Kražantė palydi pavasarį

KELIAUKITE SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“

Kražantė palydi pavasarį

Laukinis slėnis, Burbaičių piliakalnis, smagios rėvos ir galingi akmenys – šie įsimenantys vaizdai atsiveria plaukiant baidare Kražantės atkarpa nuo Kukečių tilto (Kelmės rajonas) iki Dubysos. Kražantė baidarininkus plukdo tik pakilus vandeniui.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Nepražiopsoti tinkamo laiko

Kražante baidarėmis plaukiama ankstyvą pavasarį arba po stiprių liūčių. Vasarą Kražantė nusenka, keliautojams tektų baidarę dažniau nešti nei ja plaukti.

Baidarių mėgėjas ir nuomotojas tytuvėniškis Robertas Mosėjus įvertina: plaukti nuo Kelmės užtvankos per vėlu – vanduo per daug nuslūgęs. Užteko kelių dienų, o akmenys jau rodo, kad vanduo krito 30–40 centimetrų.

Važiuojant link Kukečių, pakeliui pasitinka staigmena: komufliažiniais rūbais dėvintys ginkluoti šauliai. Vyksta pratybos, imituojamos įvairios situacijos – riaušės, užpuolimas, net trijų moterų susisprogdinimas. Pakelės karas lieka už nugarų, o vieškelis nusuka prie upės.

Ant šakų pakibusios žolės – per ledonešį vanduo buvo gerokai pakilęs. R. Mosėjus galėtų papasakoti daugybę istorijų apie plaukikus, kurie, ankstyvą pavasarį sraunioje upėje apsivertus baidarei, nuskandino telefonus, mašinų raktus ar kitus daiktus.

Baidarininkas primygtinai rekomenduoja vertingų daiktų nesiimti, o kelionės reikmenis ir maistą saugiai sudėti į neperšlampamus maišus. Žino, ką kalba.

Akmenų kliūtys

R. Mosėjus pasakoja apie kelionę baidare išplaukus ledams. Šiemet ties Burbaičių piliakalniu vyras pasijautė lyg Alisa Veidrodžių karalystėje. Lyčių sangrūdoje ant kranto vienas ledo luitas stovėjo tarsi gigantiškas veidrodis, nuo kurio negalima atitraukti akių.

Dabar pakrantėse skleidžiasi žaluma, kvepia ievos ir vanduo.

Baidarės skrieja per povandeninių akmenų užkardas, slenksčius. Srovė dar smagi. Tai už vieno, tai už kito posūkio stūkso akmuo. Sakytum, jų prisėta ne tik aplink Mosėdį ar Salantus, bet ir Kražantės vagoje. Akmenys įsitaisę, kur jiems patogu: vieni pakrantėje, kiti vidury upės. Pilki, tvirto stoto. Kitas nežinia, kokios jėgos perskeltas.

Ne vien akmenys upėje kliūtis. Kelią tveria išvirtę medžiai. Galingų medžių šaknys išsiraičiusios ir pakrantėse – stengiasi išlaikyti, besikabindamos į žemę.

Miškingame krante eglyną keičia beržynas, mišką – krūmynas. Išsiskiria tvirtai prie kranto įaugęs ąžuolas.

Stačiu krantu skuodžia daili lapė. Šmurkšteli į olą. Trumpai pabuvusi, išnyra ir patraukia į kalną, giliau į mišką.

Pakrantėje nekrutėdamas į vandenį stebeilija žvejys. Kol kas nekimba.

Viena po kitos purpteli laukinės antys, kažkur klykteli paukštvanagis, į vieną susijungia smulkiųjų paukščių čiulbėjimas.

Prieš paskutiniuosius posūkius iki Burbaičių piliakalnio atsiveria atodanga – aukšta, dangun kylanti smėlio siena.

Piliakalnio trauka

Ties Burbaičių piliakalniu siūbuoja medinis „beždžionių“ tiltas. Užrašas įspėja ant jo nelipti daugiau nei penkiems žmonėms ir, šiukštu, nesisupti.

Laipteliai padeda kopti į piliakalnį. Čia įrengti stalai ir suolai, pavėsinė, vaikų žaidimų aikštelė, tualetas, šiukšlių dėžės. Tvarkinga, švaru, gaivu. Žolė prisikaišiusi plukių, pienių, rūtenių žiedų.

Piliakalnio šlaitai siekia iki 24 metrų aukščio. Nuo beveik apskritos aikštelės atsiveria vaizdas į Kražantės lanką.

Automobiliu Burbaičių piliakalnis, dar vadinamas Piliuku, pasiekiamas važiuojant keliu Kelmė-Johampolis.

Kaip ir dera vienam iš gražiausių Lietuvos piliakalnių, Piliukas apipintas padavimais ir legendomis. Viena iš jų pasakoja, kad gilioje senovėje per Žemaičių kraštą keliavo milžinas. Pavargęs atsisėdo pailsėti ant stataus Kražantės kranto ir iš didžiulės klumpės išpylė prisemtą žemę. Iš žemės pasidarė Piliuko kalva, ją kovų su priešais metais žemaičiai pavertė piliakalniu. Nukasė viršūnę, pastatė medinę pilį, supylė pylimą, iškasė gynybinį griovį.

Kitame padavime sakoma, kad ant Burbaičių kalno stovėjo bažnyčia. Jai prasmegus, iki šiol kartais iš po žemių girdėti giedant gaidį. Kažkas mėginęs kasti kalną nuo Kražantės pusės. Žmogus, įtaręs šmėklų darbą, liovėsi kasti.

Buvusiame Žirginės kaime gyvenę šios pilies raitininkai. Vėliau kaimas sulenkintas į Kaniūkus.

Praskriejęs laikas

Už Burbaičių piliakalnio Kražantės krantai pažemėję. Upė vis artėja prie santakos su Dubysa. Ties žiotimis Kražantė gerokai platesnė nei Dubysa. Nuo šios vietos Kražantė, atidavusi savo vandenis, jau Dubysa teka į Nemuną.

Neskubant, mėgaujantis plaukimu, sustojant papietauti prie Burbaičių piliakalnio, nepastebėtai praskriejo šešios valandos. Nuplaukta apie 15 kilometrų.

Artūro JAUGĖLOS nuotr.

ATODANGA: Skardis – tarsi gigantiška smėlio siena.

UPĖ: Kražantė pavasarį – plati ir vandeninga.

TILTAS: Siūbuojantis tiltas per Kražantę veda piliakalnio link.

TAKAS: Į piliakalnį veda medinės pakopos.

PATOGUMAS: Prie Burbaičių piliakalnio pagalvota apie turistus.

KRANTAS: Artėjant prie Dubysos, Kražantės krantai žemėja.

KLIŪTIS: Kelią užstoja ne tik akmenys, bet ir nuvirtę medžiai.

Kražantė

Dubysos dešinysis intakas, teka Telšių ir Kelmės rajonų teritorijoje.

Ilgis 87,4 kilometro, baseino plotas 378 kvadratinių kilometrų, vidutinis debitas 4,18 kubinio metro per sekundę.

Prasideda Žemaičių aukštumoje, 9 kilometrai į pietryčius nuo Varnių, netoli Girgždūtės kalvos. Įteka į Dubysą ties Burbaičiais ir Padubysiu.

Dešinieji intakai: Lyšupis, Malkupis, Eglyšė, Šlaunis, Gumyžla, kairieji: Grabikė, Šaka, Kalnyčia, Obelynė, Kuprė, Vėgėlė, Vilbėnas.

Žemupyje įsteigtas Kražantės hidrografinis draustinis.

Parengta pagal lt.wikipedia.org