Naujausios
Skaniau už limonadą
Prieš savaitę devyniasdešimtmetį atšventusios Onos Vainorienės giminei sodyba Vėžalių kaime, Kelmės rajone priklauso jau daugiau negu pusantro šimto metų. Palivarką Vėžaliuose nusipirkęs Onos senelis Kazlauskas. Čia gimė Onos mama, ir pati Ona bei šeši jos broliai ir seserys, ir penki iš aštuonių Onos vaikų...
Čia atšoktos visų vaikų vestuvės, būta ir laidotuvių. Ir niekur nesą skanesnio vandens, negu šaltiniuotuose Vėžaliuose, pasislėpusiuose miške už Svilės šaltinių. Geri ir niekaip neatsigeri, skaniau už limonadą.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Pavasario laukimas ir sapnavimas
Oną Vainorienę aplankėme jos žiemojimo vietoje — pas Šiauliuose gyvenančią dukterį Stasę Mažulienę. Čia ji jau keletą metų parsikraustanti vėlyvą rudenį su pačios kimštomis žąsų plunksnų pagalvėmis ir Mergelės Marijos altorėliu.
O atšilus orams, kokį balandį, vėl išsikraustanti į Vėžalius — su pagalvėmis ir altorėliu.
Močiutė Ona prisipažįsta labai laukianti pavasario ir užsisvajoja: „Parskrend gužučiai, gegutės kukuoj, paukščiukai, ledspiros laksto po kiemą, anos per“. Pavasarį Ona vėl gyvens savo gimtinėje ir, vaikams nematant, eis apie gėlės. Vaikai barasi, nebeleidžia ravėti. “O aš nuoru raviet, kai tik nemato, nuravėju paknoptum žoles“, — juokiasi močiutė.
Žiemodama mieste sako dažnai sapnuojanti savo sodybą, ne tik dabartinį, bet ir senąjį namą, kuriame gimė, didelį prieangį, visus jo kambarius, visus kiemo pastatus, su velione mama ir mirusiu vyru sapnuose dirba darbus ar šiaip kalbasi.
Prisimena, kaip mirė jos amžiną atilsį žmogus, nesulaukęs vos pusantro mėnesio iki savo devyniasdešimtmečio. Pasiėmė dalgį, išėjo dirvoniuko pjauti, naktį susirgo, o po kelių dienų pasimirė.
Su savo vyru Ona buvo pažįstama nuo vaikystės, jis gyvenęs netoli, už miškelio. Su jaunuoliais iš aplinkinių kaimų tuokėsi visi Onos broliai ir seserys, ir beveik visi jos vaikai. Gyvenimas šiose, miškuose išsibarsčiusiose sodybose buvęs gana uždaras, bet linksmas.
Išliko per karą
Vėžalių palivarką Onos senelis Kazlauskas nusipirkęs apie 1860-uosius metus, prieš 150 metų. Čia gimusi Onos mama ištekėjo už netoliese gyvenusio eigulio („nuėjo pas eigulį karvės pirkti, jam patiko, ans buvo 45 metų neženots, pradėjo atvažiuoti, apsiženijo“) ir nusipirko dar dalį Vėžalių. Tai galėję būti prieš 130 metų. Kai Onai buvo maždaug šešeri, tėvai pasistatė naują trobą, kurioje Ona ir dabar tebegyvenanti.
Čia gimė penki iš aštuonių jos vaikų.
Ona Vainorienė nugrimzta į prisiminimus, jau buvo ištekėjusi, turėjo tris vaikus, kai prasidėjo karas. Pro Vėžalius ėjo frontas — užeidavo tai rusai, tai vokiečiai. Ir tie, ir anie šeimininkus išvarydavo, bet šie po kelių dienų vėl pargrįždavę — laimė, trobesiai nenukentėjo nei nuo bombų, nei nuo gaisrų.
Prasidėjus karui, pasakoja Ona, visi kur geresnius drabužius, dokumentus „sukavojo“ į skrynią, nunešė į mišką, užkasė ir užnešė skruzdėlyną, kad nebūtų “znoko“. Kai karas pasibaigė — skrynią išsikasė, daiktai išsilaikė.
Ona sako, kad šeima trėmimų išvengė — gal dėl to, kad mama buvo griežtai prisakiusi į jokias organizacijas nesirašyti.
Į karo pabaigą į kariuomenę paėmė jos vyrą, bet kariauti jam nebeteko. Ona pasiliko viena su aštuoniais vaikais. Močiutė prisimena, kaip su seseria išgirdo, kad į Latviją parvarė daug kareivių, ir iškeliavo vyrų ieškoti. Nusigavusios iki paties štabo Latvijioje, ėjusios pėsčios. O smarvė, o smarvė... Bet saviškių neradusios, tie pargrįžo vėliau, rudeniop.
Vaikus maitino kupra
Sunkiausius Ona prisimena buvus pokario laikus.
Kai pradėjo kurtis kolūkiai, reikėjo viską atiduoti. Ir gyvulius, ir grūdus, viską. Už darbadienį duodavo keturias kapeikas arba 200 gramų grūdų.
Kaip vaikus išmaitinti reikėjo?
„Kupra maitinau“, — paaiškina Ona. Kai visai nebeturėjo pinigų, paprašiusi kaimynų, kad duotų javų, nuvežė javus į miestą ir pardavė gorčiais — kaimynui skolą atidavė ir jai dar uždarbis liko. Pakui taip nešdavo mėsą.
„Bet kai kupra reikėdavo nunešti kokį trisdešimt kilogramų iki plento. Stovėsi, kol gauni gruzoviką, susikapoji, susidedi ir išparduodi Šiauliuose, prie turgaus — dar nevalna buvo“. Tais laikais už “spekuliaciją“ buvo baudžiama. Tada pirkdavo duonos.
Ar namie duonos nekepdavo? „Nebuvo iš ko kept“, — paaiškina Ona.
Bet vėliau, kai Vėžalius prijungė prie Šaukėnų, šeima pradėjo atsigauti. Vyras su vyresniais ganė karves, vaikai apie pustrečio šimto avių, pati Ona vištas, viščiukus augino — vienu metu net iki 700. Visi dirbo.
Skliskit
„Oj kaip aš sunkiai vargau, tai vaikams sakiau: sklisket kur tik noret, kur tik randat darbo. Ir išsklido...“, — pasakoja Ona.
Močiutė yra suskaičiavusi, kad iš jos ir vyro po pasaulį pasklido per 60 giminių, ji turinti 21 anūką, jau sulaukusi ir proanūkių. Per jos jubiliejų suvažiavę per 60 giminaičių.
Vaikai pasklido netoli — visi įsikūrė Šiauliuose. Užtat į Vėžalius visi suvažiuodavo tėvukams padėti: ar šienapjūtė, ar bulviakasis. Visi močiutės anūkai, jau nekalbant apie vaikus, čia išmoko darbo: ir šienauti, ir bulves sodinti, visi į talkas suvažiuodavo.
„Kaime gyvent, aišku, smagu, — įsiterpia Onos duktė Stasė Mažulienė, pas kurią močiutė žiemoja, — bet jaunam prasigyvent nėra kaip. Darbai sunkūs,ir pajamų nėra“.
Tačiau būdami vaikais, sako ponia Stasė, nepritekliaus nejutę: „Norėjosi kartais ir to aukštakulnio batuko, bet buvo kaip buvo, ir buvo gerai“.
Trauka
Gal tai sutapimas, svarsto ponia Stasė, bet iš visos plačios giminės tik viena anūkė išvažiavusi į užsienį, ir ta laikinai. Visi kiti laikosi vienoje vietoje. Ir džiaugsme, ir varge, visi kartu. Ir visi vasaromis suvažiuoja į Vėžalius.
„Dabar keturios anūkės su mažais vaikais yra, tai visos vasarą suvažiuos“, — pasigiria močiutė.
„Tėviškė traukia. Mieste butą gali pakeist kelis kartus, ir nebus jis tau nei gimtinė nei tėviškė. Kur gimta, kur augta — tai vertybė, — sako ponia Stasė. — Ten yra šiluma, ten nuvažiuoji, pailsi. Giminės dvasia išsilaiko, gydo. Ir nėra niekur skanesnio vandens, atvažiuojam, geriame ir neatsigeriame, vaikai sako, kad čia vanduo — skaniau kaip limonadas“.
SODYBA: „Kai Onai buvo maždaug šešeri, tėvai pasistatė naują trobą, kurioje Ona ir dabar tebegyvenanti.
PROGA: Auksinės Vainorių vestuvės 1988-aisiasi metais. Įšlydėjimas į Šaukėnus.
ANŪKAI: Nuo mažens Vėžaliuose vasarojo didžiulis būrys anūkų.
ALTORĖLIS: Ona Vainorienė rudenį į Šiaulius parsikrausto su visu savo altorėliu, o pavasarį vėl išvyksta į tėviškę Vėžaliuose.
PASAKOJIMAS: Ką tik devyniasdešimtmetį atventusi Ona Vainorienė prisimena visas gyvenimo Vėžaliuose detales.
Jono TAMULIO nuotr. ir reprodukcijos