Naujausios
Balandžio mėnesio Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“ kviečiame pažvelgti į giliai asmenišką ir atvirą, nuoširdžią, nuotaikingą ir pavasarišką moksleivių kūrybą.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos mokytojos Danguolė Žąsinaitė ir Lina Plėtienė pristato gimnazijos antrokės Danielės Vilimaitės ir pirmokės Austėjos Karušaitės istorijas, o Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos šeštokės Urtės Slavinskaitės pakiliu, trumpametražio filmuko scenarijaus vertu trijų dalių pasakojimu dalinasi mokytoja Liudmila Putauskienė. Šį mėnesį projekte debiutuoja aštuntokė Paula Vasiliauskaitė iš Rokiškio r. Juodupės gimnazijos, kurios poeziją atsiuntė jos mokytoja Alina Zunkienė, o Panevėžio r. Velžio gimnazijos dailės mokytoja Irma Mitigailaitė dalinasi šeštokės Gabijos Penkauskaitės ir aštuntoko Nojaus Baranausko darbais.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Danielė Vilimaitė, II klasė
Tu esi aš?
Pažiūriu į tave ir suprantu, jog tu esi aš. Aš, bet geresnė manęs versija. Suaugusi, subrendusi ir siekianti tikslų. Stipri, nepasiduodanti ir gyvenanti.
Gyvenanti gyvenimą, kuris galbūt nebuvo toks geras pradžioje, bet tu jį nugalėjai. Bandei nugalėti. Visada bandei ir bandai. Todėl ir esi nepasiduodanti.
Jis tave kankino mėgindamas palaužti... Bet tu to neleidai. Ir niekada neleisi, nes tada tu nebūtum tu.
Puoši šį pasaulį ir jį darai geresnį. Puoši žmones ir viską, kas aplink tave gyva. Nes tava širdis niekada nepasidavė. Ir dabar tu neleidi pasiduoti kitiems.
Aš tavęs nepažįstu, kaip ir tu manęs. Bet to nereikia. Mūsų veidai šneka už mus. Jie žino slapčiausias paslaptis ir skaudžiausius gyvenimo paliktus randus, kurie iki dabar aplanko. Aplanko prisiminimuose. Tiesa, ne tuose, kuriuose skraido drugeliai ir šviečia saulutė.
Ateitis mus bando gelbėti ir žinau, kad išgelbės. Nes viskas tik laikina. Bent visada tuo tikėjom. Tikėjom nuo pat mažų dienų, kai manėm, kad viskas yra gerai...
Kovok visada. Visada, kol laimėsi. Nesvarbu, kiek bus pralaimėjimų ir nesėkmių, pabaigoje tu visada būsi laimėtoja. Laimėtoja, kuri neleido kitiems laimėti tik tam, kad ją sužlugdytų...
Ant rankų „menas“, kuris tik primena, kad mes daug išgyvenom. Išgyvenom ir galbūt nepasidavėm. Nepasidavėm ir gyvenam iki dabar. Gyvenam ir gyvensim, kol blogus prisiminimus galėsim sieti su gerais. Kol jie liks praeity. Giliai giliai praeity, kurioje niekas nieko nebegalės ieškoti.
Tu visada buvai ir esi stipriausias žmogus. Ir nereikia būti stipriausiai pasaulyje čempionei. Nes tu jau esi čempionė. Kitų širdyse.
Šypsena, kurią matau, visada verčia mane susiimti ir nepasiduoti. Kovoti iki tol, kol galėsiu taip pat plačiai šypsotis. Žinodama, jog tai laikina. Taip, kaip ir mes tikėjom...
Austėja Karušaitė, I klasė
Austėja šią novelę sukūrė įkvėpta šokio pasaulio patirčių. „Norėjau perteikti judesio grožį ir veikėjų išgyvenimus. Rašydama siekiau sujungti meną, emocijas ir istoriją, – dalinasi moksleivė. – Man svarbu, kad skaitytojas įsijaustų į pasakojimą. Šis kūrinys tapo būdu išreikšti savo mintis ir jausmus.“
Išsipildžiusi svajonė
Mažame kaimelyje gyveno mergaitė Lina, svajojanti tapti garsia balerina. Kai Lina buvo maža, jos tėtis, garsus baleto šokėjas ir mokytojas, žuvo autoavarijoje. Jis buvo gerbiamas ir mylimas visų, kurie su juo dirbo ir jį pažinojo. Tėvas paliko gilų pėdsaką baleto pasaulyje, o Lina su šiuo prisiminimu svajoja tęsti jo kelią. Jos troškimas ne tik tapti šokėja, bet ir perduoti tėvo meistrystės aistrą baletui. Tačiau ji buvo žinoma kaip tinginė, kuri viską atidėdavo paskutinei minutei. Jos kambarys buvo chaotiška netvarkos zona, mokyklos užduotys Linai buvo nuolatinė problema, o mama vis kartodavo: „Lina, net savo lovos nesugebi pasikloti! Kaip tu galvoji šokti baletą? Tai darbas, ne pasaka.“
Lina viską suprasdavo juokais, bet jos širdyje degė noras įrodyti mamai ir močiutei, kad ji gali. Vieną dieną, kai mokykloje paskelbė atranką į miesto baleto pasirodymą, Lina ilgai apie tai galvojo. Atėjus lemiamai dienai mergaitė nusprendė dalyvauti, bet niekam nesakyti, net artimiausiems žmonėms. Nuo tos dienos Lina pradėjo gyventi dvigubą gyvenimą. Ryte ji apsimesdavo tinginiaujančia paaugle, palikdavo netvarką kambaryje ir ilgai gulėdavo lovoje. Tačiau vos tik mama išeidavo į darbą, ji pradėdavo treniruotis. Ji 4 kartus per savaitę lankė pamokas mažoje užmirštoje studijoje miestelio pakraštyje. Jos kojos skaudėdavo, raumenys buvo sustingę, tačiau Lina nesustojo, nes nenorėjo nuvilti savo tėčio atminimo. Ji žinojo, kad pasirodymo diena bus jos didžioji akimirka. Mama nieko neįtarė. Kartą ji net paklausė: „Lina, kodėl atrodai tokia pavargusi?“ „Ai, vakar per ilgai žiūrėjau serialą,“ – melavo Lina, slėpdama šypseną. Pagaliau atėjo pasirodymo diena. Lina atsikėlė anksti ir kaip visada apsimetė, kad nieko nevyksta. „Ką veiksi šiandien?“ – paklausė mama. „Manau, tiesiog ilsėsiuosi,“ – atsakė ji.
Mama nusprendė nueiti į miestelio baleto pasirodymą, nes kaimynė ją įkalbėjo: „Gal ten bus kažkas įdomesnio.“ Sėdėdama salėje, mama tingiai stebėjo pasirodymus, kol pagaliau paskelbė pagrindinį numerį. Mama susigraudino, kai scenoje pamatė Liną. Ji buvo pasipuošusi baleto kostiumu, stovėjo tiesiai ir elegantiškai kaip tikra balerina. Muzika pradėjo skambėti, ir Lina ėmė šokti. Jos judesiai buvo užtikrinti ir grakštūs. Atrodė, kad Lina šoko ne kojomis, o siela. Žiūrovai buvo apstulbę. Po pasirodymo salė nugriaudėjo plojimais, o mama sėdėjo sustingusi, bandydama suprasti, ką pamatė. Iš lėto skleidėsi scenos uždanga, mergaitė kaip nujausdama, kad kažkas atsitiks, visiems dėkojo už buvimą kartu šį vakarą. Kažkas garsiai sutreškėjo. Lina pažiūrėjo į viršų ir pamatė, kaip krenta ant jos apšvietimo įranga. Akimirka sustojo, viskas aplinkui nutilo. Jos kūnas instinktyviai stengėsi pasitraukti į šoną, tačiau buvo per vėlu. Sunkus rėmas trenkė tiesiai į galvą. Prieš akis užsiliepsnojo šviesų blyksnis. Scenoje užsiliepsnojo tylūs žingsniai, nes visi sustingo, negalėdami patikėti tuo, ką matė. Tylą pertraukė tik tolstantys širdies dūžiai.
Panevėžio „Žemynos“ progimnazija
Urtė Slavinskaitė, 6 klasė
Keisti kiaušiniai
I dalis
Vieną dieną Antanas nusprendė išsikepti kiaušinienę, bet kai įmušė pirmą kiaušinį, iš jo iškrito nedidelė knyga, pavadinimu „Vištos manifestas: kaip pabėgti iš vištidės“. Antanas sumirksėjo, bandydamas suvokti, kas čia vyksta. Jis atsargiai įmušė antrą kiaušinį. Šįkart iš jo iškrito keisti akinukai.
– Gal man reikia pailsėt, – sutriko Antanas, bet smalsumas nugalėjo. Jis įmušė trečią kiaušinį, tikėdamasis normalaus trynio. Bet dar labiau nustebo, kai pasirodė gyva višta su lagaminu ir kepurėle.
– Ačiū kad mane išvadavai, – padėkojo višta, užsidėdama akinukus. Antanas buvo taip sutrikęs, kad ne iš karto pastebėjo užrašą ant vištos kepuraitės: „Reikalaujame laisvės. Vištų asociacija.“
II dalis
Antanas, vis dar laikydamas šaukštą rankoje, žiūrėjo į vištą, kuri, atrodo, visiškai nesijaudino dėl keistos situacijos. Ji lėtai išsitraukė iš lagamino mažą žemėlapį ir kompasą.
– Gerai, dabar kur, į rytus? – klausiamai pažvelgė į Antaną. – O, beje, ačiū už pagalbą. Mes jau seniai planavome šitą pabėgimą.
– Mes? – išlemeno Antanas.
Kaip tik tą akimirką iš šaldytuvo ėmė sklisti keisti garsai. Durys atsidarė, ir iš vidaus ėmė veržtis dar daugiau vištų – visos su mažomis kuprinėmis, akiniais, o viena iš jų net su skėčiu.
– Puiku, visos čia? Antanai, klausyk, mes tavęs neskriausim, bet turim vieną reikalavimą: nustok valgyti mūsų vaikus. Girdi? Jokių daugiau kiaušinių. Jokių kiaušinienių.
– Gerai, gerai... Bet... Kur jūs ketinate eiti?
– Į laisvę veržiamės! – išdidžiai pasakė višta. – Gali jungtis prie mūsų. Vištų asociacijai visada reikia žmonių, kurie moka naudotis internetu.
Antanas pasijuto taip, lyg pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Bet kadangi jo rytinė kiaušinienė buvo sugadinta, o nuotykiai laukė įdomūs, jis tik atsiduso ir pasiėmė striukę.
Vištų būrys su Antanu priekyje išėjo iš namų. Taip prasidėjo Antano – kaip oficialaus Vištų asociacijos interneto vadybininko – naujas gyvenimo etapas.
III dalis
Praėjus kelioms dienoms po Antano įstojimo į Vištų asociaciją, jis suprato, kad vištos yra ne tik organizuotos, bet ir labai ambicingos. Antanas buvo paskirtas atsakingu už jų reputaciją socialiniuose tinkluose. Taip atsirado naujas šūkis: „Ne tik kiaušiniai, bet ir svajonės!“
Antanas daug dirbo – kūrė vaizdo įrašus apie vištų patiriamas kančias ir netgi organizavo vištų susibūrimą miesto parke.
Bet vieną rytą, atėjęs į asociacijos slaptą būstinę (įrengtą jo sandėliuke), pastebėjo chaosą. Vištos bėgiojo ratais, mosavo mažais sparneliais, o pirmoji višta su skėčiu atrodė ypač sunerimusi.
– Kas nutiko? – paklausė Antanas.
– Bloga žinia. Mašininkė Margarita, atsakinga už mūsų manifestų platinimą, buvo pagrobta!
– Pagrobta? Kaip?
– Įtariame, kad ją izoliavo slaptos žmonių organizacijos „Omletas 3000“ agentai. Jie – mūsų priešai – nori laikyti vištas narvuose amžinai, kad galėtų pardavinėti daugiau kiaušinių. Tai jie ir išplatino tą reklamą „Vištos be rūpesčių, kiaušiniai be kaltės“.
Margarita buvo mūsų genijus... Turim ją susigrąžinti.
– Gerai, o koks planas? – paklausė Antanas.
– Planas paprastas. Antanai, tu būsi mūsų slaptas agentas. Įsiliesi į „Omletas 3000“ organizaciją kaip darbuotojas ir surasi Margaritą.
Antanas sutiko. Jo misija prasidėjo.
Jis pateko į dedeklių narvuose organizaciją. Visur ieškojo Margaritos ir netrukus pastebėjo jos pilką plunksną (Margarita buvo vienintelė pilkoji višta), o pagaliau rado ir ją pačią, uždarytą narve.
Viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis. Organizacija „Omletas 3000“ buvo likviduota. Margarita grįžo į laisvę, o visi didieji prekybos centrai nuo tos dienos nebeprekiavo vištų, laikomų narvuose, kiaušiniais, nes tokių vištų nebeliko.
Rokiškio r. Juodupės gimnazija
Paula Vasiliauskaitė, 8 klasė
Klajūnės mintis
Kojos tirpsta pamažu, kol žemė po jomis svyra,
Dėl tavęs mano pasaulis byra, bet vis tiek širdis tavim dar gyva.
Gailiuosi, kad viską darėme kartu – šiandien nieko nebemoku padaryti viena.
Tavo šypsena, tavo žodžiai man tapo tik tuščia tyla.
Nežinau, kuo laikyti tave,
Galbūt gyvas buvai tik žiauriame sapne?
Gal viskas buvo tik mano minčių klajojimas,
Beribis bei bereikšmis užsisvajojimas?
Beliko man skęsti kasdienybėj, mintis dėlioti,
Kristi, pakilti, visa tai kartoti,
Už savo tiesą vis kovoti,
Beliko tik sapnuoti...
Nors ir nemoku sapno palikti,
Leisiu mintims tyliai nurimti.
Nors nemoku tiesos pamiršti,
Leisiu jausmams po truputį išnykti...
Pabundu – – –
Iš nakties šešėlių į tikrovę pargrįžau.
Atrodo, pasaulyje nieko blogo nepalikau:
Tik tavo veidą, vėjo išnešiotą,
Kaip šešėlį slankiojantį už manęs,
Besijuokiantį, kai nerandu savęs,
Ir verkiantį, kai klajojančios mintys
Vėl randa kelią pas tave.
Kraujas (nuo asfalto)
Nors ir supratau, kad kraują nuo asfalto nuplaus tik lietus,
o uždengs tik sniegas,
griuvau visu kūnu,
Šveičiau, kol rankos liko žaizdotos.
Žinau. Neverta.
Niekada nebuvo verta.
Pasiaukosiu.
Naktis. Gatvių žibintai mirga,
O rūkas apgaubia žemę,
Duodamas man laiko jame pasislėpti,
Ir aš lieku nepastebėta.
Tik persekioja mane šešėliai,
Kurie net per sidabrinę miglą mato mane.
Jie šnabžda, kad turiu sumokėti už tiesą.
Bet man reikėjo. Reikėjo nuraminti savo sielą.
Kodėl aš dėl tavęs aukojuosi?
Po stora, sudraskyta mano oda užsidegė kibirkštis,
Ir nuo jos pradėjo plėstis ugnis.
Nebegaliu likti čia,
Nebegaliu kentėti.
Dabar mano akyse, rodos, visas pasaulis dega,
Ir manyje nesustabdomai liepsnoja ugnis.
Ugnyje degi ir tu.
Nuploviau ir melu uždengiau ant asfalto
pasipylusį kraują – tavo nuodėmes,
įrodymus, kad kaltas tu.
Išpirkimo nėra. Kelio atgal nėra.
Paaukojau visą save.
Kas, jeigu?
Neduoda man ramybės senos nuotraukos,
Kur įamžinti jau pamiršti veidai ir prisiminimai žiaurūs.
Neduoda ramybės sugriuvę namai,
Kur liejosi kraujas ir mūsų likimai.
Neduoda ramybės žodžiai,
Kurie šnabžda, kad aš vis dar esu kalta.
Ar pasikeičiau?
Manau, taip.
Juk visi keičiamės,
Bet ar visi į gera?
Turbūt, ne.
Pamačiusi nuotraukas, apleistus namus
Ir žodžius, dar vis išraižytus ant savo odos,
Noriu išlipti iš savo kūno, pranykti, dingti, nematyti,
Bet lieka tik gailėtis, slėptis ir būti nematomai.
Nes kas, jeigu?
Jeigu jūs sužinosite, kas iš tikrųjų esu ar buvau?
Kas, jeigu jums nepatiks?
Kas,
jeigu?
Kas,
jeigu?..
Kas,
jeigu nepasikeičiau?
Kas, jeigu pasikeičiau ne į gera?
Nebegaliu...
Nebenoriu klausti ir klausytis,
Noriu negirdėti, nejausti, nematyti.
Bet...
Kas...
Jeigu?
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione.
Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt.
Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu nevezis@pavb.lt arba tel. 0 45 50 20 39.
