Linksmieji prisiminimai

Linksmieji prisiminimai

Sun­kiau pa­tek­ti ne­gu pas po­pie­žių…

Kaip aš ga­vau dar­bą re­dak­ci­jo­je? Tu­rė­jau ne­tgi sva­jo­nę dirb­ti fo­to­ko­res­pon­den­tu. Čia pa­tek­ti dirb­ti bu­vo gal sun­kiau ne­gu gau­ti au­dien­ci­ją pas pa­tį po­pie­žių...Ta­da vi­si laik­raš­čiai bu­vo par­ti­jos ko­mi­te­tų ir dar­bo žmo­nių de­pu­ta­tų ta­ry­bų “organai”, o aš – vi­siš­kas ne­par­ti­nis, ne­bu­vęs nei spa­liu­ku, nei šiuo, nei anuo... Bet iš dar­bo išė­jo bu­vęs fo­to­ko­res­pon­den­tas R. Ne­fas, o aš bu­vau jau­nas fo­tog­ra­fas...Rei­kė­jo ne­ma­žai da­ry­ti do­ku­men­ti­nių nuo­trau­kų par­ti­niams do­ku­men­tams, bu­vo ypa­tin­gi rei­ka­la­vi­mai, ne­tgi fo­to­po­pie­rius bu­vo spe­cia­lus to­kioms nuo­trau­koms ir sa­vo “partinį” kva­pą tu­rė­jo, dar ir da­bar at­skir­čiau...Tai­gi, ge­rai da­riau tas nuo­trau­kas, ma­no tė­vu­ką vi­sas mies­tas ži­no­jo kaip ge­rą fo­tog­ra­fą, dar kaž­kas pa­re­ko­men­da­vo – ir pa­te­kau...Fo­toa­tel­jė dirb­da­vau po 9 – 10 va­lan­dų ir dau­giau­sia fo­to­la­bo­ra­to­ri­jo­je prie rau­do­nos švie­sos, o čia stai­ga “išė­jau į žmones” ir vos ne pir­ma tuo­me­ti­nio re­dak­to­riaus fra­zė bu­vo, kad čia “dar­bo daug nebus”...

Cha­nel (ša­nel) Nr.5

Tuo­met ma­do­je bu­vo so­cia­lis­ti­nis lenk­ty­nia­vi­mas – kas kiek dau­giau pri­melš pie­no, nu­pjaus ar išars hek­ta­rų ar ke­lin­tų me­tų į prie­kį są­skai­ta au­džia, ver­pia ar ki­taip dir­ba...Rei­kė­da­vo fo­tog­ra­fuo­ti tuos pir­mū­nus...Kiek fer­mų ap­lan­ky­ta...Vie­na iš pir­mų­jų ma­no už­duo­čių ir bu­vo nu­fo­tog­ra­fuo­ti fer­mo­je vie­ną pir­mū­nę. Grį­žau lai­min­gas iš už­duo­ties, įei­nu į ka­bi­ne­tą, ten dar trys ko­le­gos sė­di, žiū­riu – ko jie taip su­si­rau­kė, o aš iš fer­mos to­kį Ša­nel Nr.5 “kvapelį” par­ve­žiau, kad te­ko dum­ti na­mo per­si­reng­ti…

Pa­sisk­rai­dy­mai su V. Juod­gu­džiu

Pa­ma­čiau ant “Nemuno” žur­na­lo vir­še­lio ma­no die­vi­na­mo fo­to­me­ni­nin­ko R. Ra­kaus­ko nuo­trau­ką – gra­žuo­lis sklan­dy­tu­vas “Lietuva” nu­fo­tog­ra­fuo­tas iš aukš­tai virš Ne­mu­no kil­pos...Ir aš nu­spren­džiau kaž­ką pa­na­šaus nu­fo­tog­ra­fuo­ti...Skri­dau kar­tu su švie­saus at­mi­ni­mo Bir­žų ae­rok­lu­bo įkū­rė­ju Vi­liu­mi Juod­gu­džiu, tai jis to­kias kil­pas iš­da­ri­nė­jo, be­si­vai­ky­da­mas mū­sų sklan­dy­tu­vus po pa­dan­gę, kad aš po to pu­sę tų kil­pų at­kar­to­jau, grįž­da­mas dvi­ra­čiu iš ae­rod­ro­mo...Gal­va taip su­si­su­ko, kad pu­sę die­nos pra­gu­lė­jau lo­vo­je...O ge­ros nuo­trau­kos taip ir ne­pa­da­riau…

Te­ko pa­bū­ti Sko­džiu­mi…

Re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­ju tuo me­tu dir­bo ži­no­mas ir la­bai ger­bia­mas ra­šy­to­jas Pet­ras Sko­džius. Jam su­ka­ko 50 me­tų, ju­bi­lie­jus – ir val­džia nu­spren­dė jį pa­svei­kin­ti pas sa­ve, ra­jo­no par­ti­jos ko­mi­te­te. Re­dak­ci­jos at­sa­kin­ga­jai sek­re­to­rei Da­nu­tei te­ko mi­si­ja jam už­riš­ti ju­bi­lie­ji­nę juos­tą, tai, kol dar bu­vo lai­ko, rei­kė­jo pa­re­pe­tuo­ti, pa­si­rin­ko ma­ne tuo ma­ne­ke­nu, tai­gi, trum­pam te­ko pa­bū­ti “jubiliatu” su Sko­džiaus juos­ta ant pe­ties. Be­je, nuo to lai­ko nie­kas nie­ka­da ma­nęs taip gra­žiai ir ne­pa­ger­bė…

Nuo­ty­kis au­to­bu­se

Ką per sa­vai­tę nu­fo­tog­ra­fuo­da­vau, pa­sku­ti­nę nak­tį pa­da­ry­da­vau nuo­trau­kas ir daž­niau­siai ne­mie­go­jęs 5 ry­to iš­va­žiuo­da­vau au­to­bu­su į Ry­gą, į cin­kog­ra­fi­ją, kad ten pa­da­ry­tų kli­šes, ku­rių dė­ka nuo­trau­kos “atsidurdavo” laik­raš­ty­je, bu­vo ga­na su­dė­tin­gas pro­ce­sas, o laik­raš­tį spaus­din­da­vo čia pat, Bir­žų spaus­tu­vė­je. Au­to­bu­sas kimš­te pri­kimš­tas žmo­nių, pil­na sto­vin­čių, o vie­na neiš­si­mie­go­ju­si bo­bu­tė nu­spren­dė at­si­gul­ti per dvi sė­dy­nes...Grį­žęs per­pa­sa­ko­jau is­to­ri­ją ko­le­gai, jis ap­ra­šė, o po to po tru­pu­tį, po tru­pu­tį ir ma­ne “prispaudė” ra­šy­ti teks­tus prie sa­vo nuo­trau­kų.

“Kruvinos” al­kū­nės

Bu­vo pui­kus ko­lek­ty­vas, mė­gom pa­juo­kau­ti...Kai kas nors pa­ra­šy­da­vo il­ges­nį straips­nį, sa­ky­da­vom - dir­ba “kruvinom” al­kū­nėm, tai tam dar­bo vie­to­je ant grin­dų pri­taš­ky­da­vom rau­do­no ra­ša­lo…

Sū­riai į Ry­gą

La­bai var­gin­da­vo ir ner­vin­da­vo tos ke­lio­nės au­to­bu­su į Ry­gą da­ry­ti kli­šių. Am­ži­nai cin­kog­ra­fi­jos meist­rai sa­ky­da­vo, kad ne­spės lai­ku at­lik­ti už­sa­ky­mo...La­biau su­kal­ba­ma bu­vo mo­te­ris meist­rė, mat ji pra­šy­da­vo at­vež­ti lie­tu­viš­kų sū­rių, už ku­riuos ji są­ži­nin­gai su­mo­kė­da­vo...Yra te­kę ke­le­tą kar­tų bėg­ti nuo cin­kog­ra­fi­jos gal pu­sant­ro ki­lo­met­ro, kad spė­čiau į au­to­bu­są... Daug me­tų bu­vo “nesumuštas” nuo Bir­žų ki­lu­sio gar­saus bė­gi­ko Jo­no Pi­py­nės 1500 m Lie­tu­vos ar net vi­sos So­vie­tų Są­jun­gos re­kor­das, o gal aš ta­da jį “sumušiau”...

Da­gi­lio alus

Va­sa­rą daž­nai re­dak­ci­ja priim­da­vo dirb­ti jau­nus stu­den­tus pra­kti­kan­tus. Kaip ne­pa­ra­gau­si bir­žie­tiš­ko alaus...O apie jį sa­ky­da­vo – vie­nos stik­li­nės ma­žai, dvie­jų – per­daug. Mes, dvi re­dak­ci­jo­je dir­ban­čių šei­mos, gy­ve­nom pas Jo­ną “ant buto”. Jo­nas - tai a.a. Jo­nas Da­gi­lis, va­di­na­ma­sis “liau­dies korespondentas”, pri­ra­šęs dau­giau straips­nių ne­gu kas ki­tas. Tai dar jo tė­vas da­ry­da­vo alų – to­kį kaip sa­kiau...Tai tas pra­kti­kan­tas, pa­ra­ga­vęs to alaus, mus nu­ste­bi­no, kad nu­spren­dė išei­ti ne pro du­ris, o pro lan­gą...Ge­rai, kad pir­mas aukš­tas bu­vo, o jei­gu ta de­gus­ta­ci­ja bū­tų bu­vu­si pas ma­ne, ant­ra­me aukš­te...

Aukš­tai­ti­jos su­si­vie­ni­ji­mas

Kar­tą Bir­žuo­se, tuo­me­ti­nė­je “Apaščios” ka­vi­nė­je, vy­ko Aukš­tai­ti­jos ra­jo­ni­nių laik­raš­čių re­dak­to­rių su­si­ti­ki­mas ir ,ži­no­ma, pa­si­da­li­ni­mas sa­vo pa­tir­ti­mi. Mums rei­kė­jo juos priim­ti. Ir bu­vo alaus bač­ka...Mes, du jau­niau­si ir kos­tiu­muo­ti re­dak­ci­jos vy­ru­kai, bu­vo­me “nukomandiruoti” ati­tai­sy­ti bač­kos ir pa­pils­ty­ti sve­čiams alaus. O ta­da bač­kos ar­ba sta­ti­nai­tės bu­vo ne su kra­nais, o su vo­lė­mis, kaip bir­žie­čiai sa­ko – “vola”...Ini­cia­ty­vos ėmė­si ma­no drau­gas švie­siu kos­tiu­mu, o ma­no kos­tiu­mas tam­sus. Pa­tir­ties abiems to­kiuo­se rei­ka­luo­se ma­žo­ka...Tai alus kad “pūtė”...Jo kos­tiu­mas šla­pias, man ir­gi kliu­vo, bet šiaip taip su­si­tvar­kėm...

Sta­lo te­ni­sas

Gra­žio­se Mo­lė­tų apy­lin­kė­se va­sa­rą vyk­da­vo kū­ry­bi­nės žur­na­lis­tų sto­vyk­los, tek­da­vo ir pa­spor­tuo­ti, daž­niau­siai žais­da­vau krep­ši­nį, gin­da­vau Aukš­tai­ti­jos žur­na­lis­tų ko­man­dos gar­bę. Kar­tą pri­kal­bi­no žais­ti sta­lo te­ni­są, o ra­ke­tės ne­bu­vau ran­ko­je lai­kęs 20 me­tų. Ne pa­sau­lio gi pir­me­ny­bės, neat­si­sa­kiau...Ir pa­si­tai­kyk tu man – bur­tai su­ve­dė žais­ti su spor­to meist­ru!.. Aš jam ir sa­kau – iš kart pa­si­duo­du. Jis – ne, žai­džiam...Esant re­zul­ta­tui 11:0 jo nau­dai, jis pa­si­da­vė...tam ma­no pra­šy­mui. Nut­rau­kėm žai­di­mą. Aš sėk­min­gai iš­kri­tau iš tur­ny­ro.

Ar men­kė, ar mek­nė…

Ži­no­mas ir už­kie­tė­jęs žve­jys Juo­zas Ens­kai­tis, tuo­me­ti­nis ra­jo­no kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas, su­ga­vo tais me­tais be­rods bron­zos me­da­liu įver­tin­tą ke­lių ki­log­ra­mų svo­rio žu­vį mek­nę. Aš nu­fo­tog­ra­fa­vau, pa­klau­si­nė­jau, kaip čia jis pa­ga­vo, kad ap­ra­šy­čiau...At­sis­vei­ki­nant jis ma­ne per­spė­jo – tik ne­pa­ra­šyk “menkė”, čia “meknė”. Aš vis­ką tei­sin­gai su­ra­šiau, dar per­spė­jau ir at­sa­kin­gą­ją sek­re­to­rę, ir ko­rek­to­rę, kad tik ne­su­keis­tų vie­to­mis raidžių… Vis­kas ge­rai, vi­si per­spė­ti, o laik­raš­ty­je ki­tą die­ną skai­tau – men­kė! Pa­si­ro­do, spaus­tu­vės dar­buo­to­jas li­no­ti­pi­nin­kas, be­rink­da­mas teks­tą, pa­gal­vo­jo, kad čia klai­da, ku­rios nie­kas ne­pas­te­bė­jo, o jis ėmė ir iš­tai­sė...

“Moskvičius” ir Bra­zaus­kas

Lan­kė­si Bir­žų ra­jo­ne pir­ma­sis at­kur­tos Lie­tu­vos pre­zi­den­tas A. Bra­zaus­kas. Pa­si­ti­ko­me prie Bir­žų – Pas­va­lio ra­jo­nų sie­nos, su vi­sais ma­lo­niai pa­si­svei­ki­no, nors ir pa­sku­ti­niam, bet man ir­gi pa­spau­dė ran­ką. Vis­kas pa­gal ran­gą...Ap­lan­kė­me ūki­nin­ko Vi­soc­ko so­dy­bą, ta­da va­žia­vom į tuo me­tu gar­sią Bir­žų pie­no bend­ro­vę. Pre­zi­den­to eki­pa­žas tuo me­tu jau bu­vo “apsiginklavęs” ge­rais už­sie­nie­tiš­kais au­to­mo­bi­liais, tad mū­sų re­dak­ci­jos “Moskvičiuką” ap­len­kė ke­liais ki­lo­met­rais...Kai įva­žia­vom į bend­ro­vės kie­mą, vi­si jau bu­vo iš­li­pę, vie­ni rū­kė, ki­ti kal­bė­jo­si, tad vos vos spė­jo­me laiku… Pre­zi­den­tas ir jo svi­ta ap­žiū­rė­jo pie­no bend­ro­vę, ku­ri da­bar su­griu­vu­si ir ap­de­gu­si, o tuo me­tu bu­vo pa­si­di­džia­vi­mas...Jo eks­ce­len­ci­ja ir­gi bu­vo su­ža­vė­tas, už­pra­šė ke­le­tą jo­gur­tų par­vež­ti anū­kams, jau sie­kė pi­ni­gi­nės į už­pa­ka­li­nę ki­še­nę su­si­mo­kė­ti, bet bend­ro­vės di­rek­to­rius mos­tu su­stab­dė, kad tai bus do­va­na...Ge­ra bū­ti pre­zi­den­tu…