Naujausios
Politinis elgetynas
Adolfas STRAKŠYS, rašytojas
Kad juos kur — valstiečių liaudininkai nudreifavo į dešinę, kur plūduriuoja apdaužytais šonais Andriaus Kubiliaus politinis luotas.
Kitais žodžiais tariant, valstiečiai liaudininkai pagaliau apturėjo laimę atsistoti šalia valdžios vyrų.
Nors prie lovio jie liko neprileisti, bet yra pasiryžę iš visų jėgų ginti tų, kurie prie lovio, likimą — nebalsuos už nusikyšininkavusių ir Seimą pavertusių mėšlu politikų pašalinimą iš valdžios per opozicijos surengtą apkaltą ar interpeliaciją.
Na kas, kad Andriaus Kubiliaus šiandienį darbą teigiamai vertina vos 13,7 proc. Lietuvos gyventojų, o neigiamai — tik 80 lietuvių iš 100.
Dabar teigiamai vertinančių bus daugiau, nes jųjų gretas papildys valstiečių liaudininkai, ko nesiryžo daryti, sakysime, Darbo partija.
Taigi valstiečiai eina gelbėti Kubiliaus ir stati stoja prieš 80,3 proc. Lietuvos žmonių?
Beje, politikoje čia nieko naujo — konservatoriai, praėjusią kadenciją prisilaižę prie socialdemokratų, slaptu susitarimu su jais buvo pažadėję nekritikuoti Gedimino Kirkilo ir jo darbų darbelių, ir šito priesako labai rimtai laikėsi.
Taigi Andrius Kubilius dviračio neišrado — tik išbirusius to dviračio ratų stipinus pakeitė valstietiškais.
Ir pakeitė labai pigiai — nei Seime, nei Vyriausybėje neprarasdamas anei vieno posto.
Kokias mintis sukelia šitoks amžinų priešininkų suartėjimas?
Pirma: konservatorių laižymasis, uodegą vizginant apie tris į Seimą išrinktus valstiečių liaudininkus, ir valstiečių liaudininkų susikliovimas su konservatoriais rodo, jog mūsų partijos iš savo lieso ar nutukusio kūno išvarvino paskutinius idealizmo lašus — liko tik sukaulėję grupiniai interesai.
Taigi vietoj šlovintų įvairiausių vertybių pagaliau išsilaikė tik dvi — pinigai ir valdžios troškimas.
Todėl esantys valdžioje griebiasi už bet kokio šiaudelio, kad tik išsilaikytų toje šiltoje vietoje, kurią gavo iš apsisapnavusios tautos, o kita pusė trokšta bet kokiais būdais prisišlieti prie anų, visai negalvodama, ar už to šiaudelio nusitvėrė.
Bet gal kito šiaudelio nebuvo ir nėra?
Ir vieniems, ir antriems?
Juk, prisiminkime, konservatoriai prieš Seimo rinkimus savo rinkėjams nesakė, kad jie dėsis prie valstiečių liaudininkų, o valstiečiai liaudininkai nežadėjo susikliauti su konservatoriais.
Bet šioje žemėje nieko nėra amžino — amžinas gal tik valdžios troškimas ar noras būti arčiau štabo.
Aš suprantu valstiečius liaudininkus. Juk metodai, kuriais jie prieš dešimtmetį veržėsi į valdžią, šiandien visai nebetinka — kažin, ar ką laimėsi, pildamas pieną į pakelės griovius, ar suvarydamas traktorius į tarptautinių magistralių sankryžas, nepraleisdamas į Rytus ar Vakarus furgonų su prekėmis.
Gausi per nosį ir bliaudamas kulniuosi namo.
Pačią aukščiausią politinę viršūnę valstiečių liaudininkai buvo pasiekę prieš gerą dešimtmetį. Jie tada turėjo bene vienuolika merų, gerą kapą vicemerų, partijai Artūras Paulauskas su Rolandu Paksu pasiūlė Seimo pirmininko pavaduotojo postą, kurį toje trapiojoje koalicijoje užėmė Ramūnas Karbauskis.
Bet jis to posto neteko, koalicijai dar nespėjus sužlugti.
Kiek prisimenu, dėl to labiausiai sielojosi ir bambėjo socialdemokratai — konservatoriai tik šaipėsi iš valstiečių nelaimės.
Nuo tada prasidėjo šitos partijos ilga kelionė į politinę pakalnę, tai yra į politinį kapinyną, kol pagaliau šitą partiją jos pačios noru prarijo Kazimieros Prunskienės moterys, pasivadinusios Naująja demokratija.
Kiek ten tos demokratijos ir kiek to naujumo toj partijoj buvo, nesiimu spręsti, tačiau toji partija į dabartinį Seimą, nors ir gerokai pastorėjusi, jau nebeatėjo — savarankiškai atėjo vos trys valstiečiai liaudininkai.
Nepadėjo prie šitos trijulės prisišliejęs ir socialliberalas Valerijus Simulikas, ir liberalcentristė Agnė Zuokienė, nepanorusi vyro pavyzdžiu atsistoti šalia Andriaus Kubiliaus ir jo sėbrijos.
Taigi dabar ir toji mišrioji frakcija skilo pusiau — vienoje pusėje trys valstietukai, kitoje — Valerijus Simulikas ir Agnė Zuokienė.
Taip atsitiko, manau, todėl, kad valstiečiams yra išlikusi dilema: prie ko prisikabinti pakeliui į savivaldybių, o po jų ir į Seimo rinkimus?
Prie socialdemokratų, kurių kairysis sparnas pagimdė šitą partiją ir atvedė ją į Seimą?
Bet socialdemokratai kartu su konservatoriais ir paksininkais, sakysime, Šiaulių rajone nuvertė palyginti tvirtą, taigi rajono žmonių palaikomą valstiečių valdžią.
Ir ne tik Šauliuose.
Su politiniais diversantais valstiečiams, suprantama, nepakeliui.
Ir pasirinkti buvo konservatoriai, kurie taipogi ne kartą tame pačiame Šiaulių rajone yra vertę valstiečių valdžią.
Čia gal reiktų sustoti prie istorinių pamokų ir iš jų bandyti kai ko pasimokyti?
Ko?
Sakyčiau, akylumo.
Su centro dešiniųjų vėliava, kaip įprasta sakyti, ir ateistinės svastikos likučiais per praėjusius rinkimus į Seimą ėjo paksininkai.
O ėmė juos ir pralenkė valinskiniai, tarp kita ko, be jokios vėliavos, tik su politiniu sarkazmu padažytu Dekalogu rankose.
Šito ateiti į Seimą užteko.
Darbui šito neužteko — taip Prisikėlimo partija, sukniubusi prie valdžios lovio, ir neprisikėlė — taip ir klūpo sukniubusi, bandydama įsikibti į Gedimino Vagnoriaus politinę kritę, ir dabar galvosūkis politiniams žiūrovams: nutrauks jie krikščionims kelnes, ar patys krikščioniškai nusikelnės?
Toks likimas, atrodo, laukia ir valstiečių-liaudininkų. Perleisti per Kazimieros Prunskienės politinį sietą jie nebeteko anuomečio blizgesio ar žavesio, jų negirdėti nei Seime, nei už jo ribų, tad vienas išganymas — prie kažko šlietis, tikintis kažką iš to prisišliejimo laimėti.
Bet esu įsitikinęs, kad valstiečiai nebus tas politinis balastas, kurį konservatoriai temptų į savivaldybes, kad paskui patys turėtų juos iš ten krapštyti lauk.
Netemps jie valstiečių ir į Seimą.
Susibičiuliavę su konservatoriais, valstiečiai, atrodo, gali likti ir už vienų, ir už kitų durų, nes po šito susibičiuliavimo su konservatoriais jie draugų tikrai neįsigis — įsigis laikinai gal politinių partnerių, kurie bet kada gali trenkti durimis.
Ir nieko čia stebėtino — nuo pat Sąjūdžio laikų buvo šitaip, todėl
šioje politinio apsilaižymo istorijoje man įdomu visai kas kita, o būtent: pasirodė, jog daugybė taip vadinamų naktinių reformų ir apkarpymų buvo padaryta visai ne dėl to, kad greičiau būtų įveikta finansinė krizė, o paprasčiausiai dėl primityvaus žaidimo — štai mes esame valdžioje, ir su jumis, runkeliai, galime daryti, ką norime.
Štai valdžiukė, sakykim, iki Europoje nematytų aukštumų iškėlė pridedamosios vertės mokestį knygoms ir spaudai, aiškindami, jog tai būtina daryti, nes jei nedarys, tai krizės akivaizdoje gali žlugti valstybė su visa savo kultūra ir literatūra.
Ir štai ketvirtasis valstiečių liaudininkų siūlymas valdančiajai daugumai skamba šitaip: „Grąžinti 5 procentų PVM lengvatas leidiniams ir knygoms“, ir premjeras dėl šito punkto visai nepurkštauja, kaip ir dėl kitų punktų, kurie atsirado sudurniavus šitai vyriausybei ir kurie, atrodo, bus panaikinti valstiečiams paprotinus konservatorius arba įstūmus juos į kampą — arba-arba?
O jie patys, tie kubiliniai, susiprotėti, kad daro blogai, jau nebegali?
Matyt, kad nebegali, nes protelyje tiktai trys žodžiai — valdžia, valdžia ir dar kartą valdžia.
Tai kokia prasmė remti šitokią valdžią ir šitokius jos patarnautojus?
Šitokią valdžia reikia varyti lauk iš Lietuvos — ne tik iš Seimo.
Šitos pastraipos tolesnę plėtotę nutraukė skambutis. Atidarau duris. Už jų stovi jauna moteris su kokių ketverių metų mergyte.
— Ar negalėtumėt ką nors mums duoti? — nuraudusi klausia ji.
Ne iš karto susivokiu, kad moteris prašo išmaldos. Jauna, sveika moteris, tvarkingai aprengta mergytė. Ji tokiu laiku galėtų žaisti darželyje, o dabar su mama vaikšo po namus, maldaudama išmaldos.
— Gal cukraus kokį žiupsnelį? — paaiškina tyliai. — Duonutės gavome, išsivirtumėm arbatos...
Ir prieš akis man — pirmieji pokario metai. Atsidaro trobos durys, ir ant slenksčio sustoja trys nuskarę vaikeliai su terbomis skerstai peties. Suklumpa ant kelių ir beria kažką vokiškai. Tėtis dešimt metų po Pirmojo pasaulinio karo nelaisvėj Vokietijoj išbuvęs, todėl suprantantys jųjų kalbą, paaiškina — vaikiukai prašo išmaldos, jie nuo Kenigsbergo.
Suprantu, jų Tėvynę nukariavo priešas, sudegino namus ir viską, ką turėjo, gal sušaudė ir tėvus.
O kas nukariavo mus, kas?