Naujausios
SU KUO VALGOMA LAISVĖ?
Wikipedijoje rašoma, kad laisvė, tai galimybė, nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti.
- Kas bus, jeigu visi užsimanys elgtis, kaip į galvą šauna ar ant seilės užeina?! – galimybe nevaržomai veikti stebėjosi bičiulis Stasys. Ir klausė: – Turime turėti ir pareigų, kitaip bus palaida bala.
Todėl, kad nebūtų palaidos balos, daugelyje visuomenių piliečiai turi ne tik laisvių, bet ir teisių. O teisė, pasak visažinės Wikipedijos, yra teisingumo nustatymo ir užtikrinimo priemonės. Jos įgyvendina deramą elgesį atitinkančias bausmes bei paskatas. Kad nebūtų tos palaidos balos! Reikia pareigų ir teisių, juk visuomenėje visi esame susieti. Tiek laisvės, tiek teisės paliečia visus. Nusikaltai – neteksi laisvės, sėsi į kalėjimą. Tačiau ir kalėjimo prižiūrėtojas nėra laisvas. Turi kalinį prižiūrėti. Taigi: atėmęs laisvę kitam, pats tampi nelaisvas.
LAISVĖ, KAIP LAZDA?
Tačiau norime kuo daugiau laisvių. Dėl jų mitinguojame, protestuojame. Nors aiškiai suprantame, jog gavę daugiau laisvių, jos kitiems atlieps suvaržymais ar netektimis. Aiškiausias pavyzdys – mokesčiai. Niekas nenori jų mokėti, bet visi nori, kad valdžia visus, kaip iš gausybės rago, apipiltų gėrybėmis. Tad išsilaisvinus nuo kokio nors mokesčio, neišvengiamai ką nors nuskriausi. Laisvė, kaip lazda – su dviem galais.
Laisvių apribojimais siekiama, kad valstybėje žmonės būtų paklusnūs, ištikimi, pasiaukojantys, draugiški, padėtų vieni kitiems... Tačiau tokią darną sunku pasiekti. Teisės ir laisvės daugiau ar mažiau supriešina žmones. Ypač skaudu, kai dėl gerėjančio gyvenimo valstybėje atsiranda tokių, kurie naudojasi visų gėrybėmis, nors jos jiems nepriklauso. Mat vartotojų visuomenėje, kur pirmu smuiku groja pinigai, moralė tampa kone atgyvena.
GERAS ŽMOGUS MAŽIAU LAISVAS?
Pinigams tapus beveik vienintele vertybe, į šalį neišvengiamai pastumiamas padorumas. Būna, jog nuperkamas net teisingumas. Tačiau pasaulis taip sutvertas, kad visada viskas vyksta kitų sąskaita.
- Išeitų, kad vartotojų visuomenėje net geri darbai tampa įtartini, – pastebėjo Stasys. – Būti geru žmogumi – nemadinga.
Žmonių sielų žinovai sako, kad geras vardas žmogui sumažina laisvę. Mat kuo žmogus geresnis, tuo labiau iš jo tikisi aplinkiniai. Nesitiki, kad geras žmogus suklys. Laukia iš jo tik gerų darbų. Taip žmogus per savo gerą širdį atsiduria savotiškame narve. Norėtų ką nors iškrėsti, pasukti pagundų takeliu, bet sulaiko save: o ką žmonės pamanys?! Geri žmonės nuolat apimti nerimo, kad neprarastų gero vardo. Tad tokiame, kone šventojo gyvenime, jis patiria savotiškų kančių. Juk mato, gal ir pavydi, kaip aplinkiniai kvailioja, patiria nepamirštamų nuotykių. O jis net mažų nuodėmių negali sau leisti.
DU ALKANI VILKAI
Matome, jog gyvenime esame priversti blaškytis. Rinktis: tarp vidinių polinkių ir aplinkinių įtakos. Vidiniai mūsų polinkiai gali būti ir naudingi, ir žalingi. Kaip kurią dieną saulė pašvies ar debesys užplauks. Tad būna, kad nei vidiniams polinkiams, nei išorinei įtakai nepavyksta pasipriešinti. Tada nežinai, kur dėtis. Nesupranti, kodėl gyvenimas toks klastingas.
- Prisiminiau pasakojimą, kaip senas indėnas apie gyvenimą aiškino anūkui. Sakė, jog kiekviename žmoguje gyvena du vilkai. Vienas pykčio, pavydo, melo, agresijos atstovas. O kitas: taikus, teisingas, pareigingas, pasiaukojantis. Ir tie du vilkai pešasi tarpusavyje. Anūkas paklausė: kuris vilkas laimi? Senolis indėnas atsakė: visada laimi tas, kurį tu maitini, – pasakojo Stasys.
Vadinasi, tarsi turime laisvą valią, tarsi ir neturime. Nusprendžiame eiti tiesu keliu. Bet atsibosta. Juk nuo kelio juk atsišakoja ne vienas keliukas. Pasidaro smalsu į šoną pasukti. Būna, jog po kurio laiko vėl į kelią sugrįžtame. Būna, jog ne juokais pasiklystame. Juk išmintingi žmonės perspėjo: nemesk kelio dėl takelio!
LAISVĖMS REIKIA DIDESNĖS KONTROLĖS?
Siekiantieji laisvių, trokšta lengvo ir įdomaus gyvenimo. Todėl nori atsikratyti bet kokių suvaržymų. Tačiau tai ne visada gerai baigiasi.
- Štai Lietuvoje nėra privalomų skiepų. Tik patariama skiepytis nuo kai kurių užkrečiamų ligų. Kai kurie skiepai nemokami, bet ne vienas ranka numoja į ligų baimes. Ne vienam taip vadinami anitvakseriai su savo blėniais protus sujaukė, – svarstė Stasys. Ir pastebėjo, jog ankstesniais metais Lietuvoje kokliušu susirgdavo vos keli žmonės, o pernai jau sirgo beveik devyni šimtai.
Tad nėra gerai, kai gauname per daug laisvių? Galime net bėdų prisidaryti. Sunku su laisvėmis gyventi. Mat patys turime spręsti, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Ir matome, kad sprendimams ne visada užtenka sveiko proto. Tai mato ir valdžios. Nepasitiki mumis. Todėl priima visokių suvaržymų, draudimų... Neleidžia net kada norime nusipirkti degtinės! Mums panašūs dalykai nepatinka. Todėl einame kovoti dėl savo laisvių. Kai jų daug turėsime, eisime reikalauti, kad jas suvaržytų? Tokie jau mes esame. Amžini su kuo nors kovotojai?
