Pri­si­min­tas Lie­tu­vos ke­lias į laisvę

Liau­dies me­nas – tau­tos dva­sinės kultū­ros pa­mink­las

Su­gie­do­jus „Tau­tišką giesmę“, Plungės Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Vy­tau­tas Ged­vai­nis pa­svei­ki­no plun­giš­kius su gra­žia šven­te. Ku­ni­gas pa­si­džiaugė Lie­tu­vos nuei­tu ke­liu, nu­veik­tais dar­bais ir at­si­vėru­sio­mis ga­li­mybė­mis. Ren­gi­nio da­ly­viams jis pa­linkė­jo iš­min­ties ir at­sa­ko­mybės kiek­vieną dieną, o ypač ug­dant jaunąją Lie­tu­vos kartą. Sa­vo svei­ki­nimą už­baigė vi­sus pa­kvies­da­mas su­kalbė­ti bendrą maldą.

Prie dva­si­nin­ko svei­ki­ni­mo pri­si­jungė ir vi­ce­merė Ast­ra Beier­le–Ei­gir­dienė, ku­ri ap­gai­les­ta­vo, kad dau­ge­lis su­pla­nuotų ren­gi­nių bu­vo at­šauk­ta. Ji ra­gi­no vi­sus šventę pa­si­tik­ti, nors ir na­muo­se, pa­ki­lios nuo­tai­kos ir at­vi­ra šir­di­mi.

Ren­gi­nio me­tu B. Po­cius pri­statė fo­tog­ra­fijų pa­rodą, pa­dėju­sią pri­si­min­t Lie­tu­vos is­to­riją, jos vin­gius bei lie­tu­vių tau­tos ilgą ke­lią į laisvę. Jo eks­po­nuo­to­se fo­tog­ra­fi­jo­se už­fik­suo­ti Že­mai­ti­jos pa­ke­lių kry­žiai, kop­lyts­tul­piai ir krikš­tai. Is­to­ri­kas pri­minė jų svarbą ir is­to­rinę reikšmę, nes šie smul­kio­sios ar­chi­tektū­ros sta­ti­niai ne tik įkūni­jo žmo­gaus ir gam­tos darną, grožį, bet ir sim­bo­li­za­vo tau­tos tikė­jimą lais­ve.

Mo­ky­to­jas su­si­rin­ku­siuo­sius pa­ra­gi­no pa­suk­ti gal­vas ir pri­si­min­ti, ka­da bu­vo pa­krikš­ty­ta Lie­tu­va ir ka­da krikš­to su­laukė Že­mai­ti­ja? Ne­ži­nan­tie­siems pa­suf­le­ra­vo, kad tik po krikš­čio­nybės įve­di­mo XV a. pa­kelė­se, baž­ny­čių šven­to­riuo­se ir kie­muo­se pra­dėti sta­ty­ti kry­žiai, ku­rie sim­bo­li­za­vo tikė­jimą, tėvynės meilę.

Ren­gi­nio da­ly­vių dėmesį pa­traukė fo­tog­ra­fi­jos, ku­rio­se met­raš­ti­nin­kas, fo­tog­ra­fas ir Plungės garbės pi­lie­tis A. Be­res­ne­vi­čius už­fik­sa­vo XVII–XX a. Že­mai­ti­jo­je pamėg­tus sta­ty­ti kop­lyts­tul­pius. Pa­sak is­to­ri­ko, me­di­niai bu­vo gau­siai de­ko­ruo­ti, lengvų pro­por­cijų, o mūri­niai – ma­sy­ves­ni, su mi­ni­ma­liu de­ko­ru. Kop­lytėlės būda­vo tiek at­vi­ros, tiek už­da­ros, deng­tos dviš­lai­čiu ar ke­turš­lai­čiu sto­ge­liu. Meist­rai kop­lyts­tul­pius įvai­riai da­žy­da­vo, viršų pa­puoš­da­vo ažū­ri­ne iš­kal­ta me­ta­li­ne viršū­ne – sau­lu­te.

Ne­ma­žiau akį traukė fo­tog­ra­fi­jos su krikš­tais – ant­ka­pi­niais pa­mink­lais, ku­rie la­biau­siai pa­plitę bu­vo Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je. B. Po­cius api­būdi­no ypa­tu­mus tų krikštų, ku­rie bu­vo sta­to­mi mi­ru­sio­jo kojū­ga­ly­je – tai sim­bo­li­za­vo ke­lią, ku­riuo vėlė žen­gia į am­ži­nybę. Šie pa­mink­lai bu­vo neaukš­ti, iki met­ro aukš­čio. Vy­riš­kuo­se krikš­tuo­se būda­vo išp­jaus­to­mi žirgų galvų, au­galų bei paukš­čių mo­ty­vai, mo­te­riš­kuo­se ša­lia paukš­čių daž­ni bu­vo au­galų ir šir­dies mo­ty­vai. Vy­rams pa­mink­lus ga­min­da­vo iš ąžuo­lo, uo­sio, ber­žo, kle­vo, o mo­te­rims – iš dre­bulės, eglės, lie­pos, pu­šies.

Po iš­sa­maus ir jaus­min­go pri­sta­ty­mo, is­to­ri­kas pa­dėko­jo A. Be­res­ne­vi­čiui už jam pa­tikė­tas sau­go­ti fo­tog­ra­fi­jas. „Džiau­giuo­si, kad jis lai­ku su­pra­to, koks svar­bus liau­dies me­nas yra ką tik su­si­kūru­siai – jau­nai vals­ty­bei. Nie­kie­no ne­pra­šo­mas ir ne­ra­gi­na­mas jis įam­ži­no tai, kas la­bai tra­pu ir grei­tai nyks­ta. Jei da­bar nu­ke­liau­tu­me į fo­tog­ra­fi­jo­se už­fik­suo­tas vie­tas, dau­gu­mos kry­žių ar kop­lyts­tul­pių jau ne­ras­tu­me. Jie su­pu­vo, su­ny­ko, bet li­ko nuo­trau­kos – mūsų kraš­to is­to­ri­jos liu­di­ninkės“, – džiaugė­si is­to­ri­kas.

Dar ne­ža­da ilsė­tis

Pak­vies­tas kalbė­ti, A. Be­res­ne­vi­čius pri­si­pa­ži­no, kad meilė, tikė­ji­mas tėvy­ne ir Die­vu at­ėjo iš ma­mos. O žy­giams po Že­mai­tiją jį įkvėpė pro­fe­so­rius Ig­nas Kon­čius, ku­ris taip pat domė­jo­si kraš­to­ty­ra, daug ke­lia­vo po Lie­tuvą, ypač Že­mai­tiją, re­gist­ra­vo ir fo­tog­ra­fa­vo pa­ke­lių kry­žius ir kop­lytė­les.

Met­raš­ti­nin­kas pa­tiks­li­no, kad fo­tog­ra­fuo­ti pa­ke­lių sta­ti­nius jis pra­dėjo daug anks­čiau nei mūsų ša­lis at­ga­vo ne­prik­lau­so­mybę. Darė tai su­pras­da­mas, kad lai­kas čia nėra ge­ras sąjun­gi­nin­kas. Su­si­rin­ku­siųjų jis at­si­prašė už nuo­traukų ko­kybę, nes pa­čias ge­riau­sias (apie 1 500 vnt.) sau­go­ti yra pa­ėmęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus. Da­lis nuo­traukų iš­ke­lia­vo į Var­niuo­se įsikū­rusį Že­mai­čių vys­ku­pystės mu­ziejų, da­lis ati­duo­ta Tel­šiuo­se vei­kian­čiam „Al­kos“ mu­zie­jui. Jo nuo­trau­kos taip pat sau­go­mos Plungės Že­mai­čių dailės mu­zie­ju­je, ke­lios de­šim­tys su­skait­me­nin­tos ir sau­go­mos Plungės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Fo­to­me­ni­nin­kas pa­dėko­jo is­to­ri­kui už gražų jo fo­tog­ra­fijų pri­sta­tymą. „Esu la­bai dėkin­gas mo­ky­to­jui bei is­to­ri­kui, kad ma­ne pri­kėlė iš le­tar­go mie­go. Su­ži­nojęs apie jo ruo­šiamą pa­rodą, skubė­jau su­komp­lek­tuo­ti dar du al­bu­mus, ku­riuo­se – apie 150 nuo­traukų su už­ra­šais. Nors dau­gu­ma ma­ne jau nu­rašė kaip seną ir nie­kam ti­kusį žmogų, bet aš dar ne­ža­du su­sto­ti ir tryp­čio­ti vie­to­je“, – pri­si­pa­ži­no tu­rin­tis dar ne­baigtų darbų.

Jaus­min­gas su­grįži­mas į praeitį

Ren­ginį ve­du­si Oti­li­ja Juo­za­pai­tienė Plungės sa­vi­val­dos at­stovų pa­prašė pa­si­da­lin­ti min­ti­mis apie tai, kaip jie pa­dėjo kur­ti laisvą vals­tybę ir ko­kius pir­muo­sius dar­bus turė­jo nu­veik­ti Plungė­je. Apie anuo­met Plungės lau­ku­sius iššū­kius kalbė­jo Ado­mas Kri­pas ir Al­gir­das Ma­tas Duob­lys, apie bib­lio­te­ko­se vy­ku­sias per­mai­nas pri­si­minė di­rek­torė Vio­le­ta Skėrienė, o šau­lys Sta­nis­lo­vas Jun­du­las pa­pa­sa­ko­jo apie Lie­tu­vos šau­lių sąjun­gos su­si­kūri­mo pra­džią, budė­jimą prie Par­la­men­to ir šian­die­ninę veiklą.

Ypač jaus­min­gais pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­no bu­vu­si Kultū­ros namų di­rek­torė Rūta Čer­nec­kienė. „Koks mums bran­gus bu­vo Sas­naus­kas, Mai­ro­nis, Nau­ja­lis...Kaip mes skubė­jo­me kur­ti že­mai­tiš­kus šo­kius. O koks bu­vo ūpas dai­nuo­ti lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių pa­ra­šy­tas dai­nas. Pen­kias­de­šimt metų mes dai­na­vo­me kan­ta­tas „Le­ni­nui šlovė“, o pir­mo­jo­je Pa­sau­lio lie­tu­vių dainų šventė­je su vi­sais pa­sau­lio lie­tu­viais užt­raukė­me „Lie­tu­va bran­gi“. Ši­to jaus­mo iki šiol ne­ga­liu už­ge­sin­ti“, – kalbė­jo tram­dy­da­ma aša­ras.

Ne­pabū­gu­sie­ji šiuo me­tu ša­ly­je įsis­mar­ka­vu­sio gri­po, ant­ra­die­nio pa­va­karę už­su­ku­sie­ji į bib­lio­teką ne tik ap­žiūrė­jo pa­rodą, bet ir pa­si­klausė Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to mo­terų an­samb­lio „Šir­dies me­lo­di­ja“ (vad. R. Čer­nec­kienė) at­lie­kamų dainų, kar­tu su vi­sais nu­si­kėlė į praeitį ir su gra­žiais pri­si­mi­ni­mais grįžo iš jos at­gal.