
Naujausios
Pernai šernas aplankydavo, paėsdavo duonos iš rankos ir – į nendryną pasnausti nulįsdavo. Arba briedis jūroje besimaudantis ar lapė su lapiukais kieme apsigyvenanti ir poilsiautojus terorizuojanti, maisto prašanti. Gamtoje darbas įdomus ir su nutikimais. Ši vasara taip pat turi savo įstoriją.
Po darbų Naglių kopų prižiūrėtojai parvežė žinią, kad kopose vaikštinėja varna ir prašo iš turistų maisto. Na maža ką: gal serganti, gal šiaip kokia prie žmonių gerumo įpratusi. Antras pasakojimas apie varną, vagiančią gintarus, mane pasiekė iš gintarų prekeivių lūpų. Bet daug dėmesio neskyriau: Nida pilna varnų nuo seno. Neringa – savitas kraštas, turi daugybę smėlio ir medžių, bet niekas kitas be smėlynų augalų neauga, tad jau senovėje kuršiai kaip delikatesą gaudė varnas. Nenagrinėsiu kuršių mitybos subtilybių, nes pasakojimas – ne apie tai. Nesusiejau prieš tai buvusių dviejų pasakojimų apie keistas varnas su vieną rytą pamatyta kuosa. Gal Biržuose kam nors ir gali pasirodyti keista, kad nustebau ją pamatęs, bet Kuršių Nerijoje jų paprasčiausiai nėra. Kaminų yra, jie netgi be apsaugos, suk lizdus kiek nori, bet kuosų nėra.
Kai antrą sykį kuosą pamačiau prie gintaro prekeivių, susiejau visus pasakojimus ir matytą kuosą. Supratau: čia ta drąsi varna. Po to teko su ja susitikti dažniau: tai su prekeiviais kaunasi dėl gintaro karolių, tai kaulija maisto. Prieš išvykstant namo teko matyti, kaip kuosa prašinėja maisto restoranuose. Čia buvo jos prastas sumanymas, ne sykį gavo su kepure per sprandą. Kas norės dalintis su kuosa kepsniu už 10 ar dvigubai tiek eurų kainuojančiu patiekalu.
Pagailo paukščio, paėmiau kartu kelionėn. Kol kiti paukščiai traukia į pietus, kuosa iškeliavo šiaurėn, į Biržus. Turiu dabar draugę, kuri po namus išmėto smulkesnius daiktus, plėšo popierius ir daro ką nori. Žmogus jai – savas, tad manęs nepaleidžia iš akių. Rašau straipsnį, o paukštukas intensyviai pagelbėja, perbėga klaviatūra, pabaksnoja snapu klavišus, tik spėk taisyti klaidas.
Dabar gi ji mane ilgesingai palydi pro duris, džiugiai pasitinka, tūpia ant pečių, tampo už žando. Visą tai smagu. Bet nereikia pamiršti, jog tai laukinis paukštis, turinti būti savo vietoje gamtoje. Neturi tupėti man ant peties stebėdamas, ar aš teisingai rašau apie jo keliones, nepešioti manęs už rankos, jei per garsiai tuksiu klavišais. Kuosa jauna, šiųmetė, turbūt žmonių paimta iš lizdo, paauginta ir išleista į laisvę, kur jos laukia žūtis. Prieš iman ką nors iš gamtos, pagalvokime, ar turime tam teisę, ar tam gyvam padarui bus gera ir saugu ten, kur jūs jį paliksite. Bandau save guosti, kad iki pavasario išmokinsiu savo augintinę susirasti maisto ir kuosa sėkmingai iškeliaus pas savus.