Gyvūnai bijo šventinių fejerverkų ir petardų keliamo triukšmo

Tuo me­tu, kai žmo­nės gė­ri­si šven­ti­niais fe­jer­ver­kai, jų au­gin­ti­niai pa­ti­ria di­džiu­lį stre­są. Jie len­da slėp­tis po sta­lais, lo­vo­mis, len­da į ko­kį tam­ses­nį kam­pu­tį ir dre­bė­da­mi bai­min­go­mis aki­mis ieš­ko sa­vo glo­bė­jų pa­gal­bos. Lai­ko­mi kie­muo­se ne­re­tai nu­trūks­ta nuo gran­di­nės, net iš­sprun­ka iš silp­nes­nio vol­je­ro ir sprun­ka, kur akys ve­da.

Tai au­gin­ti­niai pa­ti­ria ne tik Nau­jų­jų me­tų nak­tį, bet ir prieš­šven­ti­nė­mis die­no­mis ir ypač va­ka­rais, kai mies­te po­kši pe­tar­dos. Jau­ni­mas kar­tais taip sma­gi­na­si ne tik sa­vo kie­muo­se, bet ir ša­lia ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių so­dy­bų, vi­sai ne­gal­vo­da­mas nei apie ma­žuo­sius žmo­gaus drau­gus, nei apie ma­žus vai­kus ar li­go­nius.

Praė­ju­sio tre­čia­die­nio va­ka­rą Vil­niaus gat­vės vi­du­ry­je gu­lė­jo di­de­lis šuo, ku­rį grei­čiau­siai bu­vo kliu­džiu­si ma­ši­na. Pri­žiū­rė­tas, gra­žus au­gin­ti­nis bu­vo drau­giš­kas. Rū­pes­tin­giems bir­žie­čiams iš­kvie­tus pa­rei­gū­nus, grei­tai įli­po į jų au­to­mo­bi­lį. Nak­tį te­ko gy­vū­nui ieš­ko­ti prie­globs­čio.

Pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė Juo­de­lių kai­me gy­ve­nan­ti gy­vū­nų my­lė­to­ja Gin­ta La­pė­nai­tė. Vi­sa lai­mė, jog so­cia­li­nių tink­lų pa­gal­ba pa­skleis­ta ži­nia grei­tai pa­sie­kė šu­ne­lio šei­mi­nin­kus.

Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos Pa­ne­vė­žio de­par­ta­men­to Bir­žų sky­riaus ve­dė­jas Adol­fas Rin­kū­nas „Bir­žie­čių žo­džiui“ sa­kė, jog vi­si, ku­rie lai­ko gy­vū­nus, ge­rai ži­no, kaip elg­tis su jais šven­ti­niais va­ka­rais, kaip ap­sau­go­ti nuo ne­ti­kė­to, neįp­ras­to triukš­mo. A. Rin­kū­nas pa­ta­rė au­gin­ti­nius už­da­ry­ti kam­ba­ry­je ar ūki­nia­me pa­sta­te, su­da­ry­ti są­ly­gas, kad jų ne­pa­siek­tų dū­mai, gar­sas, triukš­mas, ku­rio gy­vū­nė­liai la­bai bi­jo. Ve­dė­jas sa­kė ne­pri­ta­rian­tis tiems, ku­rie au­gin­ti­niams sku­ba duo­ti žmo­nėms skir­tų ra­mi­na­mų­jų vais­tų. „Ne­rei­kė­tų pikt­nau­džiau­ti šei­mi­nin­kų vais­tais, nes žmo­nių ir gy­vū­nų vais­tai ski­ria­si, ski­ria­si ir jų do­zės“, – paaiš­ki­no ve­dė­jas. Pa­tar­ti­na nau­do­ti ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­se par­duo­da­mus gy­vū­nams skir­tus ra­mi­na­muo­sius pre­pa­ra­tus. Vais­tus su­šer­ti su ėda­lu prieš pa­rą.

Jis pa­si­džiau­gė, kad yra to­kių žmo­nių kaip Gin­ta La­pė­nai­tė, ku­ri pri­glau­džia nu­ken­tė­ju­sius gy­vū­nus, ku­ri tu­ri ge­rų di­de­lių pla­nų jų at­žvil­giu. „Ją la­bai ger­bia­me ir my­li­me, nes vi­sa­da pa­de­da“, – kal­bė­jo A. Rin­kū­nas. Jis lin­kė­jo vi­siems drau­giš­kai su­tik­ti Nau­juo­sius me­tus, rū­pi­nan­tis sa­vi­mi ir ne­skriau­džiant sa­vo au­gin­ti­nių. Iš­si­gan­du­sius gy­vū­nus, pa­sak A. Rin­kū­no, rei­kia nu­ra­min­ti, pa­glos­ty­ti, pa­duo­ti ką nors ska­naus, įves­ti į šil­tes­nę pa­tal­pą, nu­kreip­ti dė­me­sį nuo triukš­mo. Pas­te­bė­ta, jog ra­jo­ne vei­kia ir VŠĮ „Ma­ža­sis drau­gas“, tad yra kur kreip­tis, ieš­kant pa­gal­bos gy­vū­nams.