
Naujausios
Praėjusią vasarą dalyvavote tarptautinėse ugniagesių varžybose Vokietijoje. Kodėl sumanėte ten vykti?
Pirmosios tarptautinės ugniagesių varžybos buvo surengtos Jungtinėse Amerikos Valstijose maždaug prieš trisdešimt metų ir išplito po visą pasaulį. Lietuvoje kiekvienais metais yra rengiamas ugniagesių čempionatas, kuriame iš geriausiųjų sudaroma rinktinė, atstovausianti Lietuvai tarptautinėse varžybose. Šįkart į rinktinę nepatekau, tad į varžybas nusprendėme vykti savarankiškai su kolega ugniagesiu Mariumi Gasparėnu. Pasisekė visai neblogai, užėmėme antrąją vietą kaip dviejų žmonių komanda ir dar prisidėjau prie čekų ugniagesių rinktinės, su kuria taip pat iškovojome antrąją vietą.
Nepatekote į Lietuvos rinktinę, bet nenuleidote rankų. Iš kur tiek užsidegimo?
Gaila, kad nepavyko, nors turėjau gerus šansus patekti į geriausiųjų penketuką. Turbūt tas per didelis užsidegimas ir pasitikėjimas savo jėgomis šįkart ir pakišo koją. Be to, kaip tyčia, atranka susidėliojo taip, kad teko rungtis jau su patekusiais į geriausiųjų gretas, o tai buvo iššūkis. Bet ugniagesių varžybose galima dalyvauti ir savarankiškai, tad su kolega Mariumi nusprendėme išbandyti savo jėgas ir individualiai, ir kaip komanda. Tik jau teko vykti už savo lėšas, bet buvo verta.
Ar daug kainuoja išvykti į tarptautines varžybas individualiai?
Pati registracija nėra labai brangi, bet kelionės išlaidos, ugniagesių uniformos ir visa reikiama įranga kainuoja nemažai.
Tokioms varžybos reikia gero fizinio pasirengimo, ar sunku joms pasiruošti?
Užduotys būna ir fiziškai, ir psichologiškai sunkios, reikalaujančios daug ištvermės. Bet visa tai įgyjama palaipsniui. Abiems mano darbams reikia gero fizinio ir psichologinio pasirengimo, tad būtina nuolat treniruotis, sveikai maitintis, ugdyti valią ir ištvermę. Tai turi tapti gyvenimo būdu, o ne pasiruošimu tik prieš varžybas. Prie gerų rezultatų varžybose prisidėjo ir naujai atsidariusi treniruočių bazė Šiauliuose, kurioje galėjome tinkamai pasirengti. Ten per praėjusius metus tikrai patobulėjome. Anksčiau, galima sakyti, treniruodavomės karo sąlygomis: ką patys pasigamindavome, tokios būdavo ir treniruotės, o ugniagesių treniruotėms reikalinga speciali įranga.
Kaip tapote ugniagesiu?
Mano tėtis ugniagesys, dirba Papilyje, senelis taip pat buvęs ugniagesys. Nuo pat mažens augau toje aplinkoje, gal tai ir turėjo įtakosmano pasirinkimą.
Turbūt jie Jumis didžiuojasi?
Nežinau, niekada neklausiau. Bet manau, jeigu vaikas atranda save sekdamas tėvų pėdomis, jie tuo tik džiaugiasi.
O kaip mama, ar ji nesijaudina, kad šeimos vyrai dirba tokį darbą?
Manau, kad ne, gal jau priprato. Nors būna, jei išgirsta apie kokį įvykį, iš karto skambina ir klausia, ar man viskas gerai.
Ar manote, kad ši profesija Lietuvoje populiari?
Ugniagesių Lietuvoje trūksta, netgi mokymosi kursų trukmė dabar šiek tiek sutrumpinta. Ir atrankos į ugniagesių mokyklą nebe tokios griežtos kaip anksčiau, bet žinoma, įvykdyti normatyvus būtina visiems. Kai aš stojau į ugniagesių mokyklą, stojančiųjų buvo apie šešiasdešimt, bet priimti buvo tik pusė jų. O dabar atrankoje atkrentančiųjų skaičius žymiai mažesnis. Taip pat daug besimokančiųjų po kurio laiko pasiduoda, nes supranta, kad ši profesija reikalauja daug fizinės ir psichologinės stiprybės. Todėl ugniagesių ir trūksta. Nuo mažens domėjausi įvairiomis sporto šakomis ir visada sportavau, tad man gal yra lengviau.
Ugniagesio darbas pavojingas, visada rizikuojate. Nebaisu?
Rizika visada yra, bet esu kažkiek ekstremalas, tad ugnis ir tas jaudulys kai vykstame į įvykio vietą manęs netrikdo. Darbas nėra monotoniškas, kiekviena situacija skirtinga: namų išplanavimas, gaisrų pobūdis, degančios medžiagos ir panašiai.
Gesinate ne tik degančius namus, juk tenka vykti į įvairius eismo įvykius…
Ugniagesio darbas yra labai platus, apima daug sričių: gaisrai, cheminės avarijos, autoįvykiai, radiacija, gelbėjimas aukštyje, žmonių traukimas iš griuvėsių.
Ar jau teko susidurti su itin ekstremaliomis situacijomis?
Dirbu ugniagesiu jau puspenktus metus. Pačiam gelbėti žmogaus iš degančios patalpos dar nėra tekę, bet buvo gaisrų, kai reikėjo išnešti jau negyvus žmonės iš degančių patalpų.
Tokie vaizdai šokiruoja?
Žinau, kad tai yra mano darbas, todėl nuo asmeninių išgyvenimų ar emocijų stengiuosi atsiriboti. Noriu savo darbą atlikti kaip galima geriausiai, nes niekas už mane to nepadarys, juk nestovėsiu ir neverksiu… Aišku tas žmogiškumo faktorius visada yra, kai jau viskas baigiasi ir įtampa atslūgsta, išnyra empatijos jausmas…
Kaip atrodo ugniagesio diena darbe kai nėra iškvietimų?
Turime savo grafiką, dienotvarkę. Prisiimame pamainą, pasitikriname įrangą, vyksta teorinės pamokos, sportuojame, treniruojamės. Kartais vykstame tikrinti didesnių objektų rajone: bažnyčių, prekybos centrų ar kitų pastatų, susipažįstame su jais, kad gaisro atveju būtų lengviau orientuotis ir darbas būtų atliktas operatyviau. Kai nežinai pastato išplanavimo, dideliame objekte pasiklysti yra labai paprasta, ypač, kai visur pilna dūmų.
Jau daugiau nei metus kaip dirbate ir sporto treneriu. Kas paskatino pasinerti į šią sritį?
Sportuoju nuo kokių aštuonerių metų, visada norėjau tapti treneriu. Ši svajonė manyje gyveno visada, o kai pradėjau dirbti ugniagesiu, susidarė palankios sąlygos šią svajonę įgyvendinti suderinant ją su darbu. Lietuvos sporto akademijoje Kaune baigiau trenerio kursus, įgyjau pažymėjimą, leidžiantį užsiimti šia veikla. Taip sutapo, kad kai pabaigiau kursus, Biržų Žydrūno Savicko sporto klubas "Big Z" ieškojo trenerio.
Priartėjote prie savo svajonės…
Visada norėjau tapti profesionaliu treneriu. Buvau sutrikęs, gal iki galo nežinojau ko iš tikrųjų noriu, todėl tapau universalus, kad galėčiau paliesti daugiau sporto sričių. Pastaruoju metu apsistojau treniruoklių salėje ir mane labai pradėjo "vežti" ugniagesių sportas, kuriame noriu pasiekti rimtesnių rezultatų. O šiame klube seniai sportavau, mane pastebėjo ir pasiūlė pabandyti. Per pirmąsias treniruotes buvo kažkiek nejauku, juk tai – nauja sritis, reikėjo šiek tiek pažinti savo klientus, perprasti jų norus ir tikslus. Bet laikui bėgant viskas nusistovėjo ir visos baimės išgaravo.
Bet būti treneriu nepakanka vien fizinio pasirengimo, reikia ir pedagoginių sugebėjimų. Ar juo gali tapti kiekvienas?
Žinoma, kad ne. Pirmiausia, reikia domėtis sportu ir juo gyventi, rodyti tinkamą pavyzdį tiems, kuriuos mokai. Visa tai turi būti tavyje. Nuo mažens savyje pastebėjau norą mokyti kitus treniruotis. Daug skaitydavau, žiūrėdavau vaizdo įrašus apie sportą, todėl šioje srityje buvau stipresnis už draugus. Taip atsirado polinkis dalintis savo žiniomis, patarti ir mokyti kitus to, ką pats išmanau. Man nereikia įdėti daug pastangų bendraujant ir perduodant žinias, viskas ateina natūraliai. Domėjausi viskuo, esu žaidęs krepšinį, futbolą, tenisą, tinklinį, lankiau treniruoklių salę, užsiėmiau dviračių sportu. Mane visada traukė sportas, viskas apie jį mane domina ir patinka.
O kaip pavyksta suderinti abu darbus? Ar lieka laisvo laiko?
Atidirbęs parą Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje turiu tris laisvas dienas, kurias ir skiriu trenerio darbui. Man toks gyvenimo tempas patinka, kol jaunas, tol gerai… Aišku, pasitaiko, kad po sunkaus budėjimo treniruotes sporto klube tenka atidėti, nes, nemiegojus visą parą, jos niekada nebus produktyvios.
Turbūt žiemą budėjimai ramesni, o sporto klube atvirkščiai – klientų daugiau?
Gaisro įvykių yra visada, nepasakyčiau, kad žiemą jų labai sumažėja, tiesiog skiriasi jų pobūdis. Žiemą kyla daugiau gaisrų vidinėse patalpose, namuose su netvarkingais kaminais ir panašiai, o vasarą daug gaisrų atvirose erdvėse: degančios pievos, autoįvykiai. Atėjus naujiems metams, klientų tikrai daugiau: vieni sugrįžta, o kitiems, tai nauja pradžia.
Ar biržiečiai nori sportuoti?
Pastebėjau, kad Biržuose žmonės dar šiek tiek susikaustę, nedrįsta pradėti sportuoti. Didžiuosiuose miestuose tai įprastas dalykas, sporto klubų daug, tik spėk rinktis. Dauguma mano klientų, ypač merginų, prisipažįsta, kad seniai norėjo pradėti sportuoti, bet nedrįso, vis galvojo kaip atrodys, kad kiti žiūrės, ką pasakys… Bet pasportavę kurį laiką, pamato, kad viskas ne taip kaip galvojo, niekas čia nekreipia į tavo figūrą dėmesio, kiekvienas sportuoja sau, niekas neužgaulioja ir nesišaipo. Kaip tik mes visi tampame bendruomene: jei reikia – padedame, patariame vienas kitam. Dažniausiai visi gailisi, kad nepradėjo sportuoti anksčiau.
Kokiais tikslais žmonės ateina į sporto klubą?
Vieni numesti svorį, kiti – sutvirtinti, išryškinti raumenis, treti – dėl geresnės sveikatos. Manau, kad visi žmonės turi sportuoti, jei ne sporto klube, tai užsiimti kokia fizine veikla, pajudėti bent po pusvalandį kasdien. Dauguma žmonių, dirbančių fizinį darbą, galvoja, kad jiems sportuoti nebereikia, nes ir taip kasdien juda. Bet tai netiesa, sportas ir fizinis darbas yra skirting dalykai. Sportuojant, treniruojami tam tikri raumenys, o dirbant, tiesiog daug dirbama.
Jūsų klientai įvairaus amžiaus. Ar nuo amžiaus priklauso jų tikslai?
Jaunesni labiau nori gražesnių kūno formų, o vyresni dažniausiai sportuoja dėl geresnės sveikatos. Dauguma vyresnių žmonių kenčia sąnarių, nugaros skausmus, jiems skiriami specialūs pratimai. Dažniausiai pradėjus reguliariai sportuoti, skausmai pamažu išnyksta, nebereikia ir operacijų. Tik vyresnių žmonių bėda ta, kad jiems yra dar sunkiau prisiruošti sportuoti negu jaunimui, ypač sporto klube. Suveikia tas nepasitikėjimo savimi faktorius: "ką aš ten tarp jaunų, kaip čia atrodys, ką kiti pagalvos, jau nebe man"… Taip galvoti niekada nereikia.
Ar norint pasiekti gerų rezultatų užtenka tik sportuoti? O kaip su mityba?
Viskas turi eiti kartu. Sportas ir sveika mityba – neisškiriami dalykai. Jeigu žmogus nori numesti svorio, vien sportuoti nepakanka. Kas iš to, jeigu sportuosi ir kimši viską kas papuola. Sveika gyvensena turi tapti gyvenimo būdu, tik tada rezultatai džiugins.
Bet dabar yra tiek daug informacijos apie tai, ką reikia valgyti ir ko vengti. Kaip tinkamai pasirinkti?
Taip, dabar yra net per daug informacijos apie sveiką mitybą, bet ne visa ji yra teisinga. Reikia atsirinkti tai, kas tinka tau. Niekada nepatariu badauti, laikytis dietų, tai skirta tik profesionaliems sportininkams, siekiantiems pagerinti savo fizinę formą pries varžybas. Griežta dieta – trumpalaikis dalykas, siekiant greitų rezultatų, gyvenimo būdu ji tapti negali. O neretai jaunimas socialiniuose tinkluose prisižiūri tokių pavyzdžių ir jais seka. Norintiems pakeisti gyvenimo būdą, rekomenduoju pradėti pamažu, nes kitaip organizmas patirs šoką. Iš pradžių užtenka tik sumažinti, pavyzdžiui, miltinių patiekalų, saldžių gėrimų, padažų, cukraus vartojimą ir tik paskui jų visai atsisakyti.
O kokia yra Jūsų mityba?
Aš skaičiuoju kalorijas. Dauguma to daryti nenori, galvoja, kad tai atima daug laiko, bet šiuolaikinės technologijos viską palengvina. Kai įpranti skaičiuoti, jau žinai, kiek tam tikrame maiste maždaug yra kalorijų, tad nėra taip sunku kaip atrodo. Kadangi daug sportuoju, kartais sau leidžiu suvalgyti bandelę, ar išgerti saldesnę kavą.
Vadinasi, norint gerai atrodyti, reikia sportuoti ir tinkamai maitintis…
Svarbiausia yra reguliarumas ir harmonija. Sveikas gyvenimo būdąs ir sportas susiję su daugeliu kitų dalykų: stresu, miegu. Visus juos suderinus, tikslai pasiekiami nesunkiai. Daug kas priklauso nuo aplinkos, jeigu šeimoje žmona nori sveikai maitintis, o vyras mėgaujasi greitu maistu, yra sunkiau. Taip pat ir su vaikais – tėvai turi rodyti sveikos gyvensenos pavyzdį nuo mažens, tada viskas vyks natūraliai. Pastebėjau, kad žmonės dažnai pasiduoda tam laikinam, akimirkos malonumui: suvalgo kažką nesveiko, o paskui gailisi, nes jaučiasi blogai.
Bet kiek galima valgyti ryžius, grikius, vištieną…?
Sveikas maistas nėra neskanus, o receptų pasirinkimas šiais laikais - beribis. Iš tos pačios vištienos ar ryžių galima paruošti daug skirtingų patiekalų, kuriuos keičiant, jie neatsibosta. Visada lengviau nusipirkti greitą užkandį, negu pasigaminti kažką sveiko pačiam. Skirtumas tik tas, kad prikimšęs burgerių ar kebabų jausies šimtą kartų blogiau negu suvalgęs subalansuotus sveikus pietus ar vakarienę.
Ką patartumėte tiems, kurie vis dar nedrįsta pradėti sportuoti ir sveikai maitintis?
Pirmiausia reikia nuspręsti, ko nori: ar gerai jaustis visada, ar žiūrėti į veidrodį ir tik svajoti apie gražų ir sveiką kūną. Kol tuo metu kitas, jau atėjęs į sporto klubą šių svajonių siekia. Patariu nebijoti pasiryžti ir pradėti keisti gyvenimo būdą dabar. Juk žmogui sveikata yra brangiausia.
Jeigu kada tektų apsistoti ties vienu darbu, kurį pasirinktumėte: trenerio ar ugniagesio?
Sunku pasakyti… Abu darbai yra tarpusavyje susiję: reikia būti pasiruošusiam fiziškai, ir abi sritis vienija tas pats tikslas – padėti žmogui. Sporto klube padedu žmonėms atsikratyti juos kankinančių problemų, pasiekti tikslų, o būdamas ugniagesiu – žmones gelbėju. Abu darbai patinka ir būtų labai sunku vieną iš jų išskirti.
Ačiū už pokalbį.