Naujausios
Gyvenimas su žeme ir požiūriu
Akmenės rajone gyvenantis 41 metų Antanas Čepas yra iš tų Lietuvos ūkininkų, kuris nesirenka šiuolaik geidžiamo poilsio, pavyzdžiui, kokiame kurorte. Neturi ir aistringo pomėgio, pavyzdžiui, pamedžioti, o meškerę specialiai paslėpė — kad žvejyba neužvaldytų. Jis yra iš tų žemdirbių, kuriems visas poilsis ir aistra yra gyvenimas su žeme ir tvirtu teigiamu požiūriu į ją.
Vytautas RUŠKYS
Senelių žemę gerokai išplėtė
Pašakarnių kaime esamą ūkininko Antano Čepo vienkiemį supa apie 400 hektarų šeimos dirbama žemė. Vietomis ji stebina derlingumu. Ypač aplink kalniuką, ant kurio šeimininkas yra įkūręs sodybą ir ūkį. Kartą čia apsėjo penketą hektarų miežių salyklui, todėl tręšti galėjo vos minimaliai. „Kai nukūliau, išpūtęs akis stebėjausi — užderėjo po septynias tonas grūdų iš hektaro“, — mena ūkininkas.
Neatsitiktinai čia beveik dvi dešimtis hektarų žemės valdę A. Čepo seneliai smetoninės Lietuvos laikais buvo pavyzdiniai ūkininkai tuometiniame Pašakarnių kaime. Jame tada buvo apie 30 kiemų.
Dabar tokių gyvenimų nedaug belikę — ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti. Mat tarybiniais laikais valdžia reikalavo viensėdžių šeimininkus palikti namus. Antano tėvams, perėmusiems jo senelių trobesius, buvo pasakyta viską nusigriauti. Aiškinta, jog būtent toje vietoje turi būti nutiestas geležinkelis tarp Naujosios Akmenės ir Žagarės.
Tačiau geležinkelio neatsirado, o viensėdžio šeimininkai buvo priversti persikelti gyventi į Naujosios Akmenės priemiestį.
Kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuva, Antano tėvai ėmė siūlyti jam grįžti į giminės žemę. Dvidešimtmetis vaikinas apsisprendė ir pagal anuo metu galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą gavo beveik dvi dešimtis hektarų senelių žemės. Vėliau atkūrė senelių nuosavybę, paskui — giminaičių. Dar vėliau pirko iš smulkių žemdirbių ir iš valstybės. Taip pat ėmė nuomoti. Tad dabar žemės plotas pasiekė 400 hektarų — nuo kelio į Žagarę iki Alkiškių gyvenvietės.
Privalumai — vienkiemis ir darbas
A. Čepas buvo įsidarbinęs „Akmenės cemento“ gamykloje, o apsisprendė kurtis savo žemėje todėl, kad ji masino laisvės pojūčiu.
„Tarnaudamas kariuomenėje komių krašte buvau prie kalinių, tad ir pats gyvenau kalėjime, — mena ūkininkas. — Kai grįžau į tėviškę, lankiau brolį mieste ir likau nakvoti jo bute, tai ryte atsibudęs pasijutau vėl kaip kalėjime. Tada pasakiau: ko ko, o miesto nenoriu nė matyti“.
Tačiau likimo ironija — iš pradžių su žmona ir pirmaisiais vaikais gyveno ankštuose kambarėliuose, buvusiuose šeimos įsigytoje fermoje. Čia dirbdami ir gyvendami Čepai tik paskui pasistatė mūrinį namą — dviejų aukštų, o apačioje su rūsiais ir garažu.
Ir dar Antanas pabrėžia, kad vienkiemis gali būti skirtingai apibūdinamas jo šeimininkų ir kokių miestiečių. „Atvažiavėliai džiaugiasi paukščių garsais, o mums nėra kada išgirsti, — sako šeimininkas. — Juk jie yra katra diena ir tai — kaip vientisa mūsų gyvenimo aplinka. Nes esame pririšti prie darbo“.
Vis dėlto vienkiemyje būna atradimų, kurių koks atvykėlis gali ir nesulaukti. Antai vėlyvą, bet šiltą vasaros naktį išeini į kiemą, ir išvysti kaip tvarto stogu lekia kiaunė. Kokį vakarą ten pat siunta šeškiukai. Ir tokie reginiai išlieka atmintyje, ir jokie televizoriaus kad ir panašūs vaizdai taip nenuteikia maloniai. Tada Antanas pagalvoja: ne tik mes gyvename, ne tik mes džiaugiamės.
Ir perpasakoja iš kitų girdėtą istoriją. Vienas kuklus bitininkas nusipirko brangų medsukį, o kitas nustebo: „Tai kada jis tau atsipirks“. Ir išgirdo atsakymą: “Jau atsipirko, nes galiu savo rankomis išsukti tą medų“.
Šiuo filosofiniu požiūriu paremtas ir A. Čepo gyvenimo supratimas. Jis sako: „Kiek aš išleidau, galiu nebeskaičiuoti ir ramiai pasakyti: tegul būna viskas “tiutiū“. Nes galiu ramybėje dirbti savo žemę. Sunkiau ar lengviau — ne tiek svarbu. Kaip moku, taip ir dirbu. Bet mano fantazijos jau įgyvendintos. Tai mano gyvenimas“.
Ūkininkas džiaugiasi, kad jo vyriausias septyniolikmetis sūnus tvirtai apsisprendė ir taip pat nori dirbti žemę, pasirinko mokytis žemdirbišką specialybę. Dabar jam įdomumas, kad gali dirbti modernia tėvo technika. Antai kai pasidarbuoji vienu naujausiu traktoriumi, o paskui sėdi važiuoti turimu lengvuoju automobiliu, tai jis atrodo kaip traktorius. Pačiam tėvui išliko įdomumas, kad šiandien gali imtis vienokio darbo, rytoj — kitokio. Šiandien vairuoja vieną techniką, rytoj — kitą.
Požiūris į žemdirbį
Ar ūkininkui jau pakanka žemės? „Dar ne galas“, — mįslingai sako A. Čepas.
„Bet juk senelis turėjo nepilnus dvidešimtį hektarų, ir buvo turtingiausias savo krašte“, — primenu.
„Šiais laikais viskas kitaip: technika brangi, investicijos į ūkį — nežmoniškos, todėl turi būti dideli žemės plotai, kuriuos galima galingais įrengimais apdirbti, tada jie ir atsiperka“, — argumentuoja A. Čepas.
Papasakoja apie lankytą ūkį Anglijoje, kuriame vyras ir žmona įdirba beveik tūkstantį hektarų. Bet nepavydi, o svarsto: „Kur logika, kad žmogus per derliaus dorojimo darbymetį turi dieną naktį varyti. Kas juos verčia? Ar Lietuvoje būtent toks požiūris yra laikomas normaliu? Sako: durnius draskosi“.
— Argi pačiam yra svarbu, kaip vertina kiti tau mielą gyvenimą? Juk reikšmingiau, kaip pats jame jautiesi.
— Va čia ir yra įdomu, kad svarbu. Kaip gali negirdėti tokių žodžių: kaimas — pijokai, nusigėręs. Kaip tada mes atrodome. Nėra pagarbos žmogui. Iš tikrųjų ir mieste ne mažiau pijokų. Tik čia mažiau tokie pastebimi, nes gali pasislėpti savo butuose, kuriuos vadinu dėžutėmis. Mieste daugiau šurmulio, kaimynas kaimyno nepažįsta. O kaime gal ir ne visi vienas kitą pažįsta, bet vienas apie kitą žino beveik viską. Tai kaip čia gali pasislėpti, likti nematomas.
— Bet nepaneigsi, kad ne visada randi nusamdyti tinkamą kaimietį dirbti su paties turima modernia technika. Jis visai neblogai ars pjaus savaitę ar mėnesį, bet kai gaus atlyginimą — ilgai nepaliks butelio. O tavo derlius lieka nedorojamas kelias dienas. Arba jei ir ateina tas kaimietis — tai tokios būsenos, kad darbas nei į tvorą nei į mietą.
— Sutinku. Bet pagalvokime — kodėl taip yra. Kaimo žmogų sugadino tarybinė santvarka. To laiko mechanizatoriams dabar yra tragedija eiti dirbti pas ūkininką. Juos vien mintis žeidžia, kad turės tarnauti. Taip, kolūkyje irgi ne sau dirbo, bet buvo įprasta, kad viskas bendra. O dabar nelengva susitaikyti su mintimi, kad turi tarnauti kitam.
Smetoninėje Lietuvoje prie to buvo įprasta. Ir dabar tereikia nedaug — suvokti, kad tas tarnavimas yra galimybė žmogui pragyventi ir pakenčiamai užsidirbti. Belieka tik pačiam to norėti. Kitas reikalas dėl jaunimo, kuris nematė kolūkių, o nenori dirbti. Tai iš pasileidimo.
Kelerius metus samdžiau darbininką. Nedirbo kaip reikia, velėjosi. Kai galiausiai atsisveikinėjau, pasakiau: ar bent suvokei, kad per tuos darbo metus galėjai kišenėse turėti pinigų daugiau negu aš. Tereikėjo stengtis, įgyti mano pasitikėjimą ir uždarbis būtų buvęs geresnis. Arba kitas pavyzdys: kai prieš porą metų modernizavau fermą, joje grojo muzika, nes pagal rekomendacijas ji nuramina karves, jos duoda daugiau pieno. Bet galiausiai radiją nusprendžiau išjungti, nes fermos darbininkas man ėmė pasakoti ne apie gyvulius, o apie tai, ką girdėjo iš garsiakalbių.
— Tai gal reikėtų suprasti ir tą anglų porą, įdirbančią apie tūkstantį hektarų žemės — ten gal taip pat geriausia pasikliauti tik savimi.
Autoriaus nuotr.
ŪKININKAVIMAS: Antanas Čepas per beveik dvidešimtį ūkininkavimo metų patyrė ir svarstymų, ar pajėgs išlaikyti ūkį.