
Naujausios
Dar viena, rodos, eilinė pievų, pagriovių ar pamiškių žolė – kas jos nežino? Kiek jau kartų praėjome pro ją nė nestabtelėję, vien palydėti mus užplūdusio jos neįkyraus, troškiai gaivaus, gal kiek kartoko aromato?
Vingiorykštės priklauso didelei erškėtinių (Rosaceae) augalų šeimai. Gentyje vos 11 rūšių. Visos išplitusios Šiaurės Pusrutulio vidutinio klimato regionuose ir be jokio vargo gali būti auginamos ir pas mus. Visos vingiorykščių rūšys yra daugiau ar mažiau dekoratyvios: nereikia jokių kultūrinių veislių, galima į sodą iškart tempti visas laukinukes. Bet jeigu tikėjotės, kad gražiame moksliniame vingiorykštės pavadinime yra bent kruopelė paslaptingos romantikos, tai čia apsirikote: lotyniškai filum – siūlas, o pendulus – kabantis, nukaręs (kai kurių Filipendula rūšių šaknų gumbeliai yra ant labai plonyčių siūliškų šaknelių).
Lietuvoje savaime auga dvi vingiorykščių rūšys. Pirmoji, pelkinė (F. ulmaria), pasitaiko visur – paupiuose, drėgnesnėse pievose, pelkėse, pamiškėse. Tai daugiametis, iki 150 cm aukščio augalas tvirtais stačiais stiebais ir žaliais, plunksniškais, iš 2–5 porų stambių dantytų lapelių sudarytais lapais. Šakniastiebiai stori, horizontalūs, su daugybe stiebus išauginančių pumpurų. Žydi vasaros viduryje smulkiais gelsvais ar balsvais žiedais. Žiedynai tankūs, labai aromatingi (ypač karštą dieną). Gali augti ir saulėje, ir pusšešėlyje, svarbiausia, kad augalui niekuomet nepritrūktų drėgmės. Drėgnuose miškuose auga unksminis pelkinės vingiorykštės porūšis F. ulmaria ssp.denudata, nuo rūšies besiskiriantis kiek didesniu ūgiu ir siauresnėmis lapų dalimis. Beje, porūšio lapų abidvi pusės žalios, o rūšies lapų apačia pilka ar balsva bei šiek tiek pūkuota. Gėlynuose auginama keletas kultūrinių pelkinės vingiorykštės formų. "Variegata" lapų dalys su gelsvai kreminėmis išilginėmis dėmėmis (dėmėtumas nereguliarus). "Aurea" lapai aukso geltonio. Rekomenduojama iškart pašalinti ką tik ėmusius augti šių abiejų formų žiedstiebius ir taip gerokai pratęsti margalapių skrotelių dekoratyvumo laiką. "Plena" – pilnavidurė forma, labai gausiai žydinti baltais pilnaviduriais žiedais.
Pievinė (F. vulgaris) vingiorykštė Lietuvoje nedažna. Auga apydrėgnėse ar sausesnėse pievose, pamiškėse. Visai nepanaši į pelkinę: lapai tarsi kokio paparčio, iš daugelio porų plunksniškai iškarpytų pailgų lapelių, susitelkę priešaknio rozetėje, kylantys. Gana stambūs (iki 1 cm skersmens) balti žiedai susitelkę puriuose skėčiuose 30-70 cm aukščio stiebų viršūnėse. Šakniastiebiai trumpi, su į šonus augančiomis šaknimis, savo galuose formuojančiomis pailgus gumbelius (iš jų vėliau išauga nauji jauni augaliukai). Žinoma keletas kultūrinių formų: "Grandiflora" su stambesniais nei rūšies žiedais bei "Plena" (pilnavidurė).
Palminė (F. palmata) vingiorykštė natūraliai auga Rytų Sibire bei Tolimuosiuose Rytuose. Tai stambus, iki 100 cm aukščio augalas su dideliais tamsiai žaliais, pirštiškai skiautėtais (panašiais į išskėstą žmogaus plaštaką) lapais, kurių balkšva apatinė pusė apaugusi plaukeliais. Žiedai puriose šluotelėse, balti, maloniai aromatingi. Leidžia ilgus požeminius šakniastiebius, kasmet priaugančius iki 10-20 cm ir savo galuose išauginančius vos po vieną žiedinį pumpurą, todėl palminių virgiorykščių sąžalynai nebūna tankūs, o augalas tokiu būdu spėriai plečiasi į šalis, užimdamas vis didesnius plotus. Gėlynuose dažniau auginama rausvažiedė "Rosea" forma. Neseniai Lietuvoje pasirodė ir "Göteborg" – vos 20 cm aukščio neūžauga puriomis sodriai rausvai purpuriškų žiedų šluotelėmis.
Į palminę panaši Šiaurės Amerikos prerijų vingiorykštė F. rubra, išauganti net iki 1,5-2,5 m aukščio. Nuo pirmosios skiriasi ne tik didesniu ūgiu, bet ir pastebimai stambesniais, tankesniais žiedynais, o jų lapų apatinė pusė lygi, be pūkelių. Kvapūs ne tik šios vingiorykštės žiedai, bet ir lapai. Auginamos ir kelios kultūrinės šios rūšies formos. "Alba Plena" – baltažiedė, pilnavidurė. Rausvi "Venusta" ("Venusta Magnifica") žiedynai gerokai stambesni ir ryškesni, nei laukinukės.
Pati stambiausia – kamčatkinė (F. camtschatica) vingiorykštė, gamtoje sutinkama ne tik Kamčatkoje, bet ir Sachalino bei Kurilų salose. Tai galingas 1,3-3 m ūgio augalas storais, tvirtais stiebais. Lapai stambūs, negiliai pirštiški, iki 40 cm skersmens. Žiedai didelėse šluotelėse stiebų viršūnėse, balti ar kreminiai. Kita Tolimųjų Rytų (Japonija) vingiorykštė F. multijuga gerokai žemesnė, vos 30-80 cm aukščio. Lapai pirštiški, iš penkių stambių dalių. Žiedai rausvi, puriose šluotelėse. "Hjordis" formos lapai purpuriškai ornamentuoti. Kita Japonijos salose auganti vingiorykštė F.purpurea yra gamtinės kilmės hibridas. Išauga iki 0,5-1 m aukščio, pražysta tamsiai rožiniais ar purpuriniais (yra ir baltažiedė forma) žiedais. Gėlynuose labai populiarus F. multijuga ir F. purpurea hibridas "Kahome" – kompaktiška, vos 40-50 cm ūgio vingiorykštė su elegantiškai svyrančiais puriais smulkių rožinių žiedelių žiedynais.
Vingiorykštėms parenkama puri, niekuomet neišdžiūstanti (net drėgna, tačiau ir neužmirkstanti), derlinga dirva. Gali augti daržo priemolyje, netinka tik per daug lengva žemė. Augančias sausesnėse vietose per vasaros karščius reikia laistyti, nes kaip mat ims vysti ar gelsti, ir vietoje augalo žavesio, išvysite bjauriąją jo pusę. Lengviausiai, net nelaistoma, užsitęsusias sausras iškenčia pievinė vingiorykštė. Peržydėjusių vingiorykščių stiebai nupjaunami. Sutankėję kerai išskirstomi anksti pavasarį ar vasaros pabaigoje. Visos svetimšalės vingiorykščių rūšys pas mus žiemoja gerai, ištveria net šalčiausias besnieges žiemas.