
Naujausios
1929 – ieji. Badmetis
Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, Lietuvos Prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas A. Voldemaras politikos vairą nuo parlamentinės santvarkos pasuko link autoritarizmo, t.y. griežtu asmens autoritetu paremtos vienpartinės valdymo formos.
Politinė krašto padėtis tapo įtempta. Perversmininkai paminė Valstybės konstituciją. Prieš teisėtą M. Sleževičiaus vyriausybę panaudotas smurtas. Suteikęs A. Voldemarui įgaliojimus formuoti naująją vyriausybę, pats prezidentas K. Grinius buvo laikomas namų arešte.
Siekdamas karjeros ir valdžios A. Voldemaras politikoje sentimentų nepripažino ir kaip niekas kitas buvo linkęs į diktatūrą.
Jo vyriausybė nuslopino kairiųjų liaudininkų, socialdemokratų ir eserų organizuotus Tauragės bei Alytaus pučus ir be didesnio vargo susidorojo su krikščionių demokratų mėginimu panaudoti savo tikslams opoziciškai nusiteikusius kariškius.
1929 m. gegužės 6 d. į premjerą nesėkmingai pasikėsino socialistų revoliucionierių partijos narys A. Vosylius.
Po šio įvykio, gegužės 12 d. Biržų miesto gyventojai ir apylinkės ūkininkai susirinko prie miesto Rotušės protesto mitingui.
1928.05.15 prezidento dekretu paskelbta naujoji konstitucija atvėrė Prezidentui A. Smetonai galimybę pilnai kontroliuoti vyriausybės veiklą ir panaikinti ministro pirmininko faktišką vienvaldystę. Tai jis ir padarė. A. Voldemarui išvykus į Tautų Sąjungos posėdį, 1929 rugsėjo 19 d. Prezidento A. Smetonos aktu dvejus metus ir devynis mėnesius dirbusi keturioliktoji vyriausybė paleidžiama.
Penkioliktąjį ministrų kabinetą suformuoja A. Smetonos svainis, agronomas Juozas Tubelis. Sumanios finansų politikos dėka ir taupant lėšas ši vyriausybė sugebėjo išlaikyti valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų pusiausvyrą, išvengti didelių užsienio paskolų.
Anksčiau dvarininkams nustatyta 80 ha žemės nuosavybės norma padidinama iki 150 ha.
1929 metais Kaune pastatytos akių ir ausų klinikos, Teisingumo ministerijos ir Vyr. tribunolo rūmai, P. Vileišio tiltas per Nerį.
1929 metai – vieni tamsiausių tarpukario Biržų istorijoje
Dėl katastrofiško nederliaus, 1928 m. rudenį Biržų ir kitos šiaurinės apskritys badavo. Laukuose liko daug nepjauto vasarojaus, nerautų linų, nenukastų bulvių. Liko nepasėti rugiai, kviečiai, truko pašarų. Nukentėjus ūkininkams, į kritišką padėtį pateko ir miestas.
Kaune suorganizuotas Centro Komitetas Šiaurės Lietuvai šelpti. Šis badaujančių biržiečių reikalams paaukojo 6000 Lt.
Bendrovė „Maistas” biržiečiams paaukojo pusę vagono mėsos, A.B. „Lietūkis” – 3,5 tonos miežių ir 3,5 tonos rugių. Iš Šakių apskrities ūkininkų gauta 50 tonų javų.
Biržuose buvo šelpiama 80 asmenų. Tačiau pagalbos prašė dar apie 200 biržiečių.
Apmirė kultūrinis miesto gyvenimas. Labai nereguliariai išeinančių „Biržų Žinių“ puslapiuose nerandame plačių tautos švenčių „apvaikščiojimų“ aprašymų.
Dėl menko bilietų pardavimo Biržų savanorių gaisrininkų draugijos rengta loterija buvo likviduota.
Vasarį buvo pranešta, kad Biržų kioskuose pasirodė daug po 2 Lt parduodamų knygų rusų kalba. Greičiausia tai buvo Rygoje leidžiamos knygos. Visuomenė jas pirko noriai, nes tokios apimties lietuviška knyga kainuodavo 5 – 10 Lt
Laikraštyje padidėjo pranešimų skaičius apie vagystes ir apiplėšimus.
„Naktį į 20 d. sausio mėn. p. Kregždei pavogė žinomas vagilėlis Tupikevičius kumelę, kurią nusivedęs pas dešrų dirbėją moteriškę ir papjovė. Vagis ir dešrų dirbėja sulaikyti policijos ir perduoti teismui“ („Biržų žinios“).
„Š. m. liepos mėn. 15 d. į Rinkuškių kaimą atsilankė ilgais pirštais žmonės. Savo ilgais pirštais palietė trijų piliečių: Grygo, Varnos ir Modvylos septynių arklių uodegas, kurios ir dingo be žinios.
To paties kaimo ir tą pačią naktį p. Griciūnienei iš svirno dvikojų katinų buvo sumedžioti lašiniai ir taukai„.
Negailėjo Biržų ir gamta
Per Lietuvą ir kitas kaimynines valstybes praėjo iš Rusijos atklydusi šalčio banga. Virbalyje atšalo net iki 40 laipsnių, Biržuose – iki 33.
Sudegus „Agaro” bendrovei, priskaičiuota apie 100.000 litų nuostolių.
Vasario 27 d. 10 val. vakaro šiaurės pusėje buvo pastebėta ryški šviesa su aukštyn stačiai kylančiais raudonais stulpais. Manyta, kad tai gaisro pašvaistė, bet stebint iš užmiesčio įsitikinta, kad tai gamtos reiškinys. Badmečio įbauginti seni žmonės pranašavo liūdną ateitį.
Prietaringi pranašavimai iš dalies tvirtinosi.
„Šią žiemą visi keliai labai užpustyti... Priemiesčių gatvės, įvažiuojant į miestą, užpustytos aukščiau tvorų, beveik iki stogų“ (kovo 10 d. „Biržų žinios.“). Kad patekti į ūkio pastatus ar prie šulinio, ūkininkai pusnyse kasdavosi iki žmogaus ūgio praėjimus.
Važiuojant traukinėliui iš Biržų į Šiaulius, balandžio pradžioje nuo Joniškėlio tilto į upę nukrito keturi vagonai. Buvo sužeistų.
„Velykų šventės praėjo daugiau kalėdiškai, negu pavasario nuotaika. Laikas buvo šaltas ir sausas. Kaimuose retas kuris turėjo prasisunkęs alaus iš sėklinių miežių – mat blogi metai, o be to artėja pavasaris ir kiekvienas galvoja, kaip reikės apsėti savo žemelę“ (balandžio 7 d. „Biržų žinios“).
„Per Biržus praėjo audra su ledais. Rinkuškių kaimo keliems ūkininkams ir dalį Astravo dvaro palietė, sumušė pasėlius ir nugriovė porą trobesių. Ledai ant tiek buvo dideli, kad net langus išmušė” (rugpjūčio 18 d. „Biržų žinios“).
Tačiau gyvenimas nesustojo.
Biržiečiai toliau tvarkė miestą
Pasvalio (iki Muravankos), Dvaro, Lauko ir Vytauto gatvių grindimui miesto savivaldybė išskyrė 70.000 litų.
Nuo 1929 m. balandžio mėn. Biržuose pradėjo veikti pagal apskrities techniko projektą pastatyta savivaldybės skerdykla.
Liepos mėn. Biržų miesto taryba leido akcinei bendrovei „Shell” statyti Vytauto g. Nr. 26 benzino rezervuarą.
Toliau buvo renkama vieta ir vykdomi žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo projektavimo darbai. Į Biržus buvo atvykęs paminklo autorius, skulptorius Robertas Antinis. Apskaičiuota, kad paminklo statyba kainuos 12.000 suaukotų litų.
Pagaliau laikraštyje pasirodė optimistinės būsimojo derliaus prognozės. Badmetis baigėsi. Biržiečių veidai pradėjo linksmėti.
1929 m. spalio 6 d. „Biržų žinių“ redakcija sveikina mokytoją ir savo bendradarbį Alfredą Šliką sukūrusį šeimą su panele Ona Briedyte.
Biržų spaustuvėje atspausdinta mokytojo (slapyvardžiu A. Svajonė) knyga. Laikraštis ją pareklamuoja: „Neužmirškit įsigyti A. Svajonės 2-jų veiksmų dramos vaizdelio „Karalius Alkolis.“ Tinka vaidinti jaunimui ir mokykloms. Kaina 80 centų. Reikalaukite visuose knygynuose.“
Spalio mėn. Vytauto g. Nr. 34 atidaryta nauja valgykla „Vilnius”. Pietūs nuo 1 lt 30 ct Iki 2 litų.
Vėl pradeda lankytis aukšti svečiai
„Jo Ekscelencija Panevėžio Vyskupas vizituos Biržų bažnyčią. Laukiama Jo Ekscelencijos atvykstant į Biržus 23 d. rugpjūčio mėn. penktadienį 5 val. vakaro. Jo Eksc. Biržuose išbus iki sekmadienio ir tą pačią dieną išvyks“ (rugpjūčio 25 d. „Biržų žinios“).
Respublikos Prezidento aktu, Biržų pašto viršininkas M. Plepys apdovanotas IV laipsnio Gedimino ordinu. (rugsėjo 8 d. „Biržų žinios“).
Vieton nuo 1924 m. veikusio 1929 m. rugsėjo 7 d. vyriausybė priėmė naują vietos savivaldybių įstatymą. Daugelį funkcijų iš savivaldybių perėmė apskričių viršininkai, pakito rinkimų tvarka.
Rugsėjo 29 d. „Biržų žinios“ rašė: „Biržų Žinių” redakcija sveikina atvykusius šiandien į Biržus Jo Ekscelenciją Poną Respublikos Prezidentą, Vyriausybės narius, aukštuosius valdininkus, mūsų ekonominių organizacijų centrų atstovus ir Biržų apskrities ūkininkų suvažiavimo dalyvius“.
Tačiau Prezidentas tąsyk į Biržus neatvyko. Beskubėdamas laikraštis aiškiai persistengė.
1929 m Biržų miestas buvo suskirstytas į 9 seniūnijas
Nuėjo užmarštin Kilučių gatvės senieji Nadmostovos (vėliau Pazagumienos) pavadinimai. Dabartinė J. Janonio gatvė kadaise vadinosi Przywilensky (Prievilnio), Dvareckienės gatvėmis.
1929 metais Biržuose buvo užregistruoti 7350 gyventojų. 1922 metais jų buvo 5162.
Gruodžio 3 d. „Biržų žinios”: „Žmonės džiaugiasi gražiu rudeniu. Esant šiltam orui žiemkenčiai sudygo kuo gražiausiai, tikimasi ateinančiais metais gero derliaus sulaukti. Vasarojaus ant laukų niekur nematyti. Bulves taipgi veik visi nukasė ir daržus baigia nudirbti“.
Badmetis nuslinko į praeitį. Tačiau Lietuvą užgriuvo naujos, dar didesnės bėdos.
Krizė
1929-ųjų spalyje pasaulį ėmė krėsti Didžioji ekonominė krizė. Niujorko akcijų biržoje staigiai krito akcijų kainos. Kilo panika. Išsivysčiusios pramoninės valstybės suvaržė prekių importą, todėl ženkliai sumažėjo Lietuvos eksportas. Gyvulių, mėsos, sviesto, konservų išvežimas per Klaipėdos uostą sustojo.
Ženkliai nukrito produkcijos supirkimo kainos. Masiškai nusigyvenantiems valstiečiams darėsi vis sunkiau grąžinti valstybei skolas, susimokėti vos 3 – 5 litus siekusius mokesčius savivaldybei, atsiskaityti su samdiniais.
Statybos kaime sustojo. Ūkininkai nustojo pirkę padargus ir žemės ūkio mašinas.
Ieškodami darbo nuskurdę valstiečiai patraukė į miestą ir čia papildė bedarbių skaičių.
Skoloms padengti laikraščiuose pasirodė skelbimai apie ūkių pardavimą iš varžytinių. Jų padaugėjo ir Biržuose.
Lietuvos ūkininkai su pavydu žiūrėjo į Latviją, kurios vyriausybė priėmė ūkių pardavimo iš varžytinių draudžiantį nutarimą. Paskelbtos varžytinės buvo sulaikomos ir atidedamos.
Lietuva pradėjo ruoštis 500 metų sukakties nuo kunigaikščio Vytauto (1430 – 1930) mirties paminėjimui.