Naujausios
Mokslininkas imasi vėžio
Ar pavyks veterinarijos daktarui iš Gruzdžių (Šiaulių rajonas) nustebinti pasaulį? Biomedicinos mokslų daktaras, keliolikos mokslinių straipsnių įvairiose šalyse autorius, aštuoniasdešimtmetis gruzdiškis stebina ne tiktai savo gyvybingumu ir pomėgiais, bet ir sako žinantis, kaip išsigydyti vėžį.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Pasiūlymas
Prieš susitikimą Gruzdžiuose ne vieną kartą su Pranu Chlebausku bendravome telefonu. Daktaras sakė: norėtų papasakoti, kaip jis išsigydė vėžį.
Pasiūlymas sudomino. Juoba kad apie sunkios ligos gydymą siūlėsi pasakoti žmogus, kurio pavardė ir gyvenimo aprašymas yra knygoje „Veterinarinės medicinos ir zootechnikos mokslininkai“, išleistoje 2006 metais, kituose Lietuvos mokslininkų sąvaduose.
Juose rašoma, kad 1955 metais Lietuvos veterinarijos akademiją baigęs Pranas Chlebauskas yra biomedicinos mokslų daktaras, keliolikos mokslinių straipsnių autorius, už nuopelnus apdovanotas Žemės ūkio ministerijos medaliu, diplomais ir pagyrimais.
Ponas Pranas šešerius metus dirbo Pagėgių rajono vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, 32-ejus — Gruzdžių žemės ūkio technikumo dėstytoju.
Šalia tiesioginio darbo lankė ir konsultavo rajono gyvulininkystės specialistus. Ruošdamasis apginti disertaciją, penkerius metus paskyrė sudėtingiems bandymams ir tyrinėjimams. Tyrinėjo kraują, jo sudėtį, organizmo ląsteles, imuninę sistemą, alergiją...
Gyvenimo ir bandymų patirtį ponas Pranas sudėjo į baigiamą rašyti knygą, kurioje rekomenduoja, kaip galima išsigydyti vėžį. Šviesuolis iš Gruzdžių tiki, kad knygoje aprašytas gydymas yra gana efektyvus.
Kai išdrįsdavome suabejoti, ar veterinarijos gydytojo patirtis gali tikti žmonių ligoms gydyti, veterinarijos mokslų daktaras atremia: o kodėl tada visi medicininiai bandymai yra atliekami su gyvuliukais? „Žinokit, gyvulių ligos tokios pat, kaip ir žmonių, gydžiau ir vėžines ligas.“
Pomėgiai ir knyga
Kai atvažiavome pas poną Praną, dviejų kambarių buto Gruzdžių centre duris atvėrė pats 82-ejų daktaras. Sako, dviese su žmona Pranciška erdvės pakanka. Žvalus žilaplaukis, mūsų akimis, atrodo geru dešimtmečiu jaunesnis.
Kambario, kuriame įsitaisome pokalbio, sienos nukabinėtos šeimininko sukurtais paveikslais. Ponas Pranas skuba paaiškinti, kas juose: tai žmonos ir sūnų, Virginijaus ir Kęstučio — portretai.
Tapyba — tiktai vienas iš spalvingos ir įvariapusės asmenybės laisvalaikio pomėgių. Kambaryje dar stovi akordeonas ir elektriniai vargonai, kuriuos įsigijo prieš gerą dešimtmetį, būdamas 72-ejų.
„Savamokslis esu, pasimokau pagal natas, groju ir dainuoju“, — nepaisant garbaus amžiaus, šeimininkas atrodo nuolatos degantis noru patirti ir nuveikti kažką naujo. Noriai pasakoja, kaip anksčiau su programomis dalyvaudavęs įvairiuose renginiuose ir pobūviuose, o dabar labiau groja tiesiog taip, savo malonumui. Čia pat sėda, iš natų sugroja keletą melodijų ir uždainuoja.
Meniškos prigimties mokslininkas išbandė ir rašytojo plunksną. 2001 metais išleista jo eilėraščių knyga „Minties takais“. Knygoje yra per 50 eilėraščių, o kad nebūtų vien eilės, autorius ją papildė nuotraukomis ir piešiniais.
„Kas skaitys, gal ras gyvenimo atspindį, prasmę bei pasaulio ir gyvenimo įvairovės savitą supratimą“, — tikisi.
Pasakodamas apie gyvenimą ir savo atradimus, pasiūlo pavartyti albumą, kuriame užfiksuotos akimirkos iš mokslinių konferencijų, seminarų, bandymų kabinete su moksleiviais, palinkusiais prie mikroskopų.
Tačiau laisvalaikio pomėgiai yra tiktai prasiblaškymai prieš patį svarbiausią P. Chlebausko gyvenimo darbą. Daktaras baigia parengti knygą „Rekomenduotinas vėžinių ligų gydymas“.
Daktaras atneša storą būsimosios knygos kol kas dar atskirų lapų segtuvą. Juose — vėžinių ligų išorinio gydymo schema, kruopštūs piešiniai su kūno tepimo zonomis ir išsamiai aprašyta organizmo vidaus gydymo metodika.
Išsioperavo pats
Prieš penkiolika metų gydytojas sako pats sau diagnozavęs ir išsigydęs ant kairės kojos atsiradusį auglį. Įsitikinęs, jog pagal visus požymius tai buvo odos vėžys — melanoma. Į medikus nesikreipė, nes nenorėjo būti švitinamas.
Vaistai, kuriuos naudojo, paprasti. O gydytojo drąsa — operuoti pačiam save — išties nustebino.
— Pradžioje auglį gydžiau grynu pušų sakų terpentinu, gautu iš vienos Baltarusijos gamyklos. Taip dariau, kad auglys neišplistų į organizmą. Po to namuose auglį išsioperavau pats. Geriausiai gijo gydant paprastai, — išsamiai pasakoja, kaip ir kokiais būdais tai darė. Užgijo po keturių mėnesių.
„Profilaktiškai teko gydyti visą organizmą. Tam vėl naudojau gryną pušų sakų terpentiną, gautą iš gamyklos. Vaistinėse jo nėra, o parduotuvėse parduodamas gydymui netinkamas, nes yra su įvairiais skiedikliais ir labai nuodingas“, — pasakoja.
Jis gali būti naudojamas tik techniniams reikalams, jokiu būdu ne gydymui, — įspėja ir, papasakojęs apie tai, kokius metodus taikė organizmui po ligos stiprinti, apibendrina: „Taip aš laimingai pasveikau, liga iki šiol nepasikartojo. Pasitikrinau medicinos įstaigose. Esu visiškai sveikas.“
Padėjo ir kitiems
Daktaras sako, jog iki 2005-ųjų, kol įstatymu nebuvo uždrausta gydyti neturint tinkamo leidimo, jis padėjo ne vienam sunkiam ligoniui. Tai buvo artimieji arba tie, kuriems gydytojai atsisakė padėti, grėsė mirtis.
Nuo to laiko gydymu nebeužsiima.
— Aš tokius gydžiau, kurių jau atsisako, kadangi žinau: nelįsk, kur nereikia. Tokiems žmonėms aš negalėjau nepadėti. Tai būtų panašu, kad žmogus skęsta, o aš stoviu ant kranto ir žiūriu. Jiems bandžiau pritaikyti vaistus bei atitinkamą gydymą ir prašiau, kad niekam apie mano gydymą nepasakotų — nenorėjau, kad kiltų kokių nesklandumų.
Gydymo istorijos yra pateiktos būsimojoje knygoje.
— Viena iš jų: artimai pažįstama moteris kelerius metus nesėkmingai galynėjosi su vėžiu, padarytos devynios operacijos. Surašiau vaistus pagal simptomus, daviau, pasakiau, kaip naudoti. Pasveiko ir išgyveno 20 metų.
Kitas žmogus sirgo plaučių vėžiu. Gulėjo lovoj, nesikėlė, vienas plautis buvo visai jau gatavas. Gydytojai atsisakė gydyti. Sutaisiau vaistus, liepiau daryt inhaliacijas, pasakiau, kaip. Dar daviau šonui trinti, nustačiau dozes.
Maždaug po metų važiuoju į tą vietovę lankyti moksleivių. Paklausiau žmonių, ar pažįsta tokį, kuris ant kalno gyvena? Sako, yra, dabar su traktorium dirba. Artimieji vėliau pasakojo, kad jis ligą su krauju iškosėjo ir pradėjo sveikti, — pasakoja ponas Pranas.
Jam taip širdį skaudėjo dėl vėžiu sirgusių ir mirusių Lietuvos menininkų: „Negalėjau žiūrėti per televiziją. Matės, kas per liga, prieš du tris mėnesius, aš tikiu, būčiau juos išgydęs...“
Mūsų akyse pagavęs galbūt šmėstelėjusią abejonę, jis priduria: „Aš pavyzdžius ėmiau iš gyvulių gydymo. Būdavo tokių atvejų, kad atrodė — beviltiška, bet pasveikdavo“.
Patiems gydytis — šiukštu
Ponas Pranas tikina, kad joks gydymas nebus iš esmės sėkmingas, jeigu žmogaus organizmas nebus išvalytas nuo kirminų arba nuo kitokių bėdų.
— Kirminai daug blogo daro: kenkia plaučiams, kasai, širdžiai, yra netgi tokių, kurie siurbia kraują. Tuos šposus sužinojau po tyrimų, o patirtį panaudojau žmonių ligoms gydyti. Ir žmonės sveikdavo greičiau.
Per visą netrumpą pokalbį daktaras, beje, nė vienu blogu žodžiu neužsiminė apie tradicinę mediciną.
Atvirkščiai, net kelis kartus įspėjo: ligos diagnozę nustatyti ir gydymą skirti gali tiktai gydytojas, turintis medicininį išsilavinimą.
— Būtinai parašykite, kad žmonės jokiu būdu nepradėtų gydytis patys, be gydytojo kontrolės, ypač techniniu terpentinu, parduodamu parduotuvėse, nes jis nuodingas, — daktaras dar kartą pabrėžė, kad lengvatikiai arba į neviltį puolę žmonės perskaitę nepultų gydytis savarankiškai, nes taip galima tiktai pakenkti sveikatai.
Daktaras, įsitikinęs, kad, remiantis jo atrastais metodais ir gydant paties sukurtų vaistų kompleksu, toli pažengusį vėžį įmanoma išgydyti 30--50 procentų ligonių, o lengviau sergančiųjų — apie 80— 100 procentų. „Visi vaistai yra tik augaliniai, pagaminti iš mūsų kraštuose augančių augalų. Jie nežlugdo organizmo ir nesukelia nepatogumų, pavyzdžiui, nenuslenka plaukai.“
Jis nori rekomenduoti savo metodiką — gal kas ištirs, patobulins ir panaudos žmonių labui?
KNYGA: Veterinarijos gydytojo, mokslų daktaro Prano Chlebausko sukaupta medžiaga, tyrinėjimai sugulė į būsimosios knygos puslapius, kurią jis pavadino „Rekomenduotinas vėžinių ligų gydymas“.
PATARIMAI: Būsimojoje Prano Chlebausko knygoje — vėžinių ligų išorinio gydymo schema, kruopštūs piešiniai su kūno tepimo zonomis ir organizmo vidaus gydymo metodika.
POMĖGIAI: Prieš gerą dešimtmetį, būdamas 72-ejų, Pranas Chlebauskas įsigijo elektrinius vargonus ir išsimokė jais groti. Priešais ant sienos — jo paties sukurti sūnų ir žmonos portretai.
Jono TAMULIO nuotr.