
Naujausios
Perskaitęs laikraštyje informaciją apie prie Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus pastatytą atminimo lentą su užrašu „Šioje vietoje pokario metais buvo niekinami žuvusių partizanų palaikai“ prisiminiau savo kaimyną Vytautą Macejauską (jo tėvus vadinome Macijauskais). Jo nepažinojau, nes Vytautas už mane buvo 15 metų vyresnis. 1946 metų gruodžio 23 dieną jis žuvo Biržų girioje. Jam buvo tik dvidešimt dveji. Kartu su kitais šešiais Lietuvos partizanais buvo atvežtas į Biržus ir numestas netoli bažnyčios šventoriaus tvoros. Pažeminimui, pajuokai ir patyčioms. Turbūt taip manė ir to siekė liaudies gynėjais apsišaukę stribai.
Gimė Vytautas 1924 metais Pabiržėje. Tėvas buvo valsčiaus raštininkas. Vėliau Macijauskai apsigyveno Dainiūnų kaime. Pasistatė erdvų namą, tvartus, klojimą. Pasisodino sodą. Mūsų ir Macijauskų ūkius skyrė tik pažliūgusi pieva, vadinamas lieknas. Pokario metais kartais nubėgdavau per tą liekną pas Macijauskus. Macijauskienė buvo siuvėja. Kažką ir man pasiūdavo. Ką, dabar jau nebeprisimenu. Tik stebino kambaryje gausybė knygų. Vis rūpėjo jas pakilnoti, pavartyti. Ir senuką Macijauską dažnai rasdavau įsikniaubusį į knygą. Gal jos ir paskatino Biržų gimnazijos moksleivį Vytautą savo jausmus ir mintis išsakyti eiliuotu žodžiu. 1939 – 1940 metų ketvirtajame žurnalo moksleiviams „Ateities spinduliai“ numeryje aptikau Biržų gimnazijos II klasės mokinio, tuomet penkiolikmečio, Vytauto Macejausko eilėraštį „Rudens naktis“.
Šviesaus atminimo mokytoja literatė Aldona Černiauskienė prieš trisdešimt metų yra pasakojusi, kad Vytautas, baigęs keturias gimnazijos klases, mokėsi Vilniaus miškininkų mokykloje. Ten veikė kovotojų už Lietuvos laisvę būrelis. Jo veikloje dalyvavęs Vytautas, kaip ir kiti jo bendraminčiai, pasirinko partizano – kovotojo už Lietuvos laisvę kelią. Mokytoja tada man užrašė Vytauto sesers Vandos, gyvenusios Šiauliuose, adresą. Parašiau jai laišką, norėdamas daugiau sužinoti apie Vytautą. Atsakymo nesulaukiau.
Turiu penkis Vytauto eilėraščius. Gal jų yra išlikę kur kas daugiau. Bet ir šitie byloja apie jo talentą, kuriam nebuvo lemta išsiskleisti. Paskutinieji („Į Rytus išeinant“ ir „Žiemužėlė“) buvo išspausdinti 1944 metais „Naujosiose Biržų žiniose“ ir žurnale „Savaitė“. Dainingas, meile ir susižavėjimu gimtosios žemės grožiu alsuojantis eilėraštis „Žiemužėlė“. Paskaitykime:
Gintariniai spindulėliai,
Baltapūkiai debesėliai.
Ak, Dievuliai, Dievaži,
Kokia žemė ši graži!
Šaltos, klampios lygumėlės,
Kur kupstelis – ten lyg gėlės
Žydi, klesti maloniai
Jų balti balti žiedai.
Ant kelelio, vieškelėlio
Lekia aukso pasagėlėm,
Lekia šaltis žirgeliu
Balto deimanto keliu.
Gintariniai spindulėliai.
Baltapūkiai debesėliai.
Ak, Dievuliau, Dievaži,
Kokia žemė ši graži!
Skaitant šį eilėraštį nejučia užplūsta liūdesys, nes praeis dveji metai ir Vytautui teks palikti šią jo apdainuotą gražią žemę.
Eilėraščius rašė dar vienas Biržų krašto partizanas Jonas Rastauskas. Tiesa, Jonas 1917 metais gimė JAV, bet po kelerių metų tėvai su vaikais Jonuku ir Valiute grįžo į Lietuvą. Nusipirko Butniūnų dvare 22 ha žemės. Jonas, baigęs Butniūnų pradžios mokyklą, svajojo toliau mokytis Biržų gimnazijoje. Tačiau tėvas nusprendė, kad būsimam ūkininkui mokslų gana. Vėliau J. Rastauskas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, baigė puskarininkių mokyklą, tarnavo Tauragėje štabe. 1940 metais, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, ūkininkavo tėviškėje, vedė to paties kaimo ūkininkaitę Bronę Garbuzaitę.
1944 metų rudenį, vengdamas šaukimo į 16–ąją lietuviškąją diviziją, pasitraukia į mišką. Dalyvauja Biržų krašto partizanų surengtame Biržų kalėjimo užpuolime, kurio metu išlaisvinami ten kalėję kaliniai. 1947 metų gruodžio mėnesį iš 6 atskirų partizanų grupių susibūrus Dariaus ir Girėno apygardai, tampa štabo karinio parengimo viršininku. 1948 metų pavasarį į Sibirą ištremiama jo žmona su mažamečiais sūnelias Algiuku ir Broniuku. 1949 metų lapkričio 28 dieną J. Rastauskas dar su dviem partizanais žuvo Geidžiūnų kaime. 1999 metais jam buvo suteiktas dimisijos majoro laikpsnis, o 2000 metais jis po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi. Tokia trumpa partizano biografija.
Šviesaus atminimo literatas Vytautas Karavaitis, pas Genutę Rožėnienę aptikęs keletą Jono Rastausko eilėraščių, yra pasakojęs, kad jis turėjęs storą sąsiuvinį, kurį saugodavo, skaitydavo ir į jį laisvomis minutėmis užrašydavo savo sukurtus naujausius eilėraščius. Nežiau, ar išliko tas sąsiuvinys. Turiu 11 jo eilėraščių nuorašų. Pasirašytų J. R. Ne viename suskamba dramatiška gaida. Nes toks buvo partizano ir poeto, netekusio tėviškės, mylimos žmonos ir vaikų gyvenimas. Taip pavadintas ir šis jo eilėraštis:
Kam man gyvenimą davei,
Tą karštą širdį vien kentėt?
Kodėl aš negaliu laisvai,
Šaltai kaip dauguma žiūrėt?
Norėčiau lygiai aš visus
Priglaust prie degančios krūtinės.
O balsas sąžinės garsus
Man sielą gniaužia ir kankina.
Išplėšk man širdį kruvinai,
Kad jos negundytų ta žemė,
Kur vienos kovos, kur skausmai
Galu gale tik kančią lemia.