabėgimo!
Jie skaičiuoja ne valandas, bet tylą tarp šauksmų,
Tarp sapnų, kurie sugrįžta, kai tabletės neveikia,
Tarp sapnų, kurie lyg plunksnos slysta pro pirštus,
Ir vėl tas pats rytas, tos pačios lovos,
Ta pati tuštuma.
Jie braižo ir braižo, kol pirštai kraujuoja,
Nes pagaliukai – tai jų dienos, jų gyvenimai,
Kur kiekvienas įrėžimas tampa giliu randu,
Ir visi jie laukia akimirkos, kai skaičiai nebeturės prasmės.
____________________________
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
