Germaniškio parke skambėjo eilės ir romansai

Ren­gi­nį ve­du­si A. Ko­lo­pai­lie­nė paaiš­ki­no, kad apie vie­to­var­džius kal­ba­ma neat­si­tik­ti­nai. Sei­mas 2019-uo­sius me­tus pa­skel­bė Vie­to­var­džių me­tais. Nuo so­viet­me­čio iki šių die­nų iš­ny­ko tūks­tan­čiai vie­to­var­džių, jie nyks­ta ir to­liau. Se­nie­ji kai­mų pa­va­di­ni­mai tu­ri bū­ti sau­go­mi kaip Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­li­ki­mo da­lis.

Šven­tės ve­dė­ja pra­ne­šė, kad po­pie­tė­je skam­bės ne­ma­žai ro­man­sų. Juk vi­sais lai­kais, ne­svar­bu, ku­rio­je vie­to­vė­je žmo­gus be­gy­ven­tų, į jo šir­dį pa­si­bel­džia mei­lė. Ir ne­svar­bu, ar ji be at­sa­ko, ar ją vai­ni­kuo­ja ves­tu­vės, gra­žiau­si jaus­mai su­gul­da­vo į jaus­min­gus dai­nų po­smus, į ro­man­sus. Da­bar jau iš­ny­ku­siuo­se kai­muo­se gy­ve­nu­sie­ji se­no­liai nos­tal­giš­kai pa­dū­sau­da­mi me­na gim­tuo­sius so­džius, ta­da dai­nuo­tas ro­ma­niš­kus jaus­mus at­spin­din­čias dai­nas.

Po­pie­tės me­tu ro­man­sai py­nė­si su ei­lė­raš­čiais apie iš­nyks­tan­čius kai­mus ir nū­die­ną. Ro­man­sus ger­ma­niš­kie­čiams dai­na­vo Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­los „San­ta­ka“ ka­pe­li­nin­kų gru­pė (va­do­vė Zi­ta Bė­lia­kie­nė) ir Pa­pi­lio mo­te­rų an­sam­lis „Sen­ti­men­tai“ (va­do­vė Va­le­ri­ja Puo­džiū­nie­nė). A. Ko­lo­pai­lie­nė skai­tė ke­le­to au­to­rių ei­les. Jau­di­nan­čiai nu­skam­bė­jo Va­len­ti­no Da­gio ei­lė­raš­čio „Kai­mas“ ei­lu­tės „<... Kai baigs pūt pa­sku­ti­nė tvora/ Kai­mo var­dą už­neš lau­ko smė­lis >". Ve­dė­ja pa­sa­ko­jo, jog ne­bė­ra ap­link Ger­ma­niš­kį bu­vu­sių šių kai­mų: Me­lė­nų, Ru­ni­kių, Mu­ci­nie­kų, Bag­do­niš­kio. Vos po ke­le­tą gy­ven­to­jų be­li­kę Gu­žuo­se, Ku­ku­liuo­se, Spir­gu­čiuo­se, Ve­ly­kio­ny­se. Tik Ger­ma­niš­kis, Svi­džiai, Strau­ga­liai ga­li pa­si­džiaug­ti, jog šiuo­se kai­muo­se ma­žai tuš­čių so­dy­bų.

Sa­vo su­kur­tas ei­les skai­tė D. Ma­tu­se­vi­čie­nė, jau iš­lei­du­si dvi kny­ge­les. A. Ska­di­nis ta­rė sa­vo žo­dį, tar­miš­kai dek­la­ma­vo vieš­nia V. Balt­rū­nie­nė.

Sma­giai vi­sus nu­tei­kė sve­čias Jo­nas Al­ber­tas Nak­ti­nis, gam­tos moks­lų dak­ta­ras, jau daug me­tų be­si­do­min­tis vie­to­var­džiais, pa­var­dė­mis, tar­mė­mis, at­lie­kan­tis ty­ri­mus ir apie tai iš­lei­dęs ke­le­tą kny­gų. Jis pa­pa­sa­ko­jo tar­mė­mis pra­dė­jęs do­mė­tis išė­jęs į pen­si­ją. J. A. Nak­ti­nis pa­ta­rė ir ki­tiems bran­daus am­žiaus žmo­nėms do­mė­tis sa­vo tar­me, vie­to­var­džių kil­me, kad ne­bū­tų lai­ko gal­vo­ti apie vi­so­kius se­nat­vi­nius nie­kus. Pa­sa­ko­jo, jog tai be ga­lo įdo­mus už­siė­mi­mas. Juo­ki­no ger­ma­niš­kie­čius pa­sa­ko­da­mas sa­vo nu­ti­ki­mus. Jis į su­si­ti­ki­mą su ger­ma­niš­kie­čiais at­vy­ko ne tuš­čio­mis. Su­ren­gė vik­to­ri­ną ir jos nu­ga­lė­to­jai Van­dai Balt­rū­nie­nei do­va­no­jo sa­vo kny­gą „Lat­ga­la prie Pas­va­lio“. To­kią pat do­va­ną įtei­kė ir Da­liai Ma­tu­se­vi­čie­nei.

Ne vie­ną sa­vo kū­ry­bos dai­ną ir su­kur­tą ei­lė­raš­tį šven­tės da­ly­viams do­va­no­jo Zi­ta Bė­lia­kie­nė, ku­ri yra ir Ger­ma­niš­kio kai­mo is­to­ri­jos rin­kė­ja, mu­zie­jaus įkū­ri­mo ini­cia­to­rė. Į sce­ną ji pa­kvie­tė ne­ti­kė­tai į ren­gi­nį už­su­ku­sį pa­ne­vė­žie­tį Vir­gi­ni­jų Kla­naus­ką. Jis ren­ka is­to­ri­ją, fak­tus su­si­ju­sius su Ger­ma­niš­kiu. Jo pa­sa­ko­ji­mu su­si­do­mė­jęs J. A. Nak­ti­nis pa­dė­kos ženk­lan taip pat pa­do­va­no­jo sa­vo kny­gą. Du is­to­ri­nių vie­tų ty­ri­nė­to­jai su­si­pa­ži­no, pa­si­kei­tė kon­tak­tais. O vi­siems šven­tės da­ly­viams pa­si­ro­dė la­bai įdo­mus tas fak­tas, kad V. Kla­naus­ko ma­ma ir moks­lų dak­ta­ras – kla­sės drau­gai, mo­kę­si Kraš­tų mo­kyk­lo­je.

Su V. Kla­naus­ku į šią šven­tę už­su­ko ir gim­ti­nę ap­lan­kęs Eri­kas Veg­ner, ku­ris šiuo me­tu gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je. Tai lyg at­sa­kas į pa­lin­kė­ji­mus, ku­riais bai­gė­si po­pie­tės šven­ti­nė da­lis: „ Sug­rįž­kit į tė­viš­kę, so­džiaus vai­kai, /Likimo vi­sur iš­blaš­ky­ti. /Suraskite, kur už­kas­ti šu­li­niai?/ Pa­lai­do­ti so­dai kur žy­di./ Koks tė­viš­kės gro­žis!/ ko­kia ra­mu­ma./ Lau­kai, žie­daus nu­bars­ty­ti... / Teat­gy­ja ir vėl tė­vų šuliniai/ Ir so­dai iš nau­jo su­žy­di.“

Bend­rau­da­mi prie vai­šių sta­lo ger­ma­niš­kie­čiai ir jų sve­čiai ap­ta­ri­nė­jo tai, ką iš­gir­do, ką ma­tė. Vi­si su­ta­rė, jog Ger­ma­niš­kis tu­rė­tų il­gai iš­lik­ti gy­vas. Nes ja­me gy­ve­na žmo­nės, ku­rie sten­gia­si da­ry­ti vis­ką, kad kai­mas kles­tė­tų, kad apie jį bū­tų ži­no­ma, kad li­ki­mo nu­blokš­tiems į ki­tus kraš­tus bū­tų ge­ra su­grįž­ti. Šven­ti­nės po­pie­tės da­ly­viai bu­vo dė­kin­gi Al­do­nai Ko­lo­pai­lie­nei, Zi­tai Bė­lia­kie­nei ir kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kei Kris­ti­nai Kly­vie­nei, ku­rios ap­gau­bė dė­me­siu kiek­vie­ną šven­tės da­ly­vį. Gra­žiais žo­džiais ir sim­bo­li­nė­mis do­va­nė­lė­mis or­ga­ni­za­to­rės pa­ger­bė var­du­vi­nin­kus, kvies­ti­nius sve­čius, ki­tur gy­ve­nan­čius, bet kaž­kuo pri­si­de­dan­čius, kad Ger­ma­niš­kis sėk­min­gai gy­vuo­tų.