Naujausios
Su tamsa į Biržus
Dar anksti. Negreitai išsisklaidys tamsa. Ramiai miega broliukas Rimantas, po dienos darbų ilsisi patėvis Steponas. Tik mama Veronika Kubilienė jau pabudusi. Rūpi, kad ko nors jos vyresnėlis Vytautas nepamirštų. Iš vakaro į vokišką kuprinę susidėjo keletą knygų, drabužių. Kaip visuomet, įbruko sūnui gimnazistui duonos kepalą, porą pieno butelių, lašinių bryzą. Kad užtektų savaitei ar dviem sėdint Biržuose prie knygų. Šeštadienį vėl lauks sūnaus į namus grįžtančio.
Vytautas tyliai užveria trobos duris. Kad neprižadintų miegančių. Miestelio gatvėse tamsu. Bet akys greitai pripras. Regis, rytų pusėje dangus jau šviesėja. Praeina bažnyčios varpinę. Šone lieka ir Kvetkų pradžios mokyklos pastatas. Šeštąją jos skyrių baigė 1940 metais. Mena tą vasarą, birželio 16 dieną, sėdėjo gonkose ir skaitė Vinco Krėvės „Raganių.“ Išgirdo motorų gausmą ir pamatė, kad iš Latvijos pusės į Kvetkų miestelį įvažiuoja šarvuočiai su raudonomis žvaigždėmis. Pajuto ir suprato, kad tai Lietuvos pabaiga. Tikėjimo jos šviesesne ateitimi žlugimas.
Gimė Vytautas Kubilius Aukštadvaryje, netoli nuo Kvetkų, bet jau Rokiškio žemėje. Tėvo neprisimena, nes jį nušovė iš pasalų 1928 metais, kai Vytautui buvo tik dveji metukai. Po daugelio metų (1997 m.) knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“ jis apie tėvą Steponą Kubilių atsilieps kaip apie kaltą be kaltės. Rygos fabriko darbininkas kartu su fabriku evakavosi į Kijevą, dalyvavo Denikino armijos žygiuose ir plėšikavimuose. Bolševikų nuteistas myriop, sušaudžius šiltine sirgusią žmoną, su mažamečiu sūnumi paspruko į Lietuvą. Išsinuomojęs iš Aukštadvario pono buvusią karčiamą, supirkinėjo gyvulius, slapta per Roksalės mišką varydavo į Latviją, spekuliavo sviestu, degtine, už didelius procentus skolino pinigus. Vytautas Kubilius manė, kad jo tėvą nušovė skolininkas, išsigandęs, jog bus protestuoti vekseliai.
Kvetkus pamilo visam gyvenimui
Netekusi vyro mama su sūnumi persikraustė gyventi į Kvetkuose buvusius senelių namus. Pirmas Vytauto Kubiliaus prisiminimas iš Kvetkų miestelio – senelių namų gaisras. Jam tuomet buvo treji. Nuo to laiko jis miestelį prie Nemunėlio ir prisimena. Pamilo jį visam gyvenimui.
Po daugelio metų apie Kvetkus rašys: „Kai pamatau iš toli tarp šimtmetinių klevų iškilusią Kvetkų varpinę, sumūrytą iš didelių akmenų, jaučiu, kad grįžau į namus. Ne kartą esu bėgęs iš literatūrinio gyvenimo painiavos šitų namų – ant Nemunėlio kranto – pavėsin. Dabartinio pasaulio įtampose man sunku būtų ištverti be namų jaukumo“.
Kauno ir Vilkijos gimnazijose
Tų 1940-ųjų metų rudenį išvyksta į Kauną. Motinos sesuo pažadėjo leisti į gimnaziją. Mokosi „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Po pamokų Ąžuolyne gano tetos karvę, prižiūri sodą. Dėdė, buvęs Lietuvos kariuomenės štabo viršila, jau išvarytas į atsargą, nekentė bolševikų. Sode turėjo paslėpęs šautuvą ir belgišką pistoletą. Tik ir telaukė karo pradžios. Vytautui pasiuvo iš brezento naginėles ir vertė taip eiti į gimnaziją, kad visi pamatytų kaip bolševikai nugyveno kraštą. Jam buvo labai gėda prieš išsipusčiusius Kauno gimnazistus. Teta Vytauto pasigailėjo ir leido naginėles apauti kaliošais.
Kitais metais jis jau Vilkijos gimnazijos mokinys. Čia praleis trejus metus. Baigęs šeštą klasę, grįš į Kvetkus. Vilkijos gimnazijos raštvedys išduos pažymėjimą, kad jis gimęs ne 1926, o 1928 metais. Dėl to nustebusiam Vytautui paaiškins, kad vokiečiai į kariuomenę gaudo 1926 metais gimusius vyrukus. Jaunesnių dar neliečia.
Antrojo rusų atėjimo sulaukė vėl tėviškėje, Kvetkuose. Autobiografiniame tekste „Taip buvo“ 1997 metais prisimins: „Netrukus miestelyje buvo iškabinti mobilizacijos šaukimai. Man ir į galvą neatėjo, kad tie įstatymai liečia ir mane, vaikėzą. Bet po kaimus jau trankėsi žaliakepuriai su amerikoniškais studebekeriais – jie gaudė jaunus vyrus, o bėgančius šaudė vietoje. 1944 m. rugpjūtyje Kvetkų bažnyčioje buvo išrikiuoti trys karstai, alpo jaunos moterys, o aš patyliukais kartojau: šita skriauda niekada nebus pamiršta ir dovanota...“
Jau ir Papilys. Nueitas trečdalis (iš Kvetkų iki Biržų 28 kilometrai) pavojingiausio kelio, kurį iš šonų supa, tai priartėdami, tai vėl nutoldami, Biržų girios miškai, ir einant keliu tamsoje lydi toks nejaukus šiurpuliukas: ar nepykštelės per klaidą partizanai arba pasalūnai stribai? Iki Biržų dar kelio gabalas, bet Vytautas iki pamokų pradžios į gimnaziją spės ateiti. Ne pirmas kartas. Jis septintos klasės seniūnas. Seniūno pareiga prieš pamokas garsiai sukalbėti maldą. Religijos pamokas lanko klebonijoje. Mokiniams kas sekmadienį pamaldos vyksta bažnyčioje. „Man buvo gera ir gražu bažnyčioje,- prisimins vėliau,- bet niekada nepajutau Dievo iš arti“.
Broniaus Krivicko pamokos
Šiandien lietuvių kalbos mokytojo Broniaus Krivicko pamoka. Pasidėjęs ant staliuko konspektų sąsiuvinį, Krivickas skaitys akademinio tipo paskaitą gal apie Maironį ar Kudirką. Iš jo Vytautas buvo gavęs E. Poe eilėraščių ir prozos tomelį vokiečių kalba. Jam parašė referatą apie Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščių rinkinį „Audros paukščiai.“ B. Krivickas, perskaitęs referatą, pasakė: „Lietuvoje yra ir gilesnių poetų“. Ilgai ši mokytojo pastaba Vytautui Kubiliui bus tarsi mįslė, kol iš buvusios Biržų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Dorotėjos Inkėnaitės gaus V. Mačernio „Vizijų“ ir „Sonetų“ nuorašus. Tada pajus nesuprantamą, magišką poezijos galią, kaip ir skaitydamas E. Poe.
Jau gimnazijoje jis kūrė literatūros vakarams montažus, beletristinius vaizdelius, eilėraščius. Juos skaitydavo literatų vakaruose. Atmintinai išmoko visą Jono Aisčio – Aleksandriškio poeziją. Aistis tada jam buvo didžiausias Lietuvos rašytojas. Baigdamas gimnaziją, 1946 metais dienoraštyje rašė: „Literatūra – tai mano kategoriškasis imperatyvas. Ji – gyvenimo prasmė. Be jos negaliu gyventi.“ Todėl jam būsimasis gyvenimo kelias buvo aiškus – lituanistikos studijos Kauno universiteto istorijos – filologijos fakultete.
Nemalonumai universitete. Pašalintas
Pradžioje viskas buvo gerai. Paskaitos, universiteto skaitykloje dar Vaclovo Biržiškos parūpintos ir paliktos vokiškos, angliškos ir lenkiškos enciklopedijos, kurias V. Kubilius dažnai pavartydavo, nauji draugai, literatų būrelis. Nuo to būrelio nemalonumai ir prasidėjo. Perskaitė referatą apie K. Korsako eilėraščių rinkinį „Paukščiai grįžta“, įrodinėdamas, „kad marksistinis kritikas ir poetas grįžo iš Maskvos nusivylęs ir palūžęs“. Už tai buvo žiauriai sutaršytas (tai paties Kubiliaus žodžiai) komjaunimo aktyvistų. „Kitą kartą jie vėlgi nesutiko, – prisimena V. Kubilius, – kad P. Cvirkos „Brolybės sėkla“ yra tik publicistinis straipsnis, o ne meno kūrinys. Atsigriebdavau sudirbdamas jų pačių apsakymėlius ir eilėraščius – falšas, retorika, jokių talento ženklų“.
Lemiamas buvo konfliktas su dėstytoju Aleksu Churginu. Jis buvo paskelbto literatūrinio konkurso žiūri pirmininkas. Aptardamas konkurso rezultatus, kandžiai tyčiojosi iš nevykusių posmelių, atskleisdamas tikrąsias autorių pavardes. Kubilius A. Churginui pasakė, kad jis pažeidžia literatūrinių konkursų taisykles, kurios leidžia viešai skelbti tik premijuotų kūrinių autorius. Churginas paklausė: iš kur jis ištraukė tokias taisykles. Kubilius atsakė, kad tokių taisyklių laikėsi vokiečių metais žurnalas „Savaitė.“ „To ir tereikėjo, – prisimena tą įvykį Kubilius, – ištisą pusvalandį griaudėjo tirados – tarybiniame universitete propaguojama fašistinė spauda ir fašistinė ideologija“.
1948 metų kovo 20 dieną V. Kubilius buvo iškviestas į Universiteto mandatų komisijos posėdį. Buvo kaltinamas kaip tvirtai neigiantis socialistinį realizmą. Nenusileido kaltintojams. Gynė savo įsitikinimus. Kitą dieną gavo mandatų komisijos sprendimo nuorašą, kad išbraukiamas iš studentų sąrašo „dėl antitarybinio laikymosi fakultete“, „už platinimą studentų tarpe buržuazinės literatūros ir... atvirą propagandą“.
Kas rytą ateidavo į universiteto bibliotekos skaityklą ir skaitydavo vokiečių autorių knygas. Po savaitės skaityklos darbuotoja perdavė direkcijos įspėjimą, kad pašalintam studentui draudžiama lankytis universiteto bibliotekoje. Bandė susirasti kokį nors darbą, bet vos tik pasakęs, kad pašalintas iš universiteto, sulaukdavo atsakymo – darbo nėra. Teko grįžti į Kvetkus. Vasaros pabaigoje gavo laišką, kad gali laikyti baigiamuosius Mokytojų seminarijos bibliotekininkystės skyriaus egzaminus. Lengvai juos išlaikęs grįžo į Biržus ir buvo paskirtas viešosios bibliotekos vedėju.
Biržų bibliotekos vedėjas
Čia dirbo neilgai – pusę metų. „Tačiau tik prie jo, – prisimena Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos istorijoje „Knygnešio žemės biblioteka“ kartu dirbusi Aldona Samulionytė, – prasidėjo tikras bibliotekos darbas. Pradėjome klasifikuoti knygas, iš naujo sudaryti katalogus.
V. Kubilius skaitytojams aiškindavo, kaip naudotis katalogais, kaip iš jų pasirinkti knygas. Pats ruošdavo skaitytojų konferencijas, vyresnių klasių mokiniams – garsinius skaitymus, rengdavo aukšto lygio knygų parodas. Padaugėjo skaitytojų inteligentų, buvo sudarytas bibliotekos skaitytojų aktyvas.“ O ir Biržai jam buvo mieli. Laiške studijų bičiuliui Kaziui Grigui 1948 metų lapkričio 8 dieną rašė: „Einu aš rytais į biblioteką. Einu per visą miestą. Ežeras didelis – plačiai išsiliejęs. Piliakalnio medžiai linksmai kyla ir ryškiai įsirėžia mėlyname rudeniškame danguje. Kažkaip smagu eiti gatvėmis, žvilgsniu klydinėti po ežerą, po plikas medžių viršūnes. Savyje pajuntu bekylančią nuotaiką, kuri nuplauna iš sąmonės visus kasdieninius rūpesčius, visas tas problemas, kurios per dienų dienas slegia“.
Biržų rajono mokyklose stinga lietuvių kalbos mokytojų, todėl gimnazija bibliotekos vedėją pakviečia mokytojauti. Švietimo skyriui reikia pristatyti studijų dokumento nuorašą. Notaras, pamatęs rektorato išduotą raštą apie išlaikytus egzaminus ir mandatų komisijos sprendimą, šiuos dokumentus nuneša apskrities valdžiai. Netrukus Kubilius iškviečiamas į partijos komiteto rūmus. Pirmasis sekretorius Petras Eidukas, trankydamas stalą kumščiu, šaukia, kad jis eina prieš tarybų valdžią. Netrukus V. Kubilius sužino, kad ieškomas naujas bibliotekos vedėjas, o jo pavardė atsidūrusi išvežtinų asmenų sąrašuose. Šiuo neramiu metu netikėtai gauna laišką iš Kauno, kad universitetas jam leis laikyti eksternu egzaminus, o po to grąžins į studentų sąrašus. Egzaminus išlaiko greitai, bet į studentų sąrašus negrąžina. Ir paskaitų lankyti neleidžia. Kas belieka? Tetos darže sodina bulves ir pomidorus, su dėde spekuliuoja miltais.
Stilistas Kauno dienraštyje
1949 metų pavasarį Kauno dienraščio „Tarybų Lietuva“ redakcija pasiūlo dirbti stilistu. Nuo ryto iki vakaro braukinėja, perrašinėja mažaraščių autorių straipsnius ir korespondencijas. Pats pradeda rašyti knygų, teatro spektaklių, koncertų recenzijas. Nebesispyrioja, kuomet jam pasiūlo užpildyti komjaunimo anketą. Tų metų rudenį prasideda politinė kampanija prieš kosmopolitizmą. „Tarybų Lietuvos“ redakcija taip pat turėjo atsisveikinti su ten dirbusiais žydais komunistais, kažkodėl staiga paskelbtais kosmopolitais. „Laikraščio redaktorius I. Gurvičius paklausė manęs, – prisimena Vytautas Kubilius, – ką gero galėtų man padaryti prieš išeidamas. „Noriu studijuoti“, – atsakiau. Turėjau parašyti atgailaujančią autobiografiją, o jis iš Kauno universiteto rektoriaus J. Kupčinsko išgavo raštą, kad „universiteto mandatų komisija V. Kubiliaus tolimesniam mokymuisi nedaro kliūčių.“ Įteikęs šį malonės raštą, laikraščio redaktorius dar pasiteiravo, ar turėsiu iš ko gyventi Vilniuje, kur nuo rudens persikėlė Istorijos – filologijos fakultetas. Pažadėjo rekomenduoti kaip stropų stilistą „Literatūros ir meno“ redakcijai“.
Tais metais Vilniaus universitete, paveiktas Eugenijaus Meškausko paskaitų apie dialektinį ir istorinį materializmą, jo paties žodžiais – „taps tikinčiu komjaunuoliu, kupinu jaunatviško reformizmo ir entuziazmo“, iš bendramokslių sulauks revoliucijos kareivio pravardės. Kareiviškais vėliau pavadins ir savo straipsnius „Literatūroje ir mene“. Laiške K. Grigui rašys, kad iš keliasdešimties tekstų jam vos keli atrodo pakenčiami. Nepaprastas reiklumas sau jį lydės iki paskutiniųjų gyvenimo dienų.
Diplominį darbą rašys apie 1905 metų revoliucinių dainų rinkinėlius. Revoliucijos idealizavimui bus skirta ir jo kandidatinė disertacija „Lietuvių revoliucinė poezija 1890 – 1907 m.“ Ją apgins 1955 metų spalio 13 dieną.
Tikriausiai Rašytojų sąjungos rekomenduotas penktakursis studentas pateiks Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui kritišką universiteto lietuvių literatūros katedros apžvalgą. 1952 metų vasarą tas tekstas, Vytauto Kubiliaus žodžiais, „pilnas idiotiškų kaltinimų (kad paskaitose aukštinami Povilas Višinskis ir Vydūnas) ir trafaretiškų pamokymų“ buvo išsiųstas. Laimė, valdžia nesureagavo. Tačiau Kubilius daug metų jautė kaltę dėl šio savo poelgio, nedrįso prisipažinti. (1996 metais tas jo raštas, ištrauktas iš partinio archyvo, buvo paskelbtas komunistiniame žurnale“Gairės.“ Kritikuoti katedros dėstytojai Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Donatas Sauka jį gynė ir teisino. V. Kubilius prisipažins buvęs sukrėstas jų atlaidumo ir gerumo).
G. Zimano kritika ir skaudžios pasekmės
Tie keleri baigus universitetą metai jam neteikia džiaugsmo. Jaučiasi supilkėjęs, prigęsęs, praradęs priešgyniavimo drąsą, vidinį tiesumą, poetinį polėkį. „Sėdėjau tarybinės literatūros vežime, – vėliau vaizdžiai apibūdins savo tų metų būseną, – kuris šokinėdamas dardėjo stalininio socializmo grindiniu „į šviesią ateitį“.
Pradėjo atsipeikėti, kai sovietinis ideologas G. Zimanas „Tiesoje“ išspausdino straipsnį „Formalizmo atrūgos, “smerkiantį V. Kubiliaus rašinį „Kurti kovingą gyvenimišką poeziją“(„Literatūra ir menas“, 1953 m. rugsėjo 20 d.) kuriame, Zimano įsitikinimu, autorius „visame savo straipsnyje koneveikia įžymiųjų mūsų poetų pastangas poetinėmis formomis išreikšti Spalio revoliucijos didingumą, liaudies meilę didžiajai tarybinei Tėvynei, jos žmonų didiesiems žygiams. Pakilias Venclovos, Jonyno, Valsiūnienės, Reimerio, Macevičiaus eiles jis urmu ir apeliacijos neprileidžiančiu tonu, su panieka ir iš aukšto vadina „šabloninėmis frazėmis“, „žodiniu balastu“ ir kitais panašiais epitetais“.
Į Zimano kritiką nedelsdama sureaguoja Rašytojų sąjungos valdyba. Dvi dienas jau „Tiesoje“ nukryžiuotas V. Kubiliaus straipsnis aptarinėjamas antrajame rašytojų suvažiavime. 1956 metais, pabandęs pagirti atbundančią lietuvių lyriką, sulaukia „Komunisto“ žurnalo pasmerkimo. 1957 metais straipsnis apie Balio Sruogos dramaturgiją dorojamas kaip „revizionizmo išpuolis“. 1958 metais Rašytojų sąjungos partinė organizacija ragina valdžią prieš Vytautą Kubilių imtis „organizacinių priemonių“. 1972 metais kyla triukšmas dėl „Nemune“ išspausdinto straipsnio „Talento mįslės.“ Dar po pusmečio LKP CK sekretorius A. Barkauskas sąjunginėje spaudoje suskirsto Lietuvos inteligentiją į tris grupes. Trečiojoje, kuriai ne pakeliui su tarybine liaudimi – vienintelis Vytautas Kubilius. Jis supranta, kad perkeliamas į nepatikimųjų sąrašą ir tikriausiai ilgam ištrenkiamas iš literatūrinės spaudos.
Kartą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Kostas Korsakas tarsi patardamas ištaria, kad jam reikėtų rašyti studijinius darbus, nes laikraštinės publikacijos greitai pasimiršta.
Nemiela tais metais kritikui dvilypė egzistencija. Privalai neigiamai atsiliepti apie buržuazinės smetoninės Lietuvos santvarką, ir tuo pat metu bandai įteisinti to laikotarpio poetų kūrybą, akylai nuo skaitytojų saugomą specialiuose fonduose. Todėl ruošia spaudai J. Baltrušaičio, F. Kiršos, V. Mačernio, J. Aisčio raštus. Jį skaudina reikalavimas, kad kritika būtų tarsi partijos instrumentas. Ir nieko daugiau. „Tavo rankos surištos, ir tu siūbuoji pakabintas kilpoje, – rašys vėliau apie tuos metus Kubilius, – Nemigos naktimis sakydavau nevilties ir pykčio vidinius monologus, melodramatiškai narstydavau vieną košmarišką reginį: ateini prie Centro komiteto rūmų ir susidegini kaip Vietnamo vienuolis...“
Kerštas „Talento mįslių“ autoriui
1972 metais kilo triukšmas dėl habilitacinės daktaro disertacijos „XX a. lietuvių lyrika“, trūkęs net pusseptintų metų. Užkliuvo dėl jau minėto straipsnio „Talento mįslės“. Kodėl? V. Kubiliaus žmona literatūros mokslininkė Janina Žėkaitė – Kubilienė, jau jos vyrui žuvus, žurnalistei Audronei V. Škiudaitei („Literatūra ir menas“, 2016 m. rugsėjo 16 d.) papasakojo, kad viskas prasidėję dėl straipsnyje buvusio vieno sakinio.
Kubilius rašė, kad „žmogus gali būti informatorius, žudikas ir rašyti puikius eilėraščius vaikams“. Tai buvo užuomina apie poetą Kostą Kubilinską, kuris vokiečių okupacijos metais rašė prieš sovietus, o paskui tie sovietai jį prigrasino ir infiltravo į partizanų būrį. Jis partizanus išdavė ir vieną nušovė. K. Kubilinsko draugai A. Jonynas, M. Sluckis, V. Radaitis nunešė tą „Nemuno“ žurnalo numerį Antanui Sniečkui. Kubilinskas buvo jų herojus. Taip ir prasidėjo didysis kerštas „Talento mįslių“ autoriui. Rašytojų susirinkime Juozas Baltušis ir Antanas Jonynas šaukė, kad tokio „antitarybinio straipsnio“ autoriui negali būti suteiktas daktaro laipsnis. Kai kurie rašytojai reikalavo jį šalinti iš Rašytojų sąjungos. Vienas vaikščiojo po butus rinkdamas parašus.
LKP Centro komitetas pasiunčia į Maskvą Aukščiausiai atestacinei komisijai raštą, kad būtų sustabdytas, jau Vilniaus universitete apgintos, disertacijos tvirtinimas. „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ vyriausias redaktorius Jonas Zinkus gauna partinį įpareigojimą – parašyti kritišką disertacijos recenziją. Per metus jis parašo beveik kitą disertaciją – 170 puslapių tekstą. Jame Kubiliui pažerta daug kaltinimų. Jis ir revizionistas, dekadentizmo gynėjas, socialistinio realizmo priešas, neigia tarybų valdžią. 1974 metais Aukščiausiosios atestacinės komisijos ekspertai nusprendžia: daktaro laipsnį pripažins tuomet, kada Lietuvoje bus išspausdinta disertacija. Tais metais sąjunginiame moksliniame žurnale „Voprosy literatury“ dažnai spausdinami V. Kubiliaus straipsniai. Matyt tai Atestacinei komisijai padaro įspūdį. Po dviejų metų ji pasiūlo Vilniaus universitetui dar kartą apsvarstyti disertaciją. 1978 metų rugpjūtį V. Kubilius pašto dėžutėje randa pranešimą, kad jo disertacija patvirtinta. Po beveik aštuonerių metų baigiasi, Kubiliaus žodžiais, „disertacijos istorija, paženklinta žaibais ir perkūnijomis“.
Mokslininko darbo diena
Nelengva būtų apžvelgti jo gausų mokslinį palikimą. Nuo studijų laikų su V. Kubiliumi bendravęs bibliografas Vladas Žukas rašė, kad Kubilius paliko per trisdešimt knygų, apie tūkstantį straipsnių įvairiuose leidiniuose, akademinių bei viešųjų paskaitų tekstus bei konspektus, nuo studijų metų rinktą mokslinę medžiagą – skaitytų knygų, straipsnių ištraukas. Vlada Žuką domino ir jo dienotvarkė. V. Kubilius sėda prie stalo devintą valandą. Dirba iki pirmos, pusę dviejų. Po to pietų pertrauka. Toliau rašo iki 18 valandos. Tada skaito (skaitė vokiečių, lenkų, rusų, anglų, prancūzų, italų kalbomis – aut. past.)... Skaito jau kitai temai, kitam autoriui, kitam straipsniui ar knygai. Pradeda rašyti, kai turi surinkęs visą medžiagą.
V. Žukas kalbino V. Kubilių atostogaujantį Palangoje. Ir čia jis laikėsi to paties režimo. Tą vasarą rašė pranešimą apie Maironį ir romantizmą. Dirbo pasinaudodamas savo ištraukomis, pastabomis iš skaitytų knygų, straipsniais apie romantizmą, Maironio „Raštuose“ išspausdinta poezija. Rašyti sekėsi lėtai: vienas du puslapiai per dieną.
Gal įsiklausęs į K. Korsako patarimą rašyti studijinius darbus, o tikriausiai jausdamas ir žinodamas, kad tai jo tikrasis pašaukimas, parašo apie lietuvių rašytojus nemažai monografijų. Bene pirmoji 1962 metais pasirodo apie poetą kraštietį Julių Janonį (kalbininko Algirdo Sabaliausko nuomone, šią knygą jis rašė ne dėl revoliucinės poezijos, o dėl to, kad jos autorius buvo talentingas jo gimtojo kampelio žmogus, kurio tragiški vaikystės ir jaunystės epizodai dažnai primindavo paties Vytauto Kubiliaus gyvenimo kelią). Vėliau pasirodo monografijos „Salomėjos Nėries lyrika“ (1968), „Kazio Borutos kūryba“ (1980), „Ievos Simonaitytės kūryba“ (1987), „Antanas Vaičiulaitis“ (1993), „Jonas Aistis“ (1990). Bene įspūdingiausia knyga ne tik apimtimi, bet ir svarba, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1995 metais išspausdinta (vėliau pasirodys dar du, autoriaus papildyti leidimai) dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros istorija „XX amžiaus literatūra“, kurioje, literatūrologės Elenos Balutytės žodžiais, „pirmą kartą greta atsidūrė okupuotos Lietuvos ir išeivijos, tremtinių ir rezistentų kūryba“.
Posūkis į politiką
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę platėja ne vien kūrybos horizontai. Su bendraminčiais Vytautas Kubilius steigia Lietuvos piliečių chartiją, šešerius metus renkamas jos tarybos pirmininku. Vienas chartijos tikslų – kurti ir ugdyti Lietuvoje demokratinę pilietinę visuomenę. Chartija ir jos pirmininkas atvirai palaiko ir remia dešiniuosius. 1998 metais kovo 11 dieną savo dienoraštyje rašo: „V. Landsbergio kalba – įstabi giluminė analizė, viso proceso ir mąstymo org. skerspjūvis. Vėl jis stovi virš visų pakibęs, nepralenkiamas – tautos sąžinė, protas. LDDP kudakavimas – tik menkas ir gėdingas“.
Šis posūkis į dešinę stebina kai kuriuos jo pažįstamus literatūrologus ir rašytojus. Profesorė Vanda Zaborskaitė knygoje „Tekančio laiko ženklai (Publicistika, literatūra, amžininkai)“ rašo: „Kai įvyko didysis mūsų visų gyvenimo virsmas, tarp manęs bei kitų artimiausių draugų ir Kubiliaus atsirado skaudus įtrūkis: negalėjome priimti jo politinės laikysenos, kuri atrodė tokia nepateisinamai vienpusiška, neteisinga, tas jo labai radikalus stovėjimas dešinėje, įsitikinimas, jog kiekvienas, kitaip galvojantis, yra Lietuvos priešas. Tai atstūmė nuo jo daugelį, ir jis pasijuto vienišas, kaip matyti iš sukrečiančių to meto jo dienoraščio puslapių“.
Ir pats V. Kubilius nusivils savo politiniu vaidmeniu. 2001 metais dienoraštyje rašys, kad jo posūkis į politiką buvo bergždžias ir beprasmiškas. Tik užsidirbo dogmatiko, prisitaikėlio aureolę.
Skaudi netektis
Visiems jį pažinojusiems buvo skaudi žinia apie 77-ąjį gimtadienį atšventusio Vytauto Kubiliaus netikėtą ir beprasmišką mirtį. (V. Kubilius žuvo 2004 metų vasario 17 dieną. Jį pėsčiųjų perėjoje partrenkė lengvabūdiškai vairavusio jaunuolio vilniečio Kęstučio Leikos automobilis), nes, Algirdo Sabaliausko žodžiais, „stulbinanti atmintis, nepaprastas susikaupimas, noras dirbti Kubilių lydėjo iki paskutinių jo gyvenimo žingsnių“.
Profesorė Elena Bukelienė rašė: „Nebėra Vytauto Kubiliaus. Atsivėrė didžiulė tuštuma, nes tai buvo žmogus, aprėpiantis viską: istoriją ir dabartį, poeziją, dramą ir prozą, jaunųjų ir vyresniųjų kūrybą. Į gimtosios literatūros lauką žvelgė tarsi nuo didžiulės aukštumos, regėdamas jos visumą, perspektyvą, pasaulinį kontekstą. Jo erudicija buvo neprilygstama, analizavo įspūdingai, jautė literatūros proceso pulsą, vertino suinteresuotai. Esame netekę savos literatūros šeimininko ir vairininko“.
Žmona rūpinosi literatūriniu palikimu
Jo žmona, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Janina Žėkaitė po vyro mirties pustrečių metų (mirė 2006 metų liepos 27 dieną, eidama aštuoniasdešimt pirmuosius metus) rūpinosi V. Kubiliaus literatūriniu palikimu. Pirmiausia pasirodė (2006) jos sudaryta laiškų ir novelių, daugiausia rašytų mokantis Biržų gimnazijoje ir gyvenant Kvetkuose, knyga „Lauksiu atsakymo“. J. Žėkaitė atrinko 418 laiškų, kurie, jos nuomone, labiausiai atspindi žymaus lietuvių literatūros tyrinėtojo biografiją, jo santykius su draugais, namiškiais, kolegomis. Ji surankiojo įvairiose vietose laikytą vyro dienoraštį, sudėjo atskirus lapelius chronologine tvarka ir perrašė juos ranka, nes iššifruoti sunkiai įskaitomą Kubiliaus rašyseną galėjo tik ji pati. Buvo išleistos dvi „Dienoraščių“ knygos. O 2010 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido kritikės ir literatūrologės Donatos Mitaitės sudarytą atsiminimų knygą „Nepaklusęs laikui: atsiminimai apie Vytautą Kubilių“.
2012 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įsteigė literatūros kritiko ir mokslininko Vytauto Kubiliaus premiją, kuri teikiama minint mokslininko gimtadienį už dviejų pastarųjų metų darbus iš XX-XXI a. literatūros. Pirmuoju šios premijos laureatu (po mirties) tapo poetas ir kritikas Voldemaras Kukulas. Ši premija 2013 metais už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje paskirta ir literatūrologui Virginijui Gasiliūnui, prie keliasdešimt metų baigusiam Biržuose I-ąją vidurinę (dabar „Atžalyno“) mokyklą.
Ne vienai reikšmingai premijai buvo nominuotas ir literatūros kritikas, literatūrologas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytautas Kubilius. Jis apdovanotas literatūrine Jono Aisčio premija, dviem Lietuvos valstybinėmis premijomis, Lietuvos mokslo premija, 1998 metais jam įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas, 2000-ais metais – Lietuvos nepriklausomybės medalis.
