Naujausios
Retro Bulvaras (1)
Pirmieji bulvaro brėžiniai — be pavardės
Šiaulių miesto Garbės pilietis inžinierius Kazimieras Šavinis prieš tris dešimtmečius braižė pirmuosius planuojamos Šiaulių pėsčiųjų gatvės brėžinius. Projektus pateikė be savo pavardės: baiminosi nukentėti už darbą, neįtrauktą į oficialius planus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
„Ką jis čia sumąstė?“
K. Šavinis puikiai prisimena trijų dešimtmečių senumo istoriją. Jį, tuomet dirbusį Valstybinio automobilių kelių projektavimo instituto Šiaulių skyriaus vyriausiuoju projektų inžinieriumi, pasikvietė Vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius, pasidalijo mintimi apie užsienyje matytą pėsčiųjų gatvę ir paklausė, ar nebūtų galima tokios gatvės suprojektuoti Šiauliuose.
Iki tol K. Šavinis projektuodavo užmiesčio kelius, tiltus, kai kurias gatves rajonuose: miestas buvo kitų rankose.
„Užsienyje tebuvau buvęs Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, ten nieko panašaus nemačiau, tad gerokai nustebau. Be to, tais laikais dirbdavome pagal planą, sąrašus, turėjome savo objektus. Pasakiau: “Gerai, pirmininke“, bet mintyse galvojau: “Ką jis čia sumąstė...“, — prisimena K. Šavinis.
„Kur kiši nagus?“
Po poros savaičių V. Kazanavičius vėl pasikvietė K. Šavinį: „Ministerija neleido... Gal galite projektuoti visuomeniniais pagrindais?“
K. Šavinį jau buvo užvaldžiusi pėsčiųjų bulvaro idėja. Domino techniniai dalykai: kaip vyktų eismas gatvėse, kaip reikėtų nukreipti autobusų maršrutus, suderinti privažiavimus prie parduotuvių.
V. Kazanavičius padrąsino: jei reikės pagalbos iš tarnybų, ji bus. K. Šavinis pažadėjo parengti pagrindinius projektinius pasiūlymus.
Vienas iš svarbiausių galvosūkių buvo autobusų maršrutai.
Į pagalbą buvo pajungta tuometė autoinspekcija, dvi paras nuo 8 ryto iki 8 vakaro nurodytose sankryžose stovėjo milicininkai ir stebėjo, kiek automobilių suka, kiek važiuoja tiesiai. Pagal gautas žinias K. Šavinis „pasibraižė“ sprendimą, kaip eismas atrodytų, jei gatvė būtų uždaryta.
Brėžinius kūrė po darbo, pasikvietė į pagalbą ir draugus. Vykdomojo komiteto posėdžiui pateikė projektą su aiškinamuoju raštu: kurti pėsčiųjų gatvę — prasminga.
Skaičiavimai rodė, kad toje Vilniaus gatvės atkarpoje yra siauri šaligatviai, o pėsčiųjų srautai — dideli, oras užterštas, žmonės stumdosi. Vykdomasis komitetas, architektų taryba pritarė idėjai uždaryti eismą.
„Bet tai, ką pateikiau, buvo be jokio parašo. Prašiau, kad mano pavardės nebūtų. Aš dirbau darbą, neįtrauktą į planus: tai galėjo kainuoti “vilko bilietą“. Tokia buvo sistema. Visgi mano tiesioginė valdžia ministerijoje, vyriausias inžinierius, sužinojo ir, paskambinęs telefonu, nudavė velnių: “Kur kiši nagus?“ Pasiteisinau, kad atlyginimo negaunu, tik duodu patarimus. Kelininkų valdžioje buvo protingi, inteligentiški žmonės, tad inžinierius “užmiršo“ šią istoriją“, — prisimena K. Šavinis.
„Užmesti“ darbai
Gryninant pėsčiųjų gatvės idėją, užsimezgė pažintis su VISI Miestų statybos katedra, profesoriumi V. Šeštoku. Ši katedra sudarė ūkiskaitinę sutartį su Šiaulių Vykdomuoju komitetu ir pradėjo rengti projektą. Po kiek laiko į sprendinių projekto pristatymą buvo pakviestas ir K. Šavinis.
„Žioptelėjau: ogi jie išsigando ir siūlo tik susiaurinti važiuojamąją dalį nuo 9 iki 7 metrų“, — prisimena K. Šavinis
Bet čia pagelbėjo V. Kazanavičiaus fenomenas. „Gerai, jei taip sakote“, — nuramino aistras miesto vadovas. O rudenį prasidėjo kapitalinis gatvės remontas, išardyta važiuojamoji dalis ir šaligatviai. Atėjus žiemai, darbai buvo sustabdyti — “užmesti“. O iš tiesų šis sumanymas buvo apgalvotas eksperimentas: kaip judės transportas?
Pavasarį V. Kazanavičius vėl pasikvietė V. Šeštoką, kuris gavo nurodymą rengti gatvės uždarymo projektą.
Naujasis projekto variantas perduotas komunalinio ūkio projektavimo institutui, kuriame dirbo vyriausiasis inžinierius A. J. Marcinkevičius ir architektė V. Taujanskienė.
„O kodėl margutis negražus?“
Dar viena V. Kazanavičiaus iniciatyva buvo nudažyti visus pėsčiųjų gatvės pastatų fasadus. „Pudravimas“ — taip šis procesas vadintas tuomet. Kas nudažys, iš ko? Buvo sukviesti įmonių vadovai, pasiskirstyti darbai ir visos įmonės įsijungė į veiklą.
K. Šavinis prisimena: apie 1975-uosius, per vieną iš Šiauliuose vykusių Inžinierių dienų, vilniečiai inžinieriai ėmė kritikuoti, kad miestas išdažytas kaip velykinis margutis. Į diskusiją įsiterpęs K. Šavinis perklausė: „O kodėl margutis negražus?“
Įdomu, kad vėliau ir Vilnius įvairiausiomis spalvomis ėmė dažytis, tik geresnės kokybės dažais.
Kritika pritilo, o pėsčiųjų gatvei gyvybės suteikė vyriausiojo miesto dizainerio Viliaus Purono indėlis — mažoji architektūra ir pano.
Į Šiaulius semtis patirties pradėjo važiuoti kauniečiai, maskviečiai. K. Šavinis pastebi: statant Kauno Laisvės alėją, „pritrūko kvapo“, privažiavimų nėra, viskas suvelta. O Šiauliuose buvo apgalvoti privažiavimai prie kiekvienos parduotuvės. Problemų atsirado tik po Nepriklausomybės atgavimo, susmulkėjus firmoms, pastatams susiskaidžius į dalis.
Siūlyta tęsti iki Ežero gatvės
Sėkmingai įgyvendinus pėsčiųjų gatvės idėją, Inžinierių namuose buvo surengta V. Kazanavičiaus inicijuota konferencija. K. Šavinio pranešimo tema buvo pėsčiųjų gatvės idėjos pagrindimas. K. Šavinis sako supratęs, kas turėta galvoje: pasiruošė pranešimą su siūlymu pėsčiųjų gatvę pratęsti iki Draugystės prospekto. Geras pavyzdys visiems patiko, net pasigirdo pasiūlymų tęsti bulvarą iki Ežero gatvės.
Projektuojant antrąją dalį, K. Šavinis nedalyvavo, tik kartais patalkindavo dėl vieno ar kito sprendinio. Minint Šiaulių 750-metį, antroji pėsčiųjų gatvės dalis buvo atidaryta.
„Bulvaras buvo įvertintas TSRS Ministrų tarybos premija, o aš gavau nulį. Bet jokio apmaudo nejaučiu — juk pats prašiau, kad mano pavardės nebūtų. Svarbu, kad dirbau savo darbą ir žinojau, koks mano indėlis“, — sako K. Šavinis.
Vėliau K. Šavinis Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos medaliu buvo apdovanotas už dviračių taką Šiauliai — Bubiai. K. Šavinis šypsosi: ši premija buvo tarsi atlygis už aną darbą.
ISTORIJA: Šiaulių miesto Garbės pilietis Kazimieras Šavinis įvykių sukūryje buvo ir projektuojant, ir rekonstruojant pėsčiųjų gatvę.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
EISMAS: Vaizdas į Vilniaus gatvę nuo sankryžos su Žemaitės gatve. Vilniaus gatvės atkarpoje eismas dar neuždarytas.
SANKRYŽA: Vilniaus ir Varpo gatvių sankryža.
RETRO: Šiaulių bulvaras 1975-aisiais.
Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų