Naujausios
Ar išleis architektai džiną?
Kovo 11 — 13 dienomis Šiauliuose vyks jungtinių architektų pajėgų smegenų šturmas, arba oficialiai „Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės sutvarkymo ir paminklo Tautos laisvės ir Nepriklausomybės gynėjams pagerbti idėjos kūrybinės dirbtuvės“.
Architektas Algis Vyšniūnas, profesorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjas, kūrybinių dirbtuvių komisijos narys, vienas iš Prisikėlimo aikštės detaliojo plano autorių, viliasi, kad architektai paleis iš butelio džiną. Laikas, nes džinas butelyje pratūnojo 12 metų.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Ilga istorija
Prisikėlimo aikštės idėja neišlipo iš laikraščių 1998-ųjų rudenį. Tada „Šiaulių plano“ architektai A. Vyšniūnas, A. Černiauskas ir V. Rudokas parengė Prisikėlimo aikštės detalųjį planą, kuris tebegalioja iki šiol. Prieš 12 metų plano kūrėjai sulaukė kritikos, esą tai XXII amžiaus projektas (daugiausia dėl požeminių garažų po aikšte), nuogąstavimų, ar kartais nedaro mirtinų klaidų (dėl aikštės perimetro užstatymo), replikų - esą jų teikiamas planas kainuos daugiau nei metinis Lietuvos biudžetas. Susilaukė visuomenės pasipiktinimo ir paminklui numatyta vieta skverelyje prie Savivaldybės.
Iš perspektyvos
— Ar tikrai nepridarėte „mirtinų klaidų“?
— Klaidos ir interpretacijos galimos, jei ką nors darai lygiame lauke. Mes tik grąžinome buvusio užstatymo liniją ir atstatėme erdvinį senamiesčio karkasą. Tad urbanistinių klaidų nėra. Jos galėjo būti daromos tik per paskirtį. Pavyzdžiui, tuo metu labai primityvus verslas neaišku ką būtų pridaręs, neaišku, kokio lygio architektai būtų dirbę, neaišku, kokie pastatai iškilę. Neaišku, ar būtų rengiami architektūriniai konkursai Lietuvos mastu unikaliems projektams, ar senamiestį kurtų „sava chebra su kišeniniu architektu“.
Gal ir gerai, kad nieko nepastatė (išskyrus banko pastatą), nes aš matau Šiauliuose nemažai architektų, kurių profesinė kompetencija yra neidentifikuota, o pats profesinis cechas nesudaro intelektualios ir aktyvios socialinės grupės. Tai dažniausiai yra paprasčiausi verslininkai, tik su architekto diplomais. Tokie žmonės yra verslininkų kišenėje. Be abejo, yra ir išimčių.
— Kas yra Prisikėlimo aikštė Šiauliuose?
— Prisikėlimo aikštė yra miesto, kuris turi beveik 800 metų istoriją, pagrindinė aikštė. Tai yra aktyvus ir pats svarbiausias urbanistinės struktūros elementas.
Kūrybinių dirbtuvių pavadinime kalbama apie „aikštės sutvarkymo idėją“. Tokia formuluotė palieka vietos ypač plačioms interpretacijoms — nuo urbanistinės koncepcijos iki šiukšlių surinkimo. Bet viena aišku, kūrybinės dirbtuvės negali pakeisti galiojančio 1999 metų aikštės detalaus plano sprendinių, net jeigu ir yra toks slaptas tikslas.
— Ko realiai galime tikėtis iš šių kūrybinių dirbtuvių?
— Jos parodys, kad galima dirbti visiškai kitaip. Turi būti aiškiai, profesionaliai pateikiamos idėjos, o ne tauškalai. Šios dirbtuvės inicijuos kitokį darbo stilių arba bent jau parodys esamo darbo stiliaus trūkumus. Akivaizdu — išleidžiamas džinas, bet tai yra teigiamas dalykas.
Kita vertus, kūrybinės dirbtuvės — tai tarsi idėjų balaganas, kuris atliks labiau visuomeninės nuomonės chaoso sutramdymo funkciją, negu ką išspręs. Kalbant konkrečiai apie rezultatą — aikštę, tai čia visko gali būti. Kokybiško rezultato galime ir nesulaukti. Per daug sudėtinga ir labai užleista problema. Bet bandyti verta.
Kur prasideda laisvė, ten prasideda ir politika
— Jūs dalyvavote Lukiškių aikštės Vilniuje planavimo konkurse. Ar galime palyginti šiauliečių projektą su Lukiškių aikštės planavimo mechanizmu?
— Prisikėlimo aikštė Šiauliuose ir Lukiškių aikštė Vilniuje skiriasi savo statusu, dydžiu, urbanistinio konstravimo principais. Bet jos panašios, nes abiem atvejais kalbama apie paminklą Laisvės tema. Štai čia prasideda politika, todėl Lukiškių aikštės planavimo patirtis yra labai vertinga ir ji sako, kad situacija su paminklo statyba gali būti neprognozuojama.
Lukiškių aikštės praktika parodė, kad yra šimtas būdų, kaip blokuoti paminklo statymo procesą, oficialiai tam neprieštaraujant, netgi tam pritariant. Patikrintas būdas — bet kokiomis priemonėmis sumenkinti aikštės reikšmę. Kai suvoki šitokį mechanizmą, nebestebina siūlymai aikštę užsėti žole, vietoj paminklo statyti stulpą ar iškasti duobę ir taip toliau. Taip pat galima užsiimti demagogija, propaguojant naujas avangardistines menines tendencijas, lengvai ir neatsakingai šaipantis iš tradicinių semantinių ženklų — kryžiaus, Laisvės aukuro, gedinčios motinos, Rūpintojėlio ir taip toliau. Lukiškių aikštės Vilniuje atveju būtent taip ir buvo.
— Kaip manote, kodėl aikštės sutvarkymo ir paminklo idėja Šiauliuose užsitęsė jau 12 metų? Paminklas Prisikėlimo apygardos partizanams projektuotas Šiauliams galiausiai buvo pastatytas Šeduvoje.
— Atsakymas aiškus — Šiauliuose paminklas buvo nepageidaujamas. Tuometinė miesto merė konkurso vertinimo komisijos nariams atvirai pareiškė, kad turi kitą nuomonę apie pokario rezistenciją. Kokia ta nuomonė, merė nedetalizavo, bet rezultatas aiškus.
Dėl to miestas neteko jau skirtų pusės milijono (300 tūkstančių skulptūrai ir 200 tūkstančių aplinkos tvarkymui) litų. Politikai net neįtaria, kad jų veiksmų pasekmės yra gana lengvai suskaičiuojamos.
Dabar norima pastatyti paminklą ne apygardos partizanams, o paminklą Tautos Laisvės ir Nepriklausomybės gynėjams pagerbti. Nors pavėluotas, bet labai kilnus ir teisingas tikslas.
— Kodėl, jūsų manymu, laisvoje Lietuvoje taip sunkiai gimsta paminklas laisvės kovų dalyviams?
— Žmonės labai abejingi kruviniausiam Lietuvos istorijos periodui — pokario rezistencijai. Net neabejoju, kad bus kvailysčių, demagogijos ir melo, nes nacionalinį pasididžiavimą keliančių ženklų statymas visada yra politika. Dabartinėje Lietuvoje paminklai Laisvės tema nėra socialinis, politinis prioritetas. Tai yra faktas.
— Ką manote apie „eretišką“ vyriausios miesto architektės R. Budrytės mintį paminklą statyti vietoj “centukų“ — skverelyje prie savivaldybes? Ten, kur jūs ir siūlėte, tačiau buvote sukritikuoti.
— Vadinasi, pripažįstama, jog padaryta klaida. Tie „centukai“ (dar girdėjau pavadinimą “otkatas“) tik parodo, kad detalusis planas nieko nereiškia, o į jį nusispjovė architektas, suprojektavęs architektūrinę “centukų“ dalį.
Dabar siūlymas „centukus“ perkelti į kitą vietą, o vietoj jų statyti kitą paminklą, yra analogiškas siūlymui Saulės laikrodžio aikštės koloną su paauksuota skulptūra perkelti į Prisikėlimo aikštę (juk tokių pasiūlymų buvo). Tai reiškia, kad nauja totalinės erzelynės porcija garantuota.
Yra ir teigiama šio reikalo pusė — „centukai“ parodė, kaip atrodo dekoratyvinė abstrakti skulptūra apželdintame skvere (ne aikštėje). Todėl aišku, ko nereikia daryti aikštėje. Tai, kas tinka skverui, netinka aikštei. Aikštėje reikalingas rimtas skulptūrinis meninis akcentas su aiškiai išreikšta menine ir urbanistine koncepcija. Visi kiti meniniai eksperimentai tegul vyksta naujuosiuose gyvenamuosiuose rajonuose.
— Kokią jūs matote centrinę Šiaulių aikštę?
— Tokią, kuri būtų visuose architektūros ir urbanistikos vadovėliuose, kaip brandžios bendruomenės estetinis simbolis.
ABEJONĖ: Algis Vyšniūnas: „Nežinau, ar šis smegenų šturmas — tikras susirūpinimas miestu ar komercija. Galbūt plytelių klojėjai, baigę kloti bulvarą, nebeturi darbo?“
LAISVĖ: A. Vyšniūnas neabejoja, kad paminklas Laisvės kovų dalyviams išprovokuos „kvailysčių, demagogijos ir melo“ laviną, nes nacionalinį pasididžiavimą keliančių ženklų statymas visada yra politika.
„Šiaulių krašto“ archyvo nuotr.