Naujausios
„Dariau, kaip liepė širdis“
Zinaida Gaurilčikienė 25-erius metus, nuo 1961-ųjų iki 1986— ųjų, buvo viena iš svarbiausių ir žinomiausių Šiaulių miesto asmenybių. Per šį ketvirtį amžiaus Šiauliai statėsi, kilo, klestėjo, steigėsi kultūros įstaigos.
Apie ketvirtį amžiaus valdžioje, ideologinį darbą, kultūrinių objektų "pramušinėjimą", du kartus gautą kyšį, „raudonosios“ etiketę ir apie teatre sužeistą širdį — kalbėjomės su ponia Zinaida jos kukliame dviejų kambarių bute.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Apie buto sienas ir du kyšius
Ponia Zinaida Gaurilčikienė atidaro savo buto duris. Veide — šypsena. Tokią ją prisimena šiauliečiai, turėję reikalų tuomečiame Vykdomajame komitete, lankę parodas ar Dainų šventes, kurios buvo neįsivaizduojamos be Z. Gaurilčikienės prakalbų. Kultūros skyriaus vedėja, Šiaulių Vykdomojo komiteto atsakingoji sekretorė, galiausiai, Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, Komunistų partijos narė...
Kažkada buvusi viena žinomiausių Šiaulių moterų, vėliau su visa karta paženklinta „raudonąja“, likimo nekeikia, nes sako nugyvenusi kartais linksmą, kartais skaudų, bet labai įdomų ir gražų gyvenimą.
Kol ponia Zinaida taiso kavą, dairomės po jos seniai remonto nemačiusį butą. Atrodo, kad tuomečiai miesto vadovai nežinojo žodžio „korupcija“.
Tiesa, kyšį Z. Gaurilčikienė prisimena gavusi — net du kartus. Vieną kartą, kai padėjo pas ją į priėmimą įsiveržusiai joniškietei močiutei sutvarkyti pensiją. Po metų „per gvaltą“ įsiveržusi ta pati močiutė iš “karzinkos“ ištraukė suslėgtą didžiulį sūrį. Kitą kartą, uždėjusi "rezoliuciją" anksčiau laiko tuoktis čigonų dukrai, po kelių dienų kalendoriuje rado penkis rublius.
„Pinigų imti nebuvo net minties, net mados tokios, — sako Z. Gaurilčikienė.
Užtat ant sienų kabo Anapilin išėjusio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus paveikslai, kuriuos jis paliko po mirties su užrašu „Gerbiamai mano draugei Z. Gaurilčikienei“. Jam, beje, ji irgi "uždėjusi rezoliuciją" tuoktis su antrąja žmona, nelaukiant būtino termino. Tada ekscentriškasis dailininkas, prisimena ponia Zinaida, į Vykdomąjį atėjęs su trumpučiais šortais ir nepadoriai tarybiniams laikams plikom kojom...
Ant kitos sienos — dailininko Antano Krištopaičio paveikslai. Tie jau pirkti, bet Zinaidai ne mažiau brangūs.
Į darbą — su prijuoste
Amžininkai praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečius miestui — ir pramonei, ir statybai, ir kultūrai — vadina auksiniu.
Tada, prisimena Z. Gaurilčikienė, buvo tiesiamas bulvaras, paslapčia statomi nauji kultūros pastatai, į Šiaulius atvažiavo nauja aktorių laida, įsikūrė unikali mokykla su muzikine pakraipa, būta daug gražių permainų.
Z. Gaurilčikienės darbo sfera buvo visas meninis— kultūrinis miesto gyvenimas: 19 miesto chorų, ansambliai, šokių rateliai, Dainų šventės. Saviveikla tuomet labai stipriai klestėjusi.
„Tikrai buvo labai intensyvus darbas, bėgdavom dieną naktį, kitą kartą net užsimiršdavom. Esu nuėjusi į Vykdomąjį su šlepetėmis ir prijuoste“, — juokiasi prisiminusi Z. Gaurilčikienė. Susiprato, kai techninė sekretorė, greitai įstūmusi ją į kabinetą, liepė nusiimti “žiurstą“ ir persiauti šlepetes.
„Kitą kartą apie save ir negalvodavai. Darbas nuo aštuonių iki penkių? Oi, ką jūs, — sako ponia Zinaida, — tačiau Dievas davė laimę dirbti su labai gerais žmonėmis. Kai pergalvoji, gal daug ką reikėjo kitaip daryti, bet viena norėčiau pabrėžti: mes dirbom iš širdies, ir labai norėjosi, kad kažkoks rezultatas būtų“.
Iki šiol vengia teatro
„Aš, pavyzdžiui, iki šiol neinu į teatrą“, — po trumpos pauzės sako moteris, anksčiau nepaprastai mėgdavusi teatrą, vaidinusi ir mokyklos, ir instituto laikais.
Z. Gaurilčikienė pasakoja, kaip važinėjusi į Kultūros ministeriją, kol išsirūpino, kad į Šiaulius atvyktų visas jaunųjų aktorių kursas. Tada su Vykdomojo komiteto pirmininku Viliumi Kazanavičiumi sutarė aktoriams trijų kambarių butą. Susikvietusi bibliotekų valytojas, kartu su visomis pasiraitojusi rankoves plovė nuo kalkių langus, grindis, po to surengė priėmimą jauniesiems, kad tik jiems įspūdis būtų geresnis.
„Ir jau po perversmo nueinu į teatrą, atsisėdu, kaip šiandien atsimenu, ketvirtoje eilėje. Už manęs sėdi jauni aktoriai, ir girdžiu: “Žiūrėk, žiūrėk, juk čia Gaurilčikienė. Ko ta raudonoji gyvatė čia atsivilko?“ Aš tada taip verkiau, išėjau, ir po to ... negaliu sakyti, ėjau į teatrą, bet kur nors balkone kamputyje įsitaisydavau“, — pasakoja moteris.
Z. Gaurilčikienė supranta: buvo toks laikas. „Bet galvoju, kuo kalti, kad mes tuo laiku dirbom? Jei būtų vogta, įdavinėta, šmeižta, o šito tikrai nebuvo. Kas daryta, daryta iš širdies, pagal sugebėjimus, galimybes“, — sako ji.
Spaudimas ir mažos gudrybės
„Mūsų buvo geras kolektyvas, susirinkdavome pas pirmininką ir tariamės: yra toks ir toks reikalas, kaip sprendžiam, ką darom?“, — prisimena ponia Zinaida. Taip ir Inžinierių namai, ir bulvaras buvo įkurti, ir mažosios skulptūros “pramušinėjamos“, ir po didelio įdirbio “Saulės“ kino teatre pirmasis Lietuvoje vitražas atsirado.
Dažnai miesto labui tekdavę rizikuoti, imtis apgaulių.
Kai buvo statomi Parodų rūmai (dabartinė Šiaulių Dailės galerija), Vilius Kazanavičius visiems, kas beatvažiuotų, buvo prisakęs tvirtinti, kad statoma Namų valdyba... Kažkam paskundus, prisimena Z. Gaurilčikienė, atvykę du vyrukai iš statybos komiteto ir visus Vykdomojo darbuotojus apklausinėjo, kas ten šalia turgaus statoma. Visi kaip vienas atsakė, kad Namų valdyba.
Pačiai Z. Gaurilčikienei teko daug padirbėti, kad „Aušros“ muziejui tektų dabartinis pastatas Aušros alėjoje, kuriame tuo metu buvo įsikūrusi rusų mokykla. O kitą kartą jau įkurtame muziejuje reikėję gelbėti medinius dievukus.
Tuo metu, prisimena Z. Gaurilčikienė, Šiaulių miesto kompartijos pirmasis sekretorius Jonas Lukauskas, garsėjęs labai dideliu partiniu principingumu, apžiūrėjo muziejuje sukrautus dievukus ir liepė muziejaus direktoriui Edvardui Cicėnui juos išvežti sukūrenti. Muziejininkai pagalbos kreipėsi į Z. Gaurilčikienę. Šiai, pasitelkus autoritetus, pirmiausiai, Vytenį Rimkų, šiaip ne taip pavyko įrodyti, kad tai — ne dievo garbinimas, o Liaudies kūryba. Mašina dievukams vežti nebuvo atsiųsta.
Kitą kartą prieš pat vienos liaudies meno parodos atidarymą ekspozicijoje atsiradus margučiams „Glavlitas“ parodą uždraudė, atseit, “Velykas susiruošėte švęsti?“ Muziejininkai vėl kreipėsi į Z.Gaurilčikienę, kuri per liaudies meno sekciją išrūpino leidimą.
Teko Z. Gaurilčikienei ir ant kilimėlio partijos komiteto biure atsidurti ir papeikimą gauti. Pastarąjį užsidirbo už tai, kad per Vėlines suorganizavo žvakelių uždegimą karių kapinėse.
Priėmimai — iki ryto
Tarybinės valdininkijos gyvenimas, pasakoja Z. Gaurilčikienė, buvo neatsiejamas nuo priėmimų iki paryčių: „Priėmimų — Jėzus Marija, pats baisiausiais atvejas“.
Ponia Zinaida prisimena vieną iš tipiškų atvejų, kai į Šiaulius atvažiavo Kultūros ministras. Ministrą nusivedė į tuometinį naktinį barą „Geluva“, šis gerokai įkaušo, tad iš baro visi išėję tik pusę devynių ryto. Ministrą įsodino į mašiną, o 9 valandą pirmininkas (V. Kazanavičius buvęs labai reiklus) prisakė būti pasitarime.
„Tik greitai į namus, persiregt, ir į darbą. Po pasitarimo V. Kazanavičius pasikviečia mane, išima tris rublius ir sako: “O dabar eik į kirpyklą susišukuot“, — kaip šiandien prisimena Z. Gaurilčikienė.
Žvilgsnis
Paklausta, kaip profesionalės žvilgsniu vertina dabartinę šalies ar miesto valdžią, Z. Gaurilčikienė prisipažįsta, kad labiausiai ją erzina ir žeidžia du dalykai: mūsų zirzimas ir siaubinga nepagarba vadovaujantiems žmonėms.
Kita vertus, anksčiau valdžios žmonės, ponios Zinaidos manymu, buvę profesionalesni, labiau gyvenimiškai patyrę. Ir kadrų atranka buvusi didesnė: jei specialistas ateina į tą sritį, buvo žiūrima, kad būtų profesionalas ar bent išmanantis, norintis daryt. O dabar esą pagal sąrašą einama, ir paskui iš jų šaipomasi.
Apie dabartinį laikotarpį ji turi dvejopą nuomonę: „Reikia džiaugtis laisve, demokratija, ir kad toje laisvoje aplinkoje žmogus gali išsitiesti, turėti savo nuomonę, ją išsakyti. Bet iš kitos pusės, baisus tas visuomenės išsidalijimas: vieni daro, stengiasi, kiti — labai pasyvūs. Pasyvumas mano manymu, vienas iš neigiamiausių dalykų“.
Permąstydama savo gyvenimą, ponia Zinaida sako nieko nesigailinti, nesijaučianti ką bloga padariusi. „Gal čia nepakankama savęs analizė, bet lyg dariau viską, kaip liepė širdis ir sąžinė“, — sako viena žinomiausių praeityje Šiaulių moterų. Tačiau taip pavadinta ji tik numoja ranka: “Eikit eikit...“
ANALIZĖ: „Gal čia nepakankama savęs analizė, bet lyg dariau viską, kaip liepė širdis ir sąžinė“, — sako Z. Gaurilčikienė.
KYŠIS: Z. Gaurilčikienė prisimena, kaip viena močiutė iš Joniškio jai atsidėkojo „iš karzinkos“ ištrauktu didžiuliu sūriu. “Pinigų imti nebuvo net minties, net mados tokios“, — sako ponia Zinaida.
SUVAŽIAVIMAS: Zinaida Gaurilčikienė (ketvirta iš dešinės) Tarybų Sąjungos moterų suvažiavime stovi šalia kosmonautės Valentinos Tereškovos (nuotraukoje kostiumėliu su žirniukais). „Kartu pietavome, nuostabi moteris“, — prisimena ponia Zinaida.
TRIBŪNA: Nė vienas kultūros renginys, paroda ar Dainų šventės atidarymas nebuvo įsivaizduojamas be Z. Gaurilčikienės įžanginės kalbos. Nuotraukoje — su panašiu į V. Tereškovos kostiumėliu, kurį siūdinosi pas prie geležinkelio gyvenančią siuvėją. „Dabar užtenka ir “dolerinių“, — juokiasi ponia Zinaida.
DARBAS: „Tikrai buvo labai intensyvus darbas, bėgdavom dieną naktį, kitą kartą net užsimiršdavom“, — apie darbą Vykdomajame komitete prisimena Z. Gaurilčikienė.
Jono TAMULIO nuotr.